Šios šalies gyventojai metų metais žiūri kultinį serialą „Giminės”, mėsos cechai kemša „Giminių” dešreles, o aukštakrosnės kepa „Žento” ir „Marčios” duoną. Daug tų visokių šeimynykščių aplink – „Bočių” restoranas, „uošvės liežuvis”, „anytos sumuštiniai”. Visų nesuminėsi.
Bet štai – naujas vardas garbingoje kompanijoje. Mergaitė. Ta pati, kuri su biologine motina kažkur slapstosi.
Pasakai „mergaitė”, ir visiems viskas aišku.
Nereikia aiškinti aplinkybių, jokių pavardžių ar inicialų. Mat visi viską žino – ir vardą, ir pavardę, visą istoriją. Tik minėti negali, nes tokie valstybėje įstatymai. Suprantama – saugo nepilnametį nuo blogo poveikio.
Todėl ir plinta po pasaulį štai tokios žinios iš valstybinių institucijų. Šiuo atveju – iš „Sodros”, kuri taip pat viską supranta, kalbėti konkrečiai negali, bet pasakyti labai nori. Ką tada daryti? Ogi bendrinį daiktavardį vartoti kaip tikrinį – juk iš visų Lietuvos vaikų tik vieną šitaip šaukia.
„Informuojame, jog viešumoje skelbiama informacija apie mergaitei mokamą našlaitės pensiją yra klaidinanti. Visa mergaitei priklausanti našlaitės pensija yra išmokėta. Našlaitės pensijos negrąžintos permokos nėra. Esame įsitikinę, kad šiuo atveju jokios realios žalos nei kuriam nors asmeniui, nei valstybei nebuvo.” Citatos pabaiga.
Neprikibsi. Juk artimų giminių šalyje visi savi. Mergaitė. Dėdės ir dėdienės. Mergaitės teta ir šios tetos teta. Biologinė motina. Tautos motina. Netgi tėtė. Tik dėl vieno dalyko neramu – ką apie visa tai mano krikštatėvis?
