Kulką gali nupūsti vėjas
Šūvio tikslumas priklauso nuo daugelio veiksnių. Pagrindinis jo garantas yra pats šaulys, jo patirtis ir ginklas. Tačiau net ir būdamas profesionalas šaulys atsižvelgia į daugybę aplinkos sąlygų. Kulka neskrenda taisyklinga tiesios linijos trajektorija. Iš pat pradžių ji kyla, o po to leidžiasi. Tad kartais pasitaiko, kad kulka būna pakilusi metrą ar net daugiau negu pats taikinys. Snaiperiai tai vadina „balionu“.
Kiti niuansai, kurie gali turėti įtakos taikliam šūviui, yra meteorologinės sąlygos – lietus, sniegas, vėjas, rūkas, oro temperatūra, netgi oro slėgis, aukštis virš jūros lygio ir begalė kitų plika akimi nematomų aplinkos sąlygų. Tad galima tik įsivaizduoti, kiek matematinių veiksmų turi atlikti snaiperis, norėdamas, kad jo šūvis būtų preciziškai taiklus.
Seniau visiems duomenims ir reikiamoms korekcijoms apskaičiuoti snaiperiai naudodavo balistinę lentelę. Dabar laikai pasikeitė – specifinę programinę įrangą galima parsisiųsti tiesiai į išmanųjį telefoną.
Pasirengę įvairioms situacijoms
Skirtingoms užduotims antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ snaiperiai naudoja skirtingus ginklus.
Intervencinių grupių priedangai ir perimetro dengimui naudojamas pusiau automatinis šturmo šautuvas „Sig Sauer 551-2“ su optiniu taikikliu. Šis ginklas yra vienas iš snaiperių ginkluotės arsenalo. „Sig Sauer 551“ naudojamas kaip paramos ginklas. Šiuos šveicariškus ginklus naudoja ne tik „Aro“ pareigūnai, bet ir viso pasaulio teisėsaugos struktūros.
Preciziniam šūviui atlikti pasitelkiami galingesni ginklai. Tai „PGM Ultima Ratio Intervention“ arba AW-F šautuvas snaiperiams. Priklausomai nuo konfigūracijos ir techninių duomenų, jis gali būti skirtas ypač taikliems šūviams iki 800 m atstumu. Esant netipinei situacijai, šiam ginklui galima uždėti duslintuvą. Šaunant su duslintuvu šūvio garso nesigirdi net už kelių metrų stovintis žmogus. Šio modelio ginklus naudoja Izraelio, Prancūzijos, Brazilijos ir kitų šalių specialiosios pajėgos.
Ypatingiems uždaviniams atlikti naudojamas sunkusis 50 kalibro šautuvas „PGM Hecate II“. Dar kitaip jis kartais vadinamas FR-12,7. Beveik 14 kg sveriantis ginklas naudojamas tolimiems šūviams ir taikinių, esančių priedangoje, neutralizavimui, taip pat gadinti ir iš rikiuotės išvesti įvairią techniką. Šio ginklo efektyvus šaudymo nuotolis yra beveik 2 km. „PGM Hecate II“ yra plačiai naudojamas Prancūzijos karinėse pajėgose, taip pat ir Prancūzų užsieniečių legione.
Maskuotis privalo geriau už chameleoną
Didžioji dalis „Aro“ snaiperių operacijų vyksta žmonių gyvenamose ir pastatais užstatytose vietovėse. Čia maskavimosi specifika skiriasi nuo slėpimosi gamtoje.
Snaiperiai neturi kažkokių standartinių slėptuvių pozicijų. Klysta tie, kurie mano, kad snaiperiai įsitaiso vien tik ant stogų. Miesto ir žmonių apgyvendintoje vietovėje snaiperiui užsimaskuoti galima pačiose įvairiausiose vietose. Policijos snaiperiai gali įsitaisyti apleistuose ar gyvenamuose pastatuose, transporto priemonėse, griuvėsiuose, laivuose ar net šiukšlių krūvoje.
Snaiperio kūno poza taip pat gali būti pati įvairiausia. Jis gali gulėti, sėdėti ar stovėti. Viskas priklauso nuo operacijoje iškeltų uždavinių ir tikslų bei naudojamos įrangos.
Kai kuriais atvejais rinktinės „Aras“ snaiperiai gali ir nesimaskuoti. Tuomet jie dažniausiai įsitaiso ant stogų ar automobiliuose, o pagrindinis jų tikslas būna stebėti ir žvalgyti potencialiai pavojingą sektorių.
Ką galima rasti snaiperio kuprinėje?
Šalia skirtingų ginklųsnaiperiai turi ir kitų techninių priemonių. Ne visos jos imamos į kiekvieną užduotį. Viskas priklauso nuo aplinkybių ir pačios operacijos.
Vienos iš pagrindinių priemonių, be kurių snaiperiai negali apsieiti, yra optinės stebėjimo priemonės – žiūronai, lazeriniai tolimačiai, teleskopai, naktinio matymo prietaisai ir optiniai taikikliai. Jie būna įvairaus galingumo – priklausomai nuo esamos užduoties ir aplinkos sąlygų.
Taip pat naudojama ir ryšio įranga. Šio atveju - specialios paskirties ausinės. Šios elektroninės ausinės blokuoja šūvio garsą, o kitus garsus sustiprina. Kitaip tariant, iššovęs iš ginklo nebūsi apkurtintas, tačiau visus kitus garsus girdėsi geriau negu savo ausimis. Taip pat šios ausinės turi įmontuotą mikrofoną ir tarnauja kaip radijo ryšio palaikymo priemonė. Priklausomai nuo užduoties, snaiperio ekipuotė gali būti labai įvairi. Dažnai papildoma ekipuotė bei įranga sunkiai sutalpinama į 100 litrų talpos kuprinę.
Nuo užduoties iki šūvio
Dažniausiai visuomenė apie snaiperius sužino tik tuomet, kai jie paleidžia šūvį ir nukauna nusikaltėlį. Tačiau mažai kas žino, kas vyksta iki to. Nuo pranešimo apie užduotį iki šūvio reikia nemažo pasiruošimo.
Kaip ir kituose darbuose, prieš pradedant kažką daryti šauliams reikalinga surinkti informaciją.
Žinodamas taikinį snaiperis turi pasirinkti savo komandos poziciją, kurioje jie įsikurs. Pasirinkimą nulemia daug veiksnių. Šaulio ir jo komandos atsakomybės sektoriaus plotis, atstumas iki potencialaus taikinio, taikinys – stacionarus ir užfiksuotas ar judantis? Ar jis gali pasirodyti bet kurioje sektoriaus vietoje? Koks taikinio pobūdis? Kokios yra pažeidžiamos ir pavojingos zonos? Kokie objektai, esantys šalia taikinio ir už jo? Snaiperio pozicija reikalinga užmaskuota, ar ne? Ar reikia priedangos nuo galimo nusikaltėlio apšaudymo? Tai tik keletas klausimų, į kuriuos turi atsakyti užduotį gavęs taiklusis šaulys.
Atsižvelgdami į šias aplinkybes snaiperiai užima savo poziciją. Tačiau jų darbas čia toli gražu nesibaigia. Pirmiausia snaiperis paruošia ginklą šūviui. Tuomet įsitaiso pačioje pozicijoje. Priklausomai nuo tam tikrų aplinkybių, jis gali gulėti, sėdėti ar net stovėti. Visa tai atlikdamas sureguliuoja savo kvėpavimą. Jis turi būti lėtas ir ramus.
Tuo metu stebėtojas nustato atstumą iki taikinio, vėjo kryptį ir stiprumą, šūvio kampą ir kitą informaciją, reikalingą taikliam šūviui. Šiuos duomenis suveda į balistinį skaičiuotuvą ir praneša snaiperiui optinio taikiklio koregavimo parametrus. Jais remiantis daromos pataisos optiniame taikiklyje.
Vienas iš svarbiausių veiksnių – taikinio identifikavimas. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista, tačiau tai atskira ir gana sudėtinga procedūra. Atlikus visus šiuos veiksmus, komanda radijo ryšiu snaiperių koordinatoriui arba operacijos vadovui praneša apie pasirengimą šūviui.
Nuo šios akimirkos snaiperis, gavęs leidimą ir susidarius tinkamoms aplinkybėms, pasiruošęs bet kada paleisti šūvį į taikinį.
