Žinoma, keliant tokius nerealius tikslus, visiškos nesėkmės atveju galima papulti į frustracijos spąstus, tačiau nedidelė paslaptis, jog idealistinis patosas šiaip ar taip prideda jėgų įtikėjusiam veikėjui ir parodo kryptį rupiai kasdienybei; be idealo vadinamoji realybė yra linkusi skaidytis, išsibarstyti, užsimesti kažkokiuose pašaliuose, nusėsti nieko nereiškiančiomis dulkėmis, susmulkėti iki beprasmės liekanos.
Kaip atrodo, tokia lyderystės formuluotė nebuvo vien tik užsienio politikos lozungas, apibrėžiant santykių su kitomis šalimis prioritetus, nustatant pačios išorės politikos strategiją ir taktiką. Laikykim tokį pasiraginimą galop savimonės principu, atsirandančiu dėl poreikio labai konkrečiai susivokti savyje ir aplinkoje.
Pagal apibrėžimą, savimonė yra toks mąstymas, kuris mąsto pats save. Kaip pastebi Aristotelis, tokią pilnutinę savimonę turi tik Dievas, mąstantis patį vertingiausią dalyką, o gi save patį kaip mąstymą, - ir tame „mąstymo mąstyme“ tampantis tuo, kas mąstoma, t. y dieviškąja pilnatve; čia savęs mąstymo, kaip matome, visiškai „užtenka“. Savo ruožtu žmogui, anot Aristotelio, savęs pažinimui yra reikalingas Kitas kaip savotiškas veidrodis, kuris atmuša tavąjį atvaizdą. Pratęsiant mintį, tokiu baigtiniu individu, reikalaujančiu akistatos su kitu individu, taip pat yra tauta tarp kitų tautų.
Taigi kas iš to, jeigu kažkas apsiskelbs lyderiu, kai Kitas to nebus linkę pripažinti nė iš tolo?. Būtent į tokias prieštaras ne kartą yra atkreipęs dėmesį įžvalgusis politikos komentatorius K. Girnius, drauge be jokio gailesčio išjuokęs lyderystės nuostatos didžiausiuosius entuziastus. Kita vertus, neaiškios, be visa ko kito, čia lieka paties regiono apybraižos – turima galvoje Baltijos šalys, buvusios LDK teritorijos ar dar kažkas?
Galima sutikti su teiginiu, jog regiono lyderystės formuluotė nėra labai vykusi, bet, tiesą sakant, niekas nedraudžia paieškoti labiau korektiško apibrėžimo. Kita vertus, kai užgriūna neįtikėtinai geliantis dėl savo persimaišymo su dalykiškumu ir šalta mimika K. Girniaus sarkazmas, norisi priešgyniaujant pastebėti, jog Visagino atominės statybos sėkmė butų didesniu ar mažesniu laipsniu lėmusiu regiono (imant bendrai, nepatikslintu pavidalu) lyderystės svorio centro persistūmimą į Lietuvą. Įvertinkime dar tą aplinkybę, kad plačiajame pasaulyje ne be pagrindo vis dar gyvuoja legenda, jog būtent Lietuva pradėjo Sovietų sąjungos demontavimo darbus, taigi, sunku būtų paneigti besiperšančią išvadą, kad lyderystė idėjos puoselėjimui čia yra palanki terpė, pasitinka puikiai išpurenta dirva. Tačiau, žinoma, kalbame apie neišnaudotas galimybes.
Kaip didžiausia alternatyva vadinamajai regiono lyderystės idėjai dažnai nurodomas prasimušęs į paviršių kažkuriuo metu „auksinės provincijos“ burtažodis, toks štai neaiškius lūkesčius žadinantis, intriguojantis užkeikimas
Trumpai tariant, čia tarsi sakoma, kad svarbiausias dalykas yra ne mūsų įsipareigojimai Kitam, o tai, jog mes patys rūpime sau ir kuriame savo gyvenimą. Tačiau „auksinės provincijos“ ideologema mažai ką turi bendro su gerovės visuomenės sukūrimo uždaviniu.
Dar daugiau, - nesunku atsekti ryšį, jog pats terminas „auksinė provincija“ atsirado Romos imperijos laikais, tada žymėdamas aukštesniųjų valdininkų saugaus nutolimo nuo imperatoriaus galimos savivalės pastangas, kai buvę konsulai ir pretoriai, perėmę provincijos valdymą, drauge siekdavo pajungti administracinio vieneto resursus savo didingo praturtėjimo ir išponėjimo, šeimos gerovės suklestėjimo reikalui. Taigi ir šiandien toks užkalbėjimas, kaip atrodo, labiau žymi valdininkijos užmačias ir svajones įtvirtinti savo „auksinį“ statusą nei bendruomenės lūkesčius.
Bet kas čia dabar, iš kur tas nesibaigiantis būgnų tratėjimas, suvešėjusi sunkio dvasia, nesmagumas ant dūšios?!
Girdisi pakankamai įtakingų žmonių tiražuojama naujai sena poringė apie aukštąją Lietuvos misiją ir būtinybę tapti, bendrai imant, civilizaciniu tiltu tarp Rusijos ir Europos, o konkrečiai – Rytų kaimynės elektros energijos transportavimo į Vakarus tiltu, - užtikrinant tokios misijos vykdymą visomis gintarinės pakrantės pajėgomis.
Ar dabar esame įpareigojami manyti, jog čia išryškėja dar viena iš eilės savimonės trajektorija? O, ne! Greičiau, yra taip, jog tokiu būdu pasireiškia kažkas panašaus į savivokos degradaciją, išryškėja savimonės insulto požymiai.
Kaip atrodo, sugrįžtame į kažkokią užkeiktą pradžią, kai šifro rakto politinės tikrovės nusakymui iš naujo ieškosime V. Kudirkos satyrinės sakmės „Lietuvos tilto atsiminimai“ metaforose, skaitydami minėtą tekstą nelegaliuose savišvietos rateliuose.
