Jis netgi pakeitė savo motinos gyvenimą. Sulaukusi sūnaus Aušra Stančikienė įkūrė vaikus su negalia auginančias šeimas globojantį fondą „Algojimas“. Dabar moteris tarsi savais džiaugiasi keliais tūkstančiais Lietuvos vaikų su negalia.
Šis vos aštuonerių sulaukęs, prieš mirtį svėręs 8 kilogramus berniukas padėjo Aušrai susitaikyti su likimu. Jos šeimos moterys nešioja mutavusį geną, kurį perduoda sūnums. Berniukai vos gimę greitai miršta. Taip dar kūdikystėje mirė trys Aušros broliai, taip mirė ir pirmasis jos sūnus Steponas.
Mirė kelių dienų
Aušrai prireikė keliolikos metų surasti atsakymą. „Tai - reta genetinė liga. Mutavusio geno perdavėjos yra moterys. Gimę vyriškos lyties kūdikiai miršta, moteriškos – gyvena ir yra geno perdavėjos“, - pasakojo Aušra.
Vienas jos brolis išgyveno kelias valandas, kitas – 6 mėnesius, trečiasis, gimęs po Aušros, – mirė nesulaukęs pirmojo gimtadienio.
„Su močiute eidavom į bažnyčią Panevėžyje. Katedros skliautai ištapyti freskomis, angelais, žinodavau, kuris yra mano brolelis, bendraudavau su jais, tikėjau, kad mano mažieji niekur nedingo“, - pasakojo moteris.
Ji liko vienintelis vaikas savo tėvų šeimoje. Iki šiol yra labai dėkinga tėvams už gyvenimo dovaną. Panašus kaip brolių likimas laukė ir Stepono – pirmojo Aušros mažylio. Jis mirė nesulaukęs metukų. Tuo metu gydytojai negalėjo nustatyti, kokia liga taip anksti pakirto kūdikį.
Teko įtikinėti gydytojus
Kai Aušra laukėsi Algio, antrojo sūnaus, vadino jį Rūkeliu. Echoskopo nuotraukose mažas kūnelis buvo tarsi paskendęs rūke. Gydytojai nieko neįtarė, ramino motiną, kad vaikui viskas gerai.
„Žinojau, kad taip nėra. Apsikeitėm vaidmenimis – ne gydytojai mane, bet aš juos informavau, kad vaikas serga. O jie mane ir toliau nuo šios minties atkalbinėjo“, - prisimena Aušra.
Jausmas buvo toks pat, kaip laukiantis pirmojo sūnelio, Steponėlio.
Aštuoneri metai gyvenimo
Algis išgyveno kur kas ilgiau nei jo brolis ar dėdės. Taip nutiko dėl nepailstamų motinos pastangų. Ji, smerkiama medikų, dalies draugų, Bažnyčios, ryžosi vaiką gydyti neįprastu būdu – kamieninėmis ląstelėmis. Tai gydymas, kai į kraują yra leidžiamos ypač gyvybingos kamieninės ląstelės, kurios pasklidusios po kūną atkuria pažeistus audinius bei stiprina sveikus.
Dėl Algio kūną sustiprinusių ląstelių, kurias Rusijos medikai suleido vaikui Novosibirske, jis sulaukė aštuonerių.
„Algutis pasistengė, kad aš labai daug ką suprasčiau. Ir dabar jis padeda. Tai, kad mudvi susitikom – jo darbas“, - žurnalistei kalbėjo mama. Ji neabejoja, kad vaikas ją lydi, globoja ir rūpinasi.
Moteris prisimena kunigo Ričardo Doveikos žodžius, ištartus per laidotuves. „Melstis reikia ne už jį, bet į jį“, - sakė kunigas, taip leisdamas suprasti, kad Algutis – šventasis.
Ypatingas vaikas
Mažąjį ligoniuką įsimylėjusi buvo ne tik jo mama, seneliai ir artimiausi šeimos draugai. Jį tuoj pat pamildavo ir auklės, jaunos studentės, kurių per trumpą gyvenimą Algis turėjo ne vieną.
Jo mama prisimena, kaip kartą išsigando, grįžusi namo ir neradusi nei vaiko, nei auklės. „Grįžtu namo, Algio nėra, jo vežimėlis stovi tuščias. Galvoju, gal ligoninėje? Jį ištikdavo priepuoliai, dėl kurių skubėdavom pas medikus. Apeinu visus namus. Galiausiai randu juos tamsiam kambarėly, po laiptais. Ten jiedu sėdi tamsoje tylėdami, apsišvietę vien kalėdine girlianda“, - šypsojosi Aušra.
Kita jauna mergina norėjo, kad Algis patirtų vaikščiojimo malonumą. Berniukas buvo per silpnas, kad pats žengtų bent žingsnį. Auklė rankšluosčiais prisirišo glebų jo kūnelį prie savęs ir lėtai žingsniavo iš kambario į kambarį.
Labai mėgo knygas
Algis pažino raides, turėjo savo pomėgius, mylimas knygas, gerą atmintį. Paskaičius knygą, jis ją prisimindavo ir antrą kartą nebenorėdavo skaityti, nebent tą vietą, kuri jam ypač patikdavo.
„Nemokėjau priimti tos dovanos, kurią man teikė Steponėlis. Aš jį labai mylėjau, labai juo džiaugiausi, bet nesugebėjau įvertinti, ką jis gali man duoti. Nebuvau pasiruošusi. Jau atsiprašiau Stepono“, - pasakojo moteris.
Su Algiu buvo kitaip. „Visi sakydavo, kad man turbūt sunku. Bet man tai nebuvo sudėtinga. Jo fizinis kūnas reikalavo daug dėmesio. Bet jo esybė buvo didelė ir didinga“, - džiaugėsi motina.
Valgė 8 kartus per dieną
Gražias akimirkas kartais temdydavo ligos proveržiai. Algį kankindavo traukuliai, kurių galėdavo būti 30 per parą. Aušra budėdama prie vaiko nemiegodavo ir dvi paras.
Dėl berniuko trapumo, jo maitinimas trukdavo valandą, motina ar auklės maitindavo Algį 8 kartus per parą. Sutvarkydavo sauskelnes, prausdavo.
Moteris skirdavo laiko ir tiesiog pabendrauti su sūnumi, pabūti mama ir vaiku.
Priima kaip dovaną
„Man didelė laimė, kad visa tai vyko. Esu dėkinga likimui, savo sūnums, tėvų šeimai, kad viskas klostėsi taip, o ne kitaip. Nebūčiau tokia, kokia esu“, - tikino panevėžietė.
Tėvai Aušros vaikus priėmė su meile, perdėm nesielvartavo palyginti trumpu anūkų gyvenimu. „Koks skirtumas, kur esybė yra – šiapus ar anapus. Jokio skirtumo. Kai tai supratau, kai sugebėjau pamatyti toliau nei apčiuopiamas pasaulis, nebeliko skirtumo“, - tikino Aušra.
Iš pradžių jai buvo baisu neturėti vaikų. Ją skaudino stereotipas, kad moteris be vaikų yra antrarūšė. „Dabar suprantu, kad lygiai tą patį džiaugsmą galiu gauti per kitus vaikus, tik reikia turėti kantrybės, subręsti tam“, - įsitikinusi moteris.
Įkūrė fondą
Po Stepono išėjimo moteris ilgai nesprendė problemų, skubėjo gyventi, dirbti.
Aušra ėmėsi režisuoti Panevėžio miesto renginius, padėjo pagrindus jaunimo politikai. Studijavo Lietuvoje, vėliau ir užsienyje, dėstė, rašė disertaciją, dirbo Seime patarėja jaunimo ir sporto reikalų komisijoje.
„Bėgau nuo savęs suvokimo, nuo savo tikrojo aš. Radau daug saviapgaulės būdų“, - prisiminė panevėžietė.
Kai sužinojo, kokia Algio diagnozė ir medicina niekuo negalėjo padėti, moteris buvo per silpna priimti tiesą. Būdama mama ji jautė, kad turi kažką daryti.
Sužinojusi apie gydymą kamieninėmis ląstelėmis, moteris pasiryžo šiam gydymui. Motiną ir sūnų parodė televizijos. Taip jie tapo žinomi. Į juos pradėjo kreiptis daug kitų šeimų, auginančių vaikus su negalia.
Taip, kai Algiui buvo šešeri, atsirado fondas „Algojimas“.
Biuras – nuosavame bute
Per 4 fondo veiklos metus, anot Aušros, labai pasikeitė neįgalius vaikus auginančios šeimos, jos nebijo išsakyti, kuo gyvena, tapo atviresnės. Vaikai, kurie yra kitokie, dažniau išeina į gatves. Ir ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir periferijoje.
Fondas materialiai – pinigais ar daiktais – jau padėjo 4 tūkst. šeimų. Dar tiek dalyvavo stovyklose, konsultavosi su fondo specialistais.
Ketvirtus metus fondas organizuoja telemaratoną „Ištiesk gerumui ranką“ per LRT televiziją. Pernai jo metu surinko beveik 200 tūkst. litų. Kasmet „Algojimas“ kviečia pildyti vaikų svajones – interneto svetainėje pažiūrėti, apie ką vaikai svajoja, ir padovanoti trokštamą dovaną.
„Mums svarbu, kad į pasaulį atėjęs kitoks vaikas jaustųsi gyvenąs pilnavertį gyvenimą“, - sako A. Stančikienė.
Fonde dirba 7 žmonės. Jie gauna minimalų atlyginimą. Fondas išsilaiko iš projektinės veiklos, nuo surinktų aukų vaikams organizacija administravimui yra apsisprendusi pasilikti iki 7 proc. lėšų.
Fondo biuras įsikūręs privačiuose namuose. Taip moteris siekia taupyti.
Gyvenimo draugas palaiko
Aušra gyvena su draugu Vyčiu, filosofijos mokslų daktaru, dėstytoju. Jis sako, kad džiaugiasi namus pripildančia fondo kolektyvo nuotaika. Jo netrikdo toks gyvenimo būdas.
Jiedu susipažino Aušrai pirmą kartą po Algio mirties išėjus viešumon, į draugų susibūrimą. Vyras priima ir palaiko Aušrą jos kelyje.
Jiedu turi taip vadinamą išeiginį vaiką – draugų atžala ateina pas juos kone kiekvieną savaitgalį.
Kur dingo vyrai?
Paklausta, kur yra jos vaikų tėvai, moteris nusišypso. „Kur buvo vyrai? Ten, kur jiems norėjosi būti“, - sakė dviejų vaikų mama.
Stepono tėvas augino sūnų kartu su Aušra. Po vaiko mirties, būdamas jautrus, doras, ieškantis jaunas žmogus išėjo į Krišnos sąmonės religinę bendruomenę. Iki šiol ten yra. Jis – vienas pirmųjų Krišnos sąmonės atstovų Lietuvoje. Yra daug nuveikęs, turi šeimą, kuri gyvena bendruomenės nuostatomis, augina tris vaikus.
Vyras pradžioje ir Aušrą kvietė į judėjimą. Tačiau moteris liko katalikė, jau buvo atradusi savo kelią.
„Stiprūs sukrėtimai paspartina ieškoti prasmės. Labai gerai, kad Stepono tėtis rado savo kelią“, - sako Aušra.
Algiuko tėvas taip pat labai mylėjo sūnų, tiek, kiek galėjo, kaip įsivaizdavo meilę. Palikti šeimą buvo jo pasirinkimas. „Jis buvo per silpnas būti kartu, nebuvo išspręsto jo asmeninės problemos. Ypatingas atvejis išryškina asmeninius neišspręstus dalykus. Tai sunku vienam, o dviem yra dar sunkiau“, - kalbėjo A. Stančikienė.
Moteris nepyksta ant Stepono ir Algio tėčių. „Man tik bendražmogiškai skaudu – jų vaikai davė didelį šansą priimti gyvenimą ir daug ko išmokti, ko mes ir ateinam į šitą žemę. Bet, tarkim, Algiuko tėtis savo noru to atsisakė. Tai ne pyktis, tai – apmaudas“, - kalbėjo fondo vadovė.
