Iškart po „Lietuvos ryte” paskelbtos publikacijos apie K. Vagnerio išsiųstą prašymą Seimui steigti laikinąją komisiją tirti D. Valio veiklą prokurorui buvo įteiktas pranešimas apie jo galimai padarytą tarnybinį nusižengimą.
Savo pasirašytame įsakyme D. Valys pavaldinį kaltina, kad šis, neturėdamas vadovybės pavedimo, rinko informaciją apie generalinio prokuroro galimai neteisėtus įsakymus, taip pat kad apie tai informavo šalies prezidentę Dalią Grybauskaitę ir Valstybės kontrolę.
– Gal kai kam toks įsakymas ir skamba absurdiškai, tačiau man jau ne juokai rūpi. Manau, su manimi labai greitai bus susidorota ir visą gyvenimą prokuratūroje išdirbęs turėsiu išeiti su vilko bilietu, – „Lietuvos rytui” sakė K. Vagneris.
– Kodėl nutarėte kovoti su savo viršininku?
– Nuo pat darbo prokuratūroje pradžios manyje virė jaunatviškas maksimalizmas priešintis viskam, kas iš esmės neteisinga. Įtakos turėjo ir dienos, kai svetimos valstybės kariškiai budėjo už mūsų kabinetų durų. Nežinojome, ar jų automatų dėtuvės užtaisytos koviniais ar mokomaisiais šoviniais.
Prisimenant tuos laikus, kurie padėjo pagrindą nepriklausomai prokuratūrai, dabartinė situacija kelia liūdesį. Laužomos visos per daugelį metų kurtos tradicijos.
Tie žmonės, kurie stovėjo prieš tankus, be jokių ceremonijų metami lauk. Ateina nauji, kurių tikslas – bet kokia kaina prisitaikyti ir išlikti.
– Tai – gražūs žodžiai. Tačiau kai kas gali jus apkaltinti, kad savo kovą pradėjote, kai po konkurso nelaimėjote Baudžiamojo persekiojimo departamento vadovo pavaduotojo vietos.
– Jau seniai supratau, kad vadovas esu nekoks. Ir kandidatavau į šią pareigybę norėdamas įrodyti, kad prokuroro pareigos turi būti einamos be užkulisinių susitarimų.
Daugelis gali patvirtinti, jog raginau konkurse dalyvauti ir kitus, bet visi jie man tvirtino, kad viskas jau nutarta iš anksto. Atrodo, kad taip ir buvo. Nors konkursą užtikrintai laimėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros vadovas Giedrius Danielius, postas atiteko Tomui Krušnai.
Tikrai ne dėl užgautų ambicijų teismui skundžiau konkurso rezultatus.
Buvo apmaudu, kad postai dalijami ne už kompetenciją ir žinias, o už asmenines simpatijas ar sugebėjimą prisilaižyti.
Apmaudu ir tai, kad postas buvo suteiktas žmogui, kuris, mano manymu, ne tik neturėjo teisės dalyvauti konkurse, bet ir neteisėtai buvo priimtas į prokuratūrą.
– Bet ar reikėjo iškart kreiptis į teismą? Gal būtų užtekę informuoti prokuratūros vadovą apie pažeidimus ir jis viską būtų išsprendęs?
– D. Valiui parašiau du tarnybinius pranešimus. Apie viską jam pranešiau, taip pat nurodžiau, kad T. Krušna ir Laima Čekelienė neteisėtai, be jokio konkurso buvo deleguoti į tarptautines institucijas. Tačiau jokio atsakymo negavau.
– Dabar jums priekaištaujama, kad bylą teisme pralaimėjote ir vis tiek drumsčiate vandenį.
– Byla dar nėra pralaimėta. Tiesa, teismas, motyvuodamas, kad praleidau terminą, mano skundo nepriėmė.
Tačiau aš esu pateikęs prašymą atnaujinti procesą.
Pateikiau ir papildomus dokumentus iš Užsienio reikalų ministerijos, įrodančius, kad T. Krušna negalėjo dalyvauti konkurse. Šis prašymas nėra išnagrinėtas.
– Pateikdamas pranešimą apie galimai padarytą pažeidimą generalinis prokuroras jus apkaltino ir tuo, kad parašėte raštus prezidentei ir Valstybės kontrolei.
Ar tikrai prokuroras negali skųstis šioms institucijoms?
– Rašyti prezidentei ir Valstybės kontrolei ne pats sugalvojau. Taip nurodė nutartį priėmęs Vilniaus apygardos administracinis teismas.
Būtent šis teismas akcentavo, kad pastebėjus faktus, kurie leistų manyti, jog generalinis prokuroras netinkamai organizuoja prokuratūros veiklą ir netinkamai skirsto pinigus, privalu pranešti šioms institucijoms. Tai ir padariau.
Neseniai gavau atsakymą iš Prezidentūros. Niekas manęs nekaltino, kad parašiau raštą, priešingai – padėkojo už suteiktą informaciją.
– Savo skunduose taip pat teigėte, kad žinote mažiausiai tris atvejus, kai teismai nustatė, jog iš pareigų savo pavaldinius atleidęs D. Valys pažeidė įstatymą. Valstybė dėl to esą patyrė beveik 100 tūkstančių litų žalą.
Dėl analogiškų pažeidimų Valstybės kontrolė jau nurodė nubausti ir išieškoti valstybei padarytą žalą iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovų, neteisėtai atleidusių Darbo biržos direktorių.
Bet ta pati Valstybės kontrolė prieš generalinį prokurorą tokių sankcijų imtis neskuba. Ar neįžvelgiate dvejopų standartų?
– Norėčiau, kad visi būtų lygūs prieš įstatymą. Manau, kad jei iš D.Valio pavyks išieškoti bent vieną litą, jau bus didelis laimėjimas.
Gal tai privers generalinį prokurorą pagalvoti prieš pasirašant neteisėtus įsakymus.
– Minite tris neteisėto atleidimo atvejus. Tačiau juk savo darbo pradžioje D. Valys tiesiog šlavė prokurorus.
– Įrodymų apie kitus atvejus neturiu.
Po rašto Valstybės kontrolei man buvo uždrausta rinkti informaciją apie galimus generalinio prokuroro pažeidimus.
– Jums teko dirbti su ne vienu generaliniu prokuroru. Kuo D. Valys išsiskiria iš kitų?
– Negaliu sakyti, kad ir ankstesni prokuratūros vadovai nebuvo priklausomi nuo politikos. Bet dabar tai ypač akivaizdu.
Kartais susidaro įspūdis, kad dabartinis generalinis prokuroras atitrūkęs nuo realybės. Pavyzdžiui, visiems aiškinama, jog atlikus tyrimą paaiškėjo, kad Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, prokurorų per daug.
Tačiau ar specialiai, ar dėl neišmanymo nutylima, kad kitose šalyse prokurorai atlieka daug siauresnes funkcijas. Antai Vokietijoje prokuroras gauna jau „gatavą produktą” – policija jį ne tik gražiai supakuoja, bet ir atsako už jo turinį.
Tai nė iš tolo neprimena mūsų situacijos, kai prokuroras vienu metu tiria iki 100 bylų ir tuo pat metu atstovauja teismuose.
Man įsiminė D.Valio per prisistatymą pasakyti žodžiai, kad dirbdamas Akmenės prokuratūroje buvo nusivylęs, jog nebuvo ryšio su Generaline prokuratūra, kad jos vadovai visiškai nereaguodavo į apylinkių prokurorų nusiskundimus.
Tuomet jis žadėjo, kad šis ryšys bus atkurtas.
Tačiau bent jau remdamasis savo asmenine patirtimi galiu pasakyti, kad dabar D.Valys dar labiau atitrūko nuo paprastų prokurorų.
– Negi, jūsų manymu, jis nenuveikė nieko gera?
– Vertinu D. Valį už tai, kad įgyvendino buvusio prokuroro Virginijaus Sabučio pradėtą iniciatyvą įsteigti vadinamąsias elektronines bylas. Tai tikrai pažangus dalykas.
Dabar visi prokurorai privalo pagrindinius tiriamos bylos momentus perkelti į kompiuterio duomenų bazę.
Bet įdiegęs šį metodą D. Valys pamiršo, kad paprasti prokurorai yra perkrauti darbo.
Įsivaizduokite po 100 bylų tiriantį prokurorą, kuris, be tiesioginio darbo, turi dar papildomai rašyti duomenis į elektroninę bylą.
Šis mechaninis darbas ne tik vargina, bet ir užima daug laiko. Niekam nė motais, kad tai galėtų padaryti ir gerokai žemesnės kvalifikacijos specialistas.
