– Geros valios kompensavimo įstatymas sulaukė ne tik daug pagyrų, bet ir kritikos, nuogąstauta dėl skaidrumo, apskritai piktintasi tuo, kad Lietuva turi mokėti pinigus. Ką galite apie tai pasakyti? – „Lietuvos rytas” paklausė Lietuvoje viešėjusio A. Bakerio.
– Pirmasis žingsnis – iki kitų metų pabaigos bus išmokėta simbolinė suma tiems Lietuvos žydams, kurie čia išgyveno per nacių okupaciją ar nukentėjo nuo sovietų represijų prieš nacių okupaciją.
Tokių žmonių turėtų būti apie tūkstantį, tad iš tų 3 mln. litų, kurie tam skirti, kiekvienas turėtų gauti kelis šimtus dolerių siekiančią išmoką.
Tai tik simbolinis, tačiau labai svarbus gestas, rodantis, kad Lietuva pripažįsta šių savo gyventojų kančias. O dėl to, kaip turėtų būti panaudojami tie maždaug 12 mln. litų, kurie kasmet bus skiriami dešimt metų, dar turėsime apsispręsti.
Tačiau bet kokiu atveju visiškai aišku, kad jie bus skiriami Lietuvos žydų gyvenimo ir kultūros tęstinumui užtikrinti.
Suprantama, viskas vyks viešai ir atvirai. Mes puikiai suprantame, kad kritikai tik ir lauks, prie ko prikibti.
– Akivaizdu, jog šio įstatymo negana, kad iš esmės pradėtų tirpti abipusis nepasitikėjimas ir stereotipai. Ką, jūsų nuomone, reikėtų daryti toliau?
– Kitąmet bus minimas Vilniaus geto likvidavimo 70-metis. Minėjimas turėtų būti surengtas taip, kad atkreiptų pasaulio dėmesį. Tai taip pat gera proga pertvarkyti ir Panerių memorialą. Be to, Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungai, tuo taip pat reikėtų pasinaudoti.
Neseniai dalyvavau tarptautinėje konferencijoje Prahoje apie žydų nekilnojamojo turto grąžinimą, o kitą nuspręsta rengti Briuselyje. Jos tema bus holokaustą išgyvenusiųjų socialinė rūpyba.
Lietuva, pirmininkausianti ES, turėtų pasinaudoti tuo ir kalbėti apie tai, kad holokaustą išgyvenusiems žmonėms reikia ne tik paprastų išmokų, bet ir socialinių programų.
– Ar, jūsų nuomone, Lietuvos politikai pakankamai supranta tokių dalykų svarbą valstybės tarptautiniam prestižui ir pozicijoms?
– Kuo mažiau politikai provincialūs, tuo šis supratimas didesnis. Pokalbius ir derybas su jūsų politikais dėl šio įstatymo pradėjome dar prieš Lietuvai tampant ES ir NATO nare.
Kad per tą laiką jūsų politinis elitas labai smarkiai pažengė į priekį – akivaizdu. Bet manau, jog tai, kad Lietuva gana lėtai ir sunkiai judėjo šiuo keliu, lėmė ne tiek to elito nebranda, kiek baimė: jei jie parems tokį įstatymą, jiems tai pakenks politiškai. Mano nuomone, tos jūsų politikų baimės akys buvo per didelės.
Be to, politikai turėtų dažniau aiškinti, kad tie pinigai, skirti žydų paveldui ir kultūrai Lietuvoje, niekur nedings iš šalies.
Taip, sutinku, kad ir Izraelyje Lietuva dažnai būna vertinama gana paviršutiniškai. Naujienos apie jūsų šalį ten dažniausiai būna ir lakoniškos, ir negatyvios.
Lietuvoje iš tiesų yra ir antisemitų, ir kitokių panašių elementų, tačiau jų yra visur.
Nesutinku su tais savo tautiečiais, kurie sako: „Užmirškime tuos lietuvius.” Manau, taip pasmerkęs Lietuvą išduočiau tuos gerus žmones, kuriuos čia pažįstu.
– Savo veiklos dar visiškai neatnaujino tarptautinė komisija nacių ir sovietų nusikaltimams tirti. Į ją turėtų grįžti Izraelio istorikai, pasitraukę po to, kai Lietuvos teisėsauga buvo nusitaikiusi į istoriką Yizthaką Aradą.
Ši komisija sulaukia kritikos, esą ji norinti sulyginti sovietų nusikaltimus bei holokaustą ir taip pastarąjį sumenkinti.
Ką jūs, kaip šios komisijos narys, galite pasakyti?
– Natūralu ir suprantama, kad kuo daugiau turi būti žinomi bei ištirti ir vieni, ir kiti nusikaltimai. Jau daugiau nei prieš dešimtmetį buvo kritikų, sakiusių, kad tai bus pavojinga.
Aš tuomet siūliau tiesiog pažiūrėti, kas bus.
Dabar drąsiai galiu visų kritikų klausti, su kuo jie nesutinka iš to daugelio tyrimų, kuriuos iki šiol atliko ši komisija?
Be to, ir paties Y. Arado pareiškimai, manau, ne tokie, kaip juos bandoma pateikti. O jūsų minėti įvykiai buvo tyčinis komisijos veiklos sabotažas.
Tačiau komisijos darbo rezultatai turi būti integruoti į švietimo programas ir sistemą, o tai iki šiol kažkodėl nepadaryta.
