Šių žmonių niekad nepamatysime viešai net su kaukėmis. Pagrindinis jų įrankis – ne ginklas, o šaltas protas ir bendravimo įgūdžiai. Paskirtis – išspręsti krizinę situaciją (dažniausiai tai būna įkaitų vadavimas) be jėgos panaudojimo.
Apie tai ir kalbamės su Lietuvos antiteroristės rinktinės „Aras“ vienu iš pagrindinių derybininkų. Žinoma, pagrindinė interviu sąlyga – šio žmogaus tapatybė negali būti atskleista.
– Ką veikia Lietuvos policijos antiteroristinės operacijų rinktinės „Aras“ derybininkai?
– Derybininko paskirtis yra specifinė. Jis turi derėtis su nusikaltėliu ar teroristu, kad įkalbėtų jį pasiduoti. Mano tikslas – kad susidariusi krizinė situacija būtų išspręsta be jėgos ir prievartos panaudojimo.
Derybininkas gali veikti visose operacijose, kur tik galima kalbėtis. Viskas priklauso nuo taktikos. Kartais derybininkas gali būti panaudotas netgi sulaikymo operacijose. Ypač kai nusikaltėlis yra užsibarikadavęs ir atsisako pasiduoti.
Visos šturmo operacijos yra susijusios su rizika. Nieko neįmanoma garantuoti, todėl geriau bandyti susitarti, kad nusikaltėlis išeitų pats ir paleistų įkaitus, negu rizikuoti žmonių sveikata ar gyvybe.
Derybininkas dažniausiai naudojamas per vadinamąsias tikrąsias įkaitines situacijas. Tačiau jas reiktų atskirti nuo tokių atvejų, kai įkaitai yra paimami dėl išpirkos. Pagrindinė mūsų padalinio derybininko paskirtis yra derėtis situacijose, kai žinoma tiksli vieta, kurioje yra įkaitai ir teroristai.
Situacija, kai žmonės yra paimami įkaitais, tačiau nėra žinoma jų buvimo ir laikymo vieta, pagal mūsų taikomą terminologiją vadinama pagrobimu. Šioje situacijoje taip pat gali būti deramasi, tačiau derybos vyksta šiek tiek kitaip.
– O tokiuose pagrobimuose jūs deratės?
– Dažniausiai tokio tipo situacijose mes tiesiogiai nesiderame, tačiau kaip ekspertai galime padėti, patarti, kaip elgtis.
Jeigu su pagrobto žmogaus artimaisiais nusikaltėliai užmezga kontaktą, tuomet mūsų derybininkas gali padėti kaip konsultantas palaikyti kontaktą su nusikaltėliu ir bandyti išspręsti susidariusią situaciją.
Išskirtiniais atvejais derybininkas gali derėtis su nusikaltėliais šeimos vardu. Tačiau tai būna labai retai ir yra daugiau išimtis nei taisyklė.
– O kokių dar būna pagrobėjų?
– Dažniausiai kalbėdami apie pagrobėjus galvoje turime įkaitinės situacijos tipus. Tai gali būti tikrosios įkaitinės situacijos – kai policijai yra gerai žinoma teroristų ir įkaitų buvimo vieta. Dažniausiai jie būna vienoje vietoje, o pati vieta yra kontroliuojama policijos. Tokiais atvejais įkaitų pagrobėjai iškelia aiškius reikalavimus valdžios institucijoms.
Kitas tipas – tai vadinamųjų pseudoįkaitinių situacijų pagrobėjai: yra įkaitai, yra pagrobėjai, policija kontroliuoja vietą, kur įsitvirtino pagrobėjai, tačiau iš pagrobėjų pusės nekeliami jokie reikalavimai ar norai. Pseudoįkaitinėmis situacijomis vadiname ne tik savižudybines situacijas, bet ir atvejus, kai įkaitai paimami dėl neaiškių priežasčių. Tai gali būti kerštas aukai, nesusigaudymas situacijoje, psichinės ligos ir kitos priežastys.
Kiek kitokia situacija, kai žmonės grobiami dėl pinigų. Tokiais atvejais dažniausiai yra ir įkaitai, ir pagrobėjai, bet jų buvimo vieta policijai nežinoma.
Paprastai pagrobėjai būna dviejų tipų. Kalbant nemoksliškai, nusikaltėliai, kurie įkaitus grobia pagauti impulso, nėra tikrieji teroristai. Tai dažniausiai būna buitinių situacijų pasekmė. Kita dalis – tai iš anksto suplanuoti įvykiai. Tokie pagrobimai pavojingesni tuo, kad jiems būna labai gerai pasiruošta. Ir pačios derybos su jais sudėtingesnės.
Impulsiniai pagrobėjai, kai su jais pakalbi, pradeda mąstyti logiškai. Tuomet patys pamato, ką jie daro. Ir kuo ilgiau kalbiesi, tuo daugiau galimybių, kad pavyks taikiai susitarti. Tokie pagrobėjai tada tiesiog nurimsta.
Lietuvoje beveik visas iki šiol buvusias tikrąsias įkaitines situacijas galima priskirti impulsinėms. Iki šiol garsiausi vieši įkaitų atvejai Lietuvoje - tiek Jonavoje, tiek Panevėžyje, buvo panašūs. Nusikaltėliai bėgdami nuo policijos buvo užspeisti į kampą , todėl jie įkaitais paėmė pasitaikiusius žmones. Tokie nusikaltėliai iš pradžių būna daug mažiau prognozuojami, tačiau suvaldžius situaciją jie atlėgsta.
Su iš anksto suplanuoto įkaito paėmimo autoriumi vyksta kitokios derybos. Jie žino, ko nori. Jie kontroliuoja save ir situaciją, tad netyčia ar impulsyviai įkaito nenužudys. Su tokiais nusikaltėliais derybos dažniausiai užtrunka daug ilgiau.
Abu pagrobėjų tipai yra pavojingi, ir derybos dažniausiai nebūna lengvos. Vieną svarbiausia nuraminti ir suvaldyti, o kitas yra susivaldęs, tačiau reikia susitvarkyti su jo keliamais reikalavimais.
– O jeigu kalėjime užsibarikaduotų kaliniai, ar „Aro“ pareigūnai derėtųsi?
– Policijos struktūrose yra funkcijų pasidalijimas. Malšinti riaušes ir dirbti kalėjimuose nėra „Aro“ funkcija. Tai atlieka Viešojo saugumo tarnyba. Mūsų rinktinė įsitrauktų į įvykius tik tuo atveju, jeigu būtų paimti įkaitai, pavyzdžiui, kalėjimo prižiūrėtojai, administracijos darbuotojai ar kt.
– Derybininkas dirba vienas ar su komanda?
– Derybininkas dažniausiai dirba komandoje. Dirbti vienam griežtai nerekomenduojama. Tokia praktika yra ir pasaulyje, ir Lietuvoje.
Tos šalys, kurios turi daug derybininkų, gali lengviau suburti ir keisti darbines komandas. Paprastai tai būna 5–6 specialistų grupė. Mes tiek daug derybininkų neturime, tad mūsų komandoje dažniausiai dirba 3–4 žmonės.
Kiekvienas grupės narys turi tam tikras savo funkcijas. Vienas šnekasi su teroristu, kitas yra jo pagalbininkas, jis seka derybų eigą. Beje, yra sekama ir paties derybininko elgsena. Tam tikra prasme jis prižiūri derybininką.
Dar gali būti keli žmonės, kurie sėdi, stebi ir generuoja idėjas, kaip padėti derybininkui toliau šnekėtis. Grupėje gali būti ir įvairių specialistų – psichologų, kalbų žinovų, arabistikos specialistų, etnologų, kurie galėtų patarti.
Komandoje dirbantys žmonės nėra siauros specializacijos. Praktiškai kiekvienas gali atlikti bet kurias funkcijas, tačiau atvykę į įvykio vietą mes pasiskirstome pareigybėmis. Vis dėlto konkrečiu atveju derasi ir tiesiogiai su nusikaltėliais bendrauja tik vienas žmogus, paprastai jis nesikeičia.
Derybininkai keičiasi labai retai. Tai būna tuomet, kai vyksta ilgalaikės derybos, kurios tęsiasi mėnesiais. Tada derybininkas turi keistis, nes derybos yra intensyvios ir vyksta paromis. Žmogus negali derėtis tiek laiko neatsitraukdamas. Tokiais atvejais gali būti net kelios grupės derybininkų, kurios dirba keisdamos viena kitą.
Kiek kitokia situacija yra Rusijoje. Vakarietiška praktika yra tokia, kad derybininkas derasi, o vadas priima sprendimus. Didžiojoje kaimynėje viskas kiek kitaip. Ten žmonės derasi ir būdami ne specialistai, tie kurie yra su didžiuliais antpečiais, ar tie, kurių paprašo teroristai. Neretai jie tai daro po vieną, o ne komandoje. Pas juos derybininko pozicija yra kiek kitokia.
Mūsų komandiniame darbe yra geriau, nes ir tave prižiūri kaip derybininką. Be to, visuomet galima ir reikia pasitarti. Kai kurių dalykų tokioje situacijoje gali nepamatyti, bet tą pastebės kiti komandos nariai. Rusijoje to nėra, viskas vyksta gana chaotiškai. Nors ten, regis, irgi pamažu viskas keičiasi ir priimama pasaulinė praktika.
Mūsų komandiniame darbe yra geriau, nes ir tave prižiūri kaip derybininką. Be to, visuomet galima ir reikia pasitarti. Kai kurių dalykų tokioje situacijoje gali nepamatyti, bet tą pastebės kiti komandos nariai.
– O kaip yra tais atvejais, kai pagrobėjai nurodo derybininkus, su kuriais derėsis?
– Tai yra būtent ta rusiška specifika – Beslano tragedija, „Nord Ost“ teatro užgrobimas. Čia teroristai konkrečiai nurodė su kuo nori derėtis. Daug aukštų pareigūnų ėjo, derėjosi, jie keitėsi. Politikai irgi ėjo derėtis.
Kitas variantas – kai teroristai reikalauja kitų žmonių: aukštų pareigūnų, netgi prezidento.
Tokiais atvejais ir prasideda visa derybų taktika ir derybininko darbas. Nusikaltėlį reikia įtikinti, kad jis šnekėtųsi su derybininku, bet tai nereiškia, kad tie jo norai ir reikalavimai nebus perduoti ir į juos nebus atsižvelgta. Vakarietiška praktika yra būtent tokia – derasi tik derybininkas. Visi kiti gali padėti, bet tik derybininkas yra ta grandis, kuri palaiko ryšius su teroristu.
– Užsiminėte apie Vakarų šalis. O kokiomis kalbomis „Aro“ derybininkai gali derėti su teroristais ir nusikaltėliais?
– Pagrindinėmis Europos kalbomis. Mūsų žmonės galėtų drąsiai derėtis lietuvių, rusų, anglų, vokiečių, lenkų kalbomis. Turime ir arabų pradmenis, tačiau šiuo atveju jau reiktų kviesti papildomą specialistą.
Iš kitos pusės, mūsų rinktinė jau ne pirmus metus labai intensyviai bendradarbiauja įvairiose tarptautinėse ir Europos organizacijose, kurios vienija panašius antiteroristinius padalinius. Ir viena iš naujausių galimybių, kuri įtvirtinta aukščiausiu teisiniu lygiu – tai galimybė, kad mums derybose galėtų padėti ir kitų šalių derybininkai. Todėl kalbos klausimas su teroristais nėra problema. Aišku, mes taip pat galime būti pasitelkti į pagalbą kitų šalių antiteroristinių padalinių prašymu.
Kita vertus, nebūtina kalbą mokėti idealiai. Svarbu susišnekėti buitine kalba. Svarbu ir suinteresuotumas. Jeigu tas kitas žmogus nori – du žmonės visuomet susišnekės. Bandys susišnekėti. Vis dėlto, žinoma, geriau kalbą mokėti gerai. Jeigu nesusikalbama – šnekama per vertėją. Yra tam tikra taktika ir strategija, kaip derėtis, kai tavo žodžiai yra išverčiami.
Yra specialios taktikos ir rekomendacijos, kurias turi rinktinė. Jos taikomos visame pasaulyje. Jose nurodoma, vertėjas vis tik turėtų būti kaip vertėjas, o ne derybininkas.
– Ar iš tiesų krizinės situacijos ir jų sprendimo būdai yra gana panašūs visame pasaulyje?
– Visos derybos turi tam tikras vystymosi stadijas. Pirmiausia surenkama informacija ir apgalvojama strategiją, o tik po to užmezgamas ryšys.
Tada bandai aiškintis situaciją, valdyti emocijas – savo ir teroristo. Pirminis tikslas yra nuslopinti jo emocijas, atvesti į racionalų protą, kad jis suprastų, jog visuomet geriau pasiduoti ir išeiti. Logiškai mąstydamas žmogus greičiau supras, kad kitos išeities nėra.
Pačiose derybose nėra kažkokių pakopų. Reali situacija jų neturi. Derybininkas stebi, kaip kas vystosi. Jeigu teroristas užsimanė valgyti, tarkim, picų, tada dirbi su jo picomis – su tuo reikalavimu.
Tik reikia atminti, kad ne derybininkas sprendžia – vykdyti nusikaltėlio reikalavimą ar ne. Jis turi gauti leidimą iš vadovybės. Taip pat niekas neužmiršta, kad pagrindinis tikslas – kad įkaitai būtų paleisti, o teroristai pasiduotų.
Vadovėliuose rašoma, kad derybininkai teroristams niekada negali sakyti „ne“, tačiau realiose situacijose būna visko. Specialistas jaučia teroristo nuotaiką, gilinasi į jo mąstymą, todėl gali numatyti reakcijas. Pagal tai derybininkas parenka savo žodžius.
Pagrindinis tikslas yra įtikinti teroristą, kad jis taikiai išspręstų situaciją. Žinoma, jis irgi turi savo norų. Bandai įtikinti, kad tavo variantas yra geresnis.
Derybose kažkas nusileidžia – jis arba tu. Tai gali labai ilgai užtrukti. Bandai įtikinti, jis vis sako „ne“, tada po kažkiek laiko šnekėjimosi vėl bandai sugrįžti prie to, kad jis pasiduotų. Kažkuriuo momentu ta situacija arba išsprendžiama taikiai, arba – jeigu jau matosi, kad neįmanoma – priimamas kitas sprendimas.
– O kas būna, jeigu pagrobėjas užsimano narkotikų, alkoholio?
– Yra tam tikros rekomendacijos – pagrindiniai dalykai, ko negalima duoti nusikaltėliams. Tai narkotikai, vaistai, ginklai, šaudmenys. Dėl vaistų – viskas priklauso nuo aplinkybių. Galbūt jų reikia įkaitams. Tuomet sprendžia vadovas, be to, visuomet konsultuojamasi su gydytojais ir specialistais.
Tačiau visuomet viskas priklauso nuo situacijos. Kai derybos pereina į profesionalų, o ne emocinį lygį, tuomet negali būti kategoriškas, kad to negalima ir viskas. Kiekviena taisyklė turi išimčių.
– Ar tenka įkalbinėti savižudžius atsisakyti savo planų?
– „Aras“ nedirba su savižudžiais. Nusižudyti norinčius žmones atkalbinėja policija arba gelbėtojai. Mūsų rinktinės derybininkai įsikišti gali nebent tada, jeigu savižudis yra ginkluotas ir pavojingas arba kai jis kelia grėsmę kitiems asmenims.
Dar vienas atvejis, kada mes galėtume įsikišti ir dirbti kaip derybininkai – kai yra vadinamasis „savižudis per policininką“. Toks žmogus turi pavojingų ginklų ar medžiagų ir bando išprovokuoti, kad jį nušautų policija.
Lietuvoje tokio tipo savižudžių iki šiol dar nepasitaikė, tačiau jeigu tai įvyktų, mes būtume pasiruošę tokiam atvejui.
