Kitaip nei Vilniuje, Kaune neturime specifinio Stoties rajono, ne taip išplitusi ir ne tokia pastebima gatvės prostitucija. Tačiau tai nereiškia, kad antrajame Lietuvos mieste šio reiškinio nėra.
Sekso paslaugos klesti po masažo salonų, striptizo klubų skraiste. Visuomeninių organizacijų atstovams kelia nerimą augantis sekso prekybos mastas ir tai, kad į lytinių paslaugų pirkimo sferą įtraukiama vis daugiau Kauno jaunimo.
Praėjusią savaitę mieste įvykusią apskritojo stalo diskusiją „Prostitucija Lietuvoje. Nelegali, bet klestinti. Iššūkis valstybei“ iš dalies išprovokavo Seimui svarstyti pateikti siūlymai panaikinti administracinę atsakomybę už vertimąsi prostitucija ir už seksualinių paslaugų pirkimą.
Žmogaus teisių, visuomenės sveikatos, policijos, moterų, socialinių organizacijų atstovai dalijosi prieštaringomis nuomonėmis ir sutarė tik dėl vieno: baudžiant prostitucija besiverčiančias moteris problema ne išsprendžiama, o tik dar labiau paaštrinama. Dabartinis teisinis reguliavimas neveiksmingas, jį reikia keisti.
„O štai kaip keisti – apie tai pats metas diskutuoti viešai. Nuo visuomenės sąmoningumo, gilesnio šios problemos supratimo priklauso, kuria kryptimi toliau vyks reguliavimas“, – įsitikinusi „Lietuvos Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Jolita Juškevičienė.
– Miesto kasdienybėje prostitucija lyg ir nepastebima. O ką įžvelgiate jūs?
– Baugu net stebėti, kad Lietuvoje, o ir Kaune, dar niekada taip įžūliai, atvirai, masiškai nebuvo į prostitucijos tinklą traukiamos jaunos merginos ir moterys. Kone kiekviena jauna mergina per socialinius tinklus ar mobiliojo telefono žinutėmis yra gavusi užklausų, ar nedomintų lytiniai santykiai už pinigus.
Kaune vaikinai studentai dar gali rasti darbo statybose ar prekyboje, o merginoms skelbimų portaluose siūlomas kone vien intymus darbas. Būsimosioms miesto inteligentėms darbdaviai siūlo teikti erotinio masažo, eskorto, konsumacijos paslaugas, dirbti šokėjomis striptizo klubuose. Tai – gražiai užmaskuotos lytinės paslaugos.
Neretai klausiame policijos, visuomenės, atstovų, vieni kitų – kas atsitiko su visuomene, kodėl tai vyksta taip atvirai, kone nevaržomai? Be abejo, siūlant jaunimui tokią veiklą apsidraudžiama nuoroda, esą darbas neintymus. Tačiau tikrovėje jis apsukriai paverčiamas sekso vergove.
Darbdavys oficialiai uždraudžia teikti klientams intymias paslaugas, tačiau darbuotojas apipina tokiu finansinių prievolių voratinkliu, kad kitaip, nei teikdamos intymias paslaugas, jos neužsidirba.
Pačios iš prostitucijos tinklo išsikapanoti jos dažniausiai nepajėgia. Jeigu dabar, kai prostitucija nelegali, ji klesti taip įžūliai ir tokiais mastais, kas vyktų šią veiklą legalizavus?
– Susiduriate su specifinėmis problemomis, apie kurias dalis visuomenės nelabai nori žinoti. Kas jūsų darbe sunkiausia?
– Jau ne pirmus metus į prostitucijos tinklą įtrauktoms moterims teikiame socialinę, teisinę, psichologinę pagalbą. Šiemet Kaune dirbome su 14 prostitucijos atvejų. Tai – tik ledkalnio viršūnė. Man iki šiol sunku susitaikyti su dviem dalykais.
Pirmasis – tai, jog veiksmingą pagalbą riboja skurdi socialinių paslaugų infrastruktūra. Galime suteikti tik kuklias apgyvendinimo, sveikatos priežiūros, priklausomybių gydymo paslaugas.
Antrasis – nepalankus visuomenės požiūris į prostitucija besiverčiančias moteris. Vis dar gajūs mitai, kad prostitutėms nereikia pagalbos – neva jos dirba tokį darbą, kokio pačios nori, ir gerai uždirba. Tokios nuostatos apsunkina moterų integraciją į normalų gyvenimą.
Sąmoningai, savo noru niekas nesirenka smurto prieš save. Prostitucija – viena iš smurto, moters išnaudojimo formų. Pakalbinę bet kurią prostitucija besiverčiančią moterį, išgirstume, kad jei ji turėtų kitokius pragyvenimo šaltinius, kitokią gyvenimo situaciją, nė viena nesirinktų tokio „amato“.
Moteris į prostituciją dažniausiai pastūmėja socialinė atskirtis, skurdas, išsilavinimo ir galimybių stoka. Nepajėgiančios susimokėti baudų moterys negali imtis legalaus darbo, nes didesnė kuklaus atlyginimo dalis atitenka antstoliams. Taip joms užveriami visi keliai grįžti į visuomenę, į normalų gyvenimą.
Vis dėlto Kaune įsidarbinti dar gerokai lengviau, nei, tarkime, kokiame atokiame rajono miestelyje. Gerai, jei padedame moteriai įsidarbinti, o ji iš to darbo pragyvena. Tačiau nevalia pamiršti, kad kai kalbame apie prostitucija besiverčiančias moteris, už jų yra vaikai.
Tad sėkmingiausias kelias grįžti į visuomenę – padėti suklostyti visą socialinį moters gyvenimą: sutvarkyti reikiamus dokumentus, kad ji gautų pašalpas, pajėgtų pati auginti savo vaikus, vesti juos į darželį, pasirūpinti jų mokymu, sveikata. Valstybė turėtų prisiimti daugiau atsakomybės ir kurti pasitraukimo iš prostitucijos reabilitacines programas, užuot baudusi šias moteris. Savo darbo praktikoje matome moteris, kurios, ištiesus pagalbos ranką, sugebėjo pakeisti savo gyvenimą.
– Teisės aktų pataisose siūloma nebausti ne tik prostitučių, bet ir jų klientų. Kaip tai vertinate?
– Norėčiau, kad kiekvienas susimąstytų: kodėl siūloma legalizuoti prostituciją? Kokią problemą mes taip išspręstume? Jei pažeidžiamoji pusė – ta, kuri perkama, kuri neturi pinigų ir galios, būtent ją ir turėtume apsaugoti kurdami įstatymus, siekdami teisingos visuomenės.
Legalizavę prostituciją, neapsaugosime į šį verslą įtrauktų moterų nei socialiniu, nei medicinos požiūriu. Saugūs būtų suteneriai: pasijutę oficialiais verslininkais, jie galėtų nevaržomai plėtoti veiklą. Taip pat saugūs pasijustų sekso paslaugų pirkėjai, kurie nesibaimindami baudų ar viešumo nesivaržytų tenkinti savo poreikių. Ar tokios visuomenės norėtume?
Socialinio teisingumo, pagarbos žmogaus teisėms požiūriu mums būtų artimiausias Švedijoje jau pasitvirtinęs modelis, kai už seksualinių paslaugų pirkimą griežtai baudžiami sąvadautojai ir klientai. Tuo tarpu moterys Švedijoje nebaudžiamos, joms teikiama reabilitacinė pagalba.
