Verslininkas restorane žvilgteli į savo laikrodį. Garsios firmos, mokėta daug. Bet gerai įsižiūrėjęs patyręs ekspertas pasakytų, kad tai – klastotė. Kažkas uždirbo pasakiškus pinigus.
Atrodytų, kas gali už šlamštą, papuoštą blizgučiu, mokėti kelis šimtus ar net tūkstančius litų? Gali, o aš – viena jų.
Tačiau tai dariau siekdama išsiaiškinti, kokiais keliais į Lietuvą ėmė masiškai plūsti garsių prekių ženklų klastotės – padirbtos mados namų „Prada” ir „Dolce & Gabanna” suknelės, raudonpadžių karaliaus Christiano Louboutino bateliai, pūkiniai „Moncler” paltai, daugeliui tiesiog neįperkamos „Hermes” rankinės, „Emporio Armani” sportiniai kostiumai, striukės.
Iš turgaus – į internetą
Padirbinių prekeiviai pakeitė taktiką – iš turgaviečių sulindo į viešą pogrindį – internetą. Virtualus pasaulis jiems suteikė ir priedangą, ir patogumų. Nebereikia nuomotis kioskelio, kęsti šalčio, rizikuoti, kad pareigūnai sučiups už rankos.
Jie atidaro tariamą parduotuvę internete, prikrauna iš užsienio tinklalapių vogtų nuotraukų ir laukia, kol užkibs klientai. Tereikia sekti mados tendencijas ir žinoti, kur ieškoti pigių klastočių, kad susižertum kuo daugiau pelno.
Kaip parodė „Lietuvos ryto” tyrimas, garsių prekių ženklų klastočių pardavėjai iš to gali puikiai gyventi. Ne veltui ši šešėlinė veikla pasaulyje jau patenka į pelningiausio nelegalaus verslo penketuką, kaip ir prekyba ginklais, narkotikais, žmonėmis.
Taiko į žinomus tinklalapius
Verteivos klastotėmis internete prekiauja keliais būdais. Vieni patys susikuria virtualias parduotuves, kartais – savo socialiniame puslapyje, kiti prisiglaudžia prie kokio nors populiaraus tinklalapio.
Vienas tokių tinklalapių, dabar ypač populiarus tarp merginų ir moterų, – manodrabužiai.lt. Jo sumanytojų idėja puiki – skatinti saikingą vartojimą, tad žmonės čia gali mainyti, parduoti ar dovanoti nusibodusius drabužius, kurie užsigulėjo spintoje.
Čia yra ir krautuvėlių, kuriose savo dirbinius siūlo auksinių rankų meistrai – mezgėjos, pradedantys dizaineriai, papuošalų kūrėjai.
Taip pat čia diskutuojama įvairiomis temomis – mados, socialinėmis. Merginos guodžiasi dėl prarastos meilės ir dar intymesnių problemų.
Kadangi tinklalapis tapo įdomus ir populiarus, prie jo ėmė šlietis ir apsukrūs klastočių prekeiviai.
Ypač jų padaugėjo šiemet – internetinio puslapio šone nuolat mirga kokia nors „krautuvėlė”, daugelyje jų – garsių prekių ženklų kopijos iš Kinijos, Turkijos, Pietų Korėjos, Lenkijos. Jos nėra pigios, už kai kurias prašoma kelių šimtų ar net tūkstančių litų.
„Kokybė labai gera”, – mane tikino daugumos parduotuvių, su kuriomis susisiekiau atlikdama šį tyrimą, atstovai. Tačiau kokia iš tiesų jų vertė? Neriu į šešėlinio verslo internete platybes.
Tikina, kad prekė originali
Virtualios parduotuvės „Dress Like A Star” („Drabužiai kaip žvaigždės”) lentynose – 52 nuotraukos su garsių firmų drabužiais, avalyne, rankinėmis. Pavyzdžiui, už „Dior” batus čia prašoma 420, už „Dsquared” striukę kailine apykakle – 950 litų.
Nusižiūriu pūkinį „Moncler” paltuką už 280 litų ir elektroniniu paštu siunčiu klausimus – ar turi man tinkamo dydžio, ar gobtuvas nusisega, kada gausiu prekę ir, svarbiausia, ar tai tikrai „Moncler” firmos gaminys, o ne kiniška klastotė.
Atsakymas atskrieja greitai: „Ne kopija, nesijaudinkite” ir pridėta šypsenėlė. Prekė bus per 15 dienų. Esą keliauja iš Anglijos. Ilgokai, bet ką darysi.
Į nurodytą Gretos (visi vardai straipsnyje tikri, pavardės žinomos) sąskaitą banke pervedu 280 litų. Tenka laukti ilgiau nei 15 dienų. Po 16 dienų klausiu Gretos, kada bus prekė. Jau neabejoju, kad siuntinys keliauja iš Kinijos.
„Dar negavau, kai gausiu, iš karto pranešiu”, – atskrieja atsakymas.
Klausiu, ar tikrai iš Anglijos. Greta patvirtina ir priduria: „Ten šventės kažkokios, todėl užtruko.” Gal karalienė Elizabeth II savo deimantinį valdymo jubiliejų tebešvenčia?
Praėjus 20 dienų po pinigų pervedimo pagaliau atskrieja žinia. Kadangi Greta – Šiauliuose, o aš – Vilniuje, tad siunčia prekę man paštu.
Siuntinyje – iš pirmo žvilgsnio neprastas pūkinis paltas praplėštame polietileniniame maiše. Ant jo – firminis užrašas, ant paltuko – firminiai ženklai, yra ir prekės autentiškumą neva liudijantis numeris.
Bet atidžiau patyrinėjus kokybė, pakuotė ir kaina sukelia įtarimą, kad tai gali būti klastotė. O ir man suteikta informacija netiksli – gobtuvas nenusisega, be to, nėra diržo, kuris buvo nuotraukoje.
Kokia tikra šio palto vertė, iš kur jis ir kiek pardavėja iš šio sandorio uždirbo? Ieškau internete būtent tokio paties modelio.
Priekaištai – kaip į sieną
Prancūzijoje įkurtos, o dabar italams priklausančios bendrovės „Moncler” paltus ir striukes parduodančių interneto parduotuvių – daugybė. Pasirodo, vien prekiaujančių klastotėmis yra apie 500. Dauguma jų skelbiasi, kad prekės originalios.
Tad kaip įsitikinti, ar nusipirkau ne klastotę? Tikrinu tinklalapyje certilogo.com. Jį sukūrė garsių prekių ženklų, tarp jų ir „Moncler”, gamintojai, siekdami užkirsti kelią klastočių epidemijai. Įvedu savo palto sertifikato numerį. Atsakymas – tokios prekės nėra.
Ieškau toliau tinklalapio, iš kurio į Lietuvą plūsta „Moncler” paltai ir striukės.
Štai kiniškas tinklalapis taobao.com. Jame – tūkstančiai garsių prekių ženklų klastočių. O štai ir mano paltukas. Kaina – 300 Kinijos juanių (128 litai).
Dar žvilgteliu į oficialų „Moncler” tinklalapį moncler.com. Paltų kaina – per tūkstantis eurų (3450 litų).
Dar pradedu forumą internete klausdama, gal kas nors turėjo tokį „Moncler” drabužį. Viena moteris mane patikina turėjusi tokių porą iš to paties kiniško tinklalapio ir abu per vieną sezoną virto apsipūkavusiu skuduru.
Rašau parduotuvės „Dress Like A Star” steigėjai savo pretenzijas, kad man parduota pigi klastotė, be to, gobtuvas nenusisega, nėra diržo.
Atskrieja atsakymas – ji neva nežinojusi, kad tai klastotė. Noriu prekę grąžinti. Ne, ji nepriimsianti: „Grąžinkite prekę kam norite, aš atgal nepriimu. Ir palikite mane ramybėje.”
Kas gi yra parduotuvės „Dress Like A Star” steigėja? Po kelias dienas trukusių paieškų internete paaiškėja, kad mane aplink pirštą apvyniojo Šiaulių „Saulėtekio” gimnazijos abiturientė.
Modeliai – tarsi nuo podiumo
Ar ir kiti virtualių parduotuvių steigėjai gudrauja – garsių prekių ženklų klastotes bruka kaip originalą?
Štai „You Fashionstyle” („Jūsų stilius”) siūlo garsių mados namų sukneles. Atpažįstu šių metų pavasario ir vasaros „Dolce & Gabanna”, „Prada”, „Chanel”, „Chloe” modelius. Yra suknelių ir iš rudens bei žiemos kolekcijų.
Kai kuriose nuotraukose – tokias pačias sukneles vilkinčios manekenės ant Milano mados podiumo.
Už drabužius prašoma nuo 260 iki 350 litų. Jei tai originalai, kaina per maža, o jei klastotė – brangoka. O gal drabužiai vogti arba pirkti per išpardavimus?
Siunčiu elektroninę žinutę, kad mane domina šilkinė „Chloe” suknelė už 280 litų. Sulaukiu atsakymo, kad ją reikia užsakyti, turėčiau maždaug po savaitės. Dar paklausiu, ar tikrai šilkas, aptariame matmenis.
Pervedu 280 litų į man nurodytą Alinos sąskaitą banke. Kitą dieną Alina praneša, kad yra ne mėlyna, kaip prašiau, o rausva suknelė. Gal man tiks? Atsakau, kad nekenčiu rausvos, noriu mėlynos.
„Bet mėlynos jau nėra, gal užsakome rausvą, o jei jums nepatiks, galėsite grąžinti”, – maloniu balsu įtikinėja mergina. Sutinku.
Po savaitės gaunu elektroninį laišką, kad prekė – Lietuvoje. Išprašau Alinos nesiųsti suknelės paštu, o susitikti. Paprastai klastočių pardavėjai to vengia.
Atskleidė verslo užkulisius
Kitą dieną per pietų pertrauką traukiu į sostinės V.Kudirkos aikštę, prie Vyriausybės rūmų. Matau čia mindžikuojančią apie 27–30 metų madingai apsirengusią moterį.
Prisėdame ant suolo, ji paduoda man prekę paprastame polietileniniame maiše. Tiesiai šviesiai sakau Alinai: „Gera kopija, atrodo kaip originalas.”
Moteris šypsodamasi linksi galvą: „Taip, dabar kinai labai gerai kopijuoja, net sunku atskirti.”
Alina tikina, kad visos jos prekės geros, tik ji turi bėdų su tiekėju iš Kinijos – jis tai drabužių dydį, tai spalvą supainioja.
Noriu daugiau išklausinėti, bet Alina šypsodamasi atsiprašo – skuba į darbą.
Namuose pasimatuoju suknelę. Ankštoka. Etiketėje – 36 dydis, o aš užsisakiau 38. Skambinu Alinai.
„Ak, vėl tas kinas supainiojo”, – atsidūsta pardavėja ir kitą dieną vėl susitinkame prie Vyriausybės rūmų. Aš jai – suknelę, ji man – pinigus.
Suknelės negaila atiduoti – atidžiau patyrinėjus matyti, kad jos kokybė prasta. Be to, liemuo aukščiau nei europietiškų modelių – matyt, matuota ant kinių manekenių. O ir šilkas abejotinos kokybės.
Vėliau sužinojau, kad metrą klastotėms naudojamo kiniško šilko galima įsigyti vos už 1,7 lito. Kas iš tokio audinio liktų, kai jį išskalbtum?
Alina vėl skuba, bet vis tiek dar parodo, ką gražaus turi krepšyje. Ką tik pašte atsiėmė siuntinį su keliomis suknelėmis – visos garsių mados namų modelių kopijos.
Ištraukia vieną, kitą, apžiūrinėjame. Iš Vyriausybės rūmų pasipila tarnautojai – darbo diena baigėsi.
Prie mūsų prislenka du siauraakiai azijiečiai vyrukai ir, rodydami į sukneles, angliškai siūlo pagalbą – jie gali parūpinti gražių drabužių. Alina purto galvą, jai jų paslaugų nereikia.
Po poros savaičių vėl sulaukiu šios prekeivės skambučio. Pasirodo, Kinijoje jau yra mėlyna „Chloe” suknelė, mano dydžio, gal aš norinti? Pamąstysiu.
Įsijungiu kompiuterį, pažvelgiu į Alinos virtualią parduotuvę ir matau, kad kai kurių suknelių ji turi vietoje, nereikėtų siųsti. Prašau susitikti, noriu pasimatuoti.
Kol „pasimatuoju” abi neva mados namų „Dolce & Gabanna” sukneles (iš tiesų kolegė jas apsivilkusi pozuoja fotografui, o aš tyrinėju audinius ir etiketes), Alina dairosi po prekybos centrą „Gedimino 9”. Pasirodo, ji pati nedėvi klastočių, o perka madingus, bet nebūtinai garsių firmų drabužius.
Grąžinu sukneles Alinai ir paaiškinu, kad man netinka. Šįkart ji neskuba atsisveikinti. Jauna moteris išėjo iš darbo turizmo agentūroje, tačiau iš šypsenos matyti, kad jai tai – ne tragedija.
Kodėl paliko darbą? „Ten nėra perspektyvų, nedidelis atlyginimas”, – paaiškina.
Vakar ji pardavė kelis drabužius, o dabar laukia siuntinio su netikromis mados namų „Prada” suknelėmis – naujausios kolekcijos, raudono ir juodo audinio, puoštų juodu kailiu.
Alina aiškina, kad kailis šį sezoną madingas, suknelės labai gražios ir turi didžiulę paklausą prieš Kalėdų pokylius.
„Jau keturias tokias nupirko, gal ir jūs norite?” – klausia manęs, bet sulaukusi neigiamo atsakymo nebesiūlo.
„O kaip muito mokesčiai, ar daug tenka mokėti?” – klausiu merginos.
„Aš jų nemoku”, – šypteli Alina.
„Kaip pavyksta, juk prekės keliauja iš Kinijos?” – stebiuosi.
„Man kinas siunčia kaip dovanas. Beje, aš pakeičiau tiekėją”, – dėsto mergina.
Dar Alina paaiškina, kiek jai kainuoja siuntimas.
Jai prekes siunčia greituoju paštu, moka apie 20–40 JAV dolerių (55–90 litų) už siuntinį, kaina priklauso nuo svorio. Siuntinyje būna po kelis drabužius. Jie atkeliauja kas savaitę.
Įdėjęs ir savo nuotrauką
Kad garsių prekių ženklų klastotės mūsų šalyje turi paklausą ir iš to galima neblogai pasipelnyti, įsitikinau bendraudama ir su interneto parduotuvės „Brand Shop” savininku Tomu.
Šis vyrukas toks drąsus, kad čia įdėjęs ir savo nuotrauką. Tikras šešėlinio verslo Džeimsas Bondas – tamsinto stiklo akiniai, „Louis Vuitton” šalikėlis. Be to, prašo jo negaišinti: „Neprašykite prekės matmenų, jei nesiruošiate pirkti.”
Tomas savo interneto parduotuvėje, kurioje yra 37 prekių nuotraukos, jau paskelbęs kalėdines nuolaidas.
Mane sudomina vyriška „Emporio Armani” striukė – yra įvairių dydžių ir kelių spalvų. Kaina nuo 280 litų sumažinta iki 243 litų. Parašyta: „Kokybė labai gera, mažiausia kaina.” Klausiu, ar tai kopija.
Gaunu Tomo atsakymą: „Na, ką aš jums galiu į tokį klausimą atsakyti, kai originalų kainos prasideda nuo 700 eurų.”
Bet jis patikina, kad pas jį visos prekės „labai geros kokybės, ne taip kaip pas kai kuriuos, kurie užsideda 100 procentų antkainį”.
Ar Tomas man rašo tiesą? Jo parduodamą striukę randu tinklalapyje ioffer.com. Kaina – 55 JAV doleriai (148 litai).
Klausiu Tomo, kaip atsiskaitoma, kada gaučiau prekę.
„Jūs pervedate pinigus, aš užsakau. Prieš Kalėdas daug užsakymų, negi aš už visus turiu uždėti?” – atsako pardavėjas.
Prie jo parduotuvės nurodytas ir kitas internetinis adresas tinklalapyje public.fotki.com. Atidarau ir man akyse apraibsta. Čia dešimtys, šimtai, o gal ir tūkstančiai armanių, dolčegabanų, šanelių – diržai, batai, rankinės, sportiniai kostiumai, paltai.
Neslepia, ką parduoda
Tokios virtualios parduotuvės su jūra klastočių pastaruoju metu dygsta kaip grybai po lietaus.
Norite dizainerio Ch. Louboutino suklastotų raudonpadžių? Jų apstu interneto parduotuvėje shopingas-tau.lt.
Įvairių spalvų, modelių. Kaina – apie 300 litų. Išsirenku vieną porą ir ieškau, kiek šis grožis iš tiesų kainuoja. Apie 3 tūkstančius eurų (10 400 litų).
„Tai analogai, originalai kainuoja 12 tūkstančių – pats mačiau Londone”, – kai pažadu pirkti prekę, parašo man parduotuvės savininkas Danielis, net neslėpdamas, kad prekiauja klastotėmis.
Tad nebeklausiu jo, kokia yra jo parduotuvėje siūlomų „Louis Vuitton”, „Roberto Cavalli” rankinių kilmė.
O štai „prekes už gerą kainą veržliems ir kokybę vertinantiems žmonėms” siūlančios vienos populiarios interneto parduotuvės tinklalapyje randu daugybę viliojančių pasiūlymų už dar mažesnę kainą. Pavyzdžiui, „Emporio Armani” sportiniai kostiumai, kurių vertė neva 426 litai, parduodami už 176 litus.
Tinklalapyje nurodytas adresas, telefonas. Skambinu ir klausiu, ar tai originalai. „Taip”, – sako man parduotuvės atstovas Edvinas.
Sakau, kad įsigijau iš jų tokį kostiumą ir man sukėlė abejonių jo kokybė.
Man pažada paskambinti, tačiau skambučio nesulaukiu.
Dizaineris – pakraupęs
Ar klastojami ir lietuvių dizainerių darbai? Internete randu parduodamų „Juozo Statkevičiaus modelių”.
Už nuotakos drabužį prašoma 2400 litų, bet štai už suknelę iš salotinio satino – tik 50 litų. O gal tai originalai? Atsispausdinu suknelių nuotraukas ir skubu į J.Statkevičiaus mados namus Vilniuje.
„Tai nevykusi vestuvinės suknelės, kurią siuvau žurnalistei Liepai Kiauleikytei, kopija. Apgailėtina parodija”, – ištarė kūrėjas ir nubėgo salotinės suknelės nuotraukos parodyti siuvėjoms.
Aš paskui jį – su nauja staigmena. Kol siuvėjos tyrinėjo ir komentavo pirmąją nuotrauką, parodžiau Juozui kitą. Balta vestuvinė suknelė, kurios apačia papuošta gausiais tiulio volanais.
„O siaube! – sušunka dizaineris. – Visaip mane kopijuoja, bet kad šitaip... Tai tragedija.”
Rodau J.Statkevičiui ir jo siuvėjoms kitas suknelių klastotes.
„Juozai, prisipažink, kad chaltūrini”, – sako jam viena siuvėja.
„Aš net norėdamas taip tragiškai nepachaltūrinčiau”, – tyrinėdamas nuotraukas atsako dizaineris.
Kūryba kainuoja ir sveikatos
Kad jo kurti drabužiai kopijuojami, J. Statkevičius ir pats yra matęs.
Kai 1997 metais dizaineris pristatė megztas moherio sukneles, tokios greitai paplito.
Vienos moterys gyrėsi, kad joms mezgė „Juozo mezgėja iš Šiaulių”, kitos – kad tai paties J.Statkevičiaus kūrinys.
„Kopija niekada neatstos originalo. Tai pigi chaltūra. Klastotojai nežino mano kūrybos paslapčių ir niekada nesužinos”, – sako vienas garsiausių Lietuvos mados kūrėjų.
Juozui apmaudu, kad kažkas pelnosi iš jo vardo. Štai viena klientė dizaineriui pranešė, kad jo vardu paženklintų etikečių ritinėliai pardavinėjami Gariūnų turguje.
„Galbūt turiu tuo džiaugtis? Gal aš taip užburiu, kad jie nieko kito nemato?” – susimąsto Juozas.
Savo vardą jis kuria jau 23 metus. Neseniai Vilniuje buvo pristatyta nauja kolekcija, o dizaineris jau mąsto, ką parodyti kitais metais. Jei jį įkvepia koks nors laikotarpis, atidžiai išstudijuoja tuo metu sukurtus tapybos ir architektūros darbus, istorinius įvykius. Idėjų Juozas ieško net bažnyčių bokštuose.
Ar jis iš savo kūrybos susikrovė turtus?
„Negaliu pasakyti, kad tapau turtingas. Bet aš „kaifuoju” galėdamas žmonėms parodyti, kad mada yra menas.
Paskui kiti mane kopijuoja, supaprastina modelius ir parduoda. Jie mane apiplėšinėja. Žmonės nori valgyti, bet elgiasi nesąžiningai”, – kalba J. Statkevičius.
Tiems, kurie Juozui priekaištauja, kad jo drabužiai brangūs, jis irgi turi atsakymą: „Tai unikalūs kūriniai. Jei per brangu, tegul pasirenka paprastesnį stilių, pigesnius drabužius, bet ne klastotes. Juk studentės su neva „Hermes” rankinėmis atrodo komiškai.”
Kartais Juozui idėja į galvą šauna greitai, o kartais reikia pasikankinti. Kūryba kainuoja ir sveikatos.
„Ir labai daug, – patvirtina Juozas. – Dabar, po kolekcijos pristatymo, jaučiuosi visiškai išsekęs, širdis šlubuoja. O kiek yra pavydo!
Juk yra tokių, kurie manęs nekenčia, nes man sekasi. Kodėl man auga votys? Vos medikai baigia leisti antibiotikus, jų vėl iškyla. Esu tikras, kad į mano iškamšą kažkas bado adatas.”
J.Statkevičiui medikai griežtai liepė pailsėti – arba gultis į ligoninę, arba vykti į sanatoriją. Jis turbūt trauks į Gran Kanariją. Dar ten nebuvo, kaip ir Egipte, Turkijoje. Buvo Kanuose, bet ne paplūdimyje ilsėtis, o pristatyti kolekcijos.
Pakliūva į keblią padėtį
Darydama šį žurnalistinį tyrimą susitikau ir su ekspertais, kurie tiria, ar prekė suklastota. Kartais plika akimi jiems sunku tai įžvelgti, tačiau kartais ekspertai pamato klastočių ten, kur net nesitiki.
Taip vienas jų, per renginį prabangiame restorane pažvelgęs į solidaus verslininko laikrodį, išvydo garsios firmos klastotę. Verslininkas nežinojo įsigijęs klastotę – manė, jei daug mokėjo, daiktas tikras.
Panašiai nutiko ir oro uoste – visuomenėje žinoma moteris, oriai įėjusi į laukiamąją salę, rankoje laikė suklastotą rankinę.
Kartais žmogus už klastotę gali sumokėti net daugiau, nei kainuoja originalas. Tokia prekių siunta neseniai sulaikyta mūsų šalies pasienyje.
Verslininkas turėjo dokumentus, įrodančius, kad prekes pirko užsienyje per aukcioną, mokėjo kaip už tikras.
Tačiau paaiškėjo, kad tai yra garsių prekių ženklų klastotės, jų vertė – ne tūkstančiai, o vos keliolika litų.
O štai J. Statkevičiui vienas solidus klientas atnešė pataisyti „Dolce & Gabanna” švarką. Iš pirmo žvilgsnio jis buvo panašus į drabužį iš mados žurnalo „Vogue” puslapių.
Atidžiau pažvelgus paaiškėjo, kad rankovės skirtingo ilgio, audinio dryžiai nesutampa, atlapai kreivi. Kai dizaineris praardė pamušalą, tapo aišku, kad tai ne garsių Italijos mados namų kūrinys.
Gaminiai gali kelti pavojų ir sveikatai
Kazimieras Saržickas
Su neteisėtu prekių ženklų naudojimu kovojančios asociacijos REACT atstovas Lietuvoje
„Kova su internete suklastotas prekes platinančiais asmenimis – naujas didelis iššūkis. Neseniai mūsų asociacijoje įsteigtas padalinys, kurio darbuotojai specialia programine įranga ieško klastotėmis prekiaujančių puslapių ar skelbimų internete.
Reikalaujama nedelsiant juos išimti, nes tai pažeidžia mūsų atstovaujamų klientų interesus.
Per šių metų 10 mėnesių buvo pašalinta per 450 tūkstančių tokių skelbimų ir interneto puslapių.
Mūsų asociacija atstovauja beveik 300 įvairių firmų, iš viso – 6 tūkstančiams prekių ženklų.
Už žymėjimą, pateikimą realizuoti klastotes gresia baudžiamoji atsakomybė, už skelbimąsi – civilinė atsakomybė.
Tai jau yra patyrę klastotes platinę turgaus prekeiviai, tad pastaruoju metu jų gerokai mažiau rizikuoja.
Klastotė – tai prekės ženklo panaudojimas be savininko leidimo.
Klastotojai daro daiktus, kurie tik atrodo kaip originalai, o iš tiesų labai skiriasi. Pirmiausia – kokybe.
Klastotojai stengiasi pagaminti kuo pigiau, o parduoti kuo brangiau. Jų tikslas – parduoti šlamštą už gerą kainą.
Klastotės gali net kelti grėsmę sveikatai.
Pavyzdžiui, pirkėjas įsigijo suklastotą spausdintuvo kasetę – joje gali būti kenksmingų medžiagų.
Jei vaikas į burną įsidės tokiais dažais atspausdintą nuotrauką, jį gali supykinti.
Atskirti klastotes ypač sunku perkant prekę internetu, tad reikia pirkti tik iš oficialaus atstovo parduotuvės, taip pat ir internetinės.
Tik oficialios parduotuvės prisiima atsakomybę už tai, ką parduoda. Kitu atveju galima stipriai nudegti.
Pavyzdžiui, šiemet lietuvis interneto aukcione už rankinę suplojo 5 tūkstančius JAV dolerių (14 tūkstančių litų). O tai pasirodė esanti pigi klastotė.”
Padirbiniai – ir pačiame Vilniaus centre
* Vilniaus centre buvusioje parduotuvėje „Class VIP” 2011 metų vasarį Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai konfiskavo per 100 įtarimą sukėlusių prekių: kelnių, vyriškų kostiumų, moteriškų aksesuarų, pažymėtų garsiais prekių ženklais.
* Atlikus ekspertizę paaiškėjo, kad dalis prekių – klastotės.
* Ikiteisminio tyrimo Vilniaus apylinkės prokuratūra dar nebaigė. Verslininkas Marius Gelažnikas, kuriam priklausė parduotuvė „Class VIP”, atsisakė duoti parodymus.
* „Lietuvos ryto” žiniomis, neseniai JAV buvo apklausta svarbi liudytoja, tad iš amerikiečių pareigūnų gavus apklausos protokolą tyrimas gali būti baigtas ir byla keliaus į teismą.
Autoritetingi mados namai moko savo klientus atpažinti originalą
Jurga Jurkevičienė
Specialiai LR, Milanas
Prieš dvi savaites Milano kinų kvartale pareigūnai aptiko parduotuvių, kuriose buvo parduodami garsių Italijos dizainerių etiketėmis pažymėti drabužiai ir aksesuarai.
Kinijos, Honkongo, Vietnamo verslininkai lobo parduodami suklastotus „Giorgio Armani”, „Versace”, „Gucci” džinsus, paltus, akinius. Parduotuvės buvo be pavadinimų, vitrinose – garsūs logotipai.
Tačiau klastočių verslas kol kas nesustabdomas. Milano, Romos, Neapolio gatvėse nelegalūs prekeiviai (nuotr.) įkyriai siūlo mados namų gaminių kopijų: neva „Prada” rankinė kainuoja 50 eurų, „Gucci” piniginė – 30 eurų, „Louis Vuitton” diržas ir „Giorgio Armani” akiniai – po 20 eurų.
Karą klastotojams paskelbę Italijos dizaineriai klientus ragina pirkti tik oficialiose parduotuvėse, taip pat ir internetinėse.
Mados namai „Dolce & Gabbana”, „Gucci”, „Giorgio Armani” moko savo klientus, kaip atpažinti originalą.
Vienas naujausių būdų – elektroninis brūkšninis QR kodas, įspaustas etiketėje. Pagal jį lengva atsekti, kur daiktas pagamintas.
Florencijos mados namų „Braccialini”, turinčių parduotuvių 40-yje šalių, komercijos direktorius Lorenzo Braccialini „Lietuvos rytui” teigė, kad klastotės tampa pavojinga pasaulinio masto liga, su kuria kovoti dizaineriai ir verslininkai vieni nepajėgūs.
Pietų Italija ir Ispanija užversta suklastotomis „Braccialini” rankinėmis, kurias parduoda mažos parduotuvės. Šalia originalių mados namų rankinių ant lentynų galima aptikti ir suklastotų.
Mados namai jau kreipėsi į Ispanijos ir Italijos policiją, tačiau suklastotų rankinių gamintojai ir tiekėjai yra užsislaptinę Kinijoje bei Rusijoje.
L. Braccialini pataria būsimiems pirkėjams atkreipti dėmesį į rankinės svorį.
Tikrųjų „Braccialini” rankinių ir piniginių apdaila sveria nemažai, metalo detalėse įspaustas logotipas, o klastotės – gerokai lengvesnės.
Klastotę nuo originalo galima atskirti ir iš rankinės viduje esančio pamušalo.
Klastočių gamintojai įsiuva paprastą blizgaus acetato audinį, o „Braccialini” pamušalas – išskirtinai prabangus.
Per pastaruosius dvejus metus Italijoje konfiskuota suklastotų prekių, kurių vertė – beveik 3 mlrd. eurų (8 mlrd. litų). 50 proc. klastočių – drabužiai ir avalynė.
Manoma, kad kasmetė Italijos prekių ženklų klastočių apyvarta gali siekti 7,5 milijardo eurų (beveik 26 mlrd. litų).
Italus apstulbino lietuvio gabenamas suklastotas „Ferrari”
Paulius Jurkevičius
LR korespondentas Romoje ir Vatikane
Klastojami ne tik prabangūs laikrodžiai, dizainerių drabužiai, bet ir galingi sportiniai automobiliai. Falsifikatų kūrėjus ypač domina greičiausios ir brangiausios mašinos, pavyzdžiui, „Ferrari”.
Šių Modenoje gaminamų bolidų klastočių dažniausiai aptinkama Kinijoje arba Pietų Italijoje. Bet vienas garsiausių pasaulyje automobilių prekės ženklų traukia ir lietuvius.
Italijos ir Šveicarijos pasieniečiai vasarą sulaikė Lietuvos pilietį, gabenantį suklastotą „Ferrari” (nuotr.). Prabangų sportinį automobilį priekaboje vežantis vyriškis bandė iš Italijos ties Komo miestu įvažiuoti į Šveicariją.
Kai Italijos pasienio pareigūnai uždavė jam įprastą klausimą „Ką vežate?”, lietuvis nė nemirktelėjęs atsakė: „Ferrari F430 Spider”.”
Baltas kaip sniegas sportinis automobilis – stulbinamo grožio. Italų ir šveicarų pasieniečiai bei muitinės darbuotojai paprašė atidaryti mašinos variklio dangtį. Paaiškėjo, kad lietuvio gabenamo „Ferrari” variklis – ne sportinis aštuonių, o keturių cilindrų.
Atidžiau ištyrinėję automobilį pareigūnai sukluso: tai buvo ne „Ferrari”, o „Toyota MR2 Roadster VVTI”. Kad ir kokia smagi būtų sportinė „Toyota”, „Ferrari F430” kaina siekia 200 tūkst. eurų (690 tūkst. litų) – maždaug dešimtkart didesnė už japoniško automobilio.
„Klastotę gabenantis pilietis pareigūnams pateikė Lietuvoje jam išduotą pasą, – „Lietuvos rytui” teigė Lombardijos teritorinės muitinės pareigūnas Alfredo Giuliano. – Šiuo metu mašina laikoma Ponte Kjaso muitinės sandėlyje, laukiame prokuratūros sprendimo. Mašinos savininkui surašytas protokolas.
Automobilių remonto specialistu prisistatęs asmuo aiškino pareigūnams, kad suklastotą „Ferrari” gabeno į Lietuvą, nes ten norėjo tęsti mašinos apdailos darbus.”
Italijos baudžiamasis kodeksas numato griežtas bausmes tiems, kurie klastoja prekių ženklus.
Už bandymą įvežti į šalies teritoriją suklastotų prekių baudžiama iki 4 metų laisvės atėmimo bausme ir 35 tūkst. eurų (120 750 litų) bauda.
Klastočių gamintojams gresia iki 3 metų kalėjimo ir 25 tūkst. eurų (86 250 litų) bauda.
Tokia pati bausmė taikoma ir klastočių vartotojams bei pirkėjams.
