Padėtis neramina ir Lietuvos kabelinės televizijos tiekėjus, ir visuomenininkus – rusiškas televizijos laidų turinys, anot jų, prorusiška linkme kreipia prie ekranų vakarus leidžiančių tautiečių mąstymą.
Lietuvos radijo ir televizijos komisija, reguliuojanti ir kontroliuojanti šalyje transliuojamas televizijos programas, skėsčioja rankomis – daryti realią įtaką lietuvių televizorių ekranuose besisukančioms laidoms jiems esą kliudo įstatymų spragos.
Laukia Latvijos likimas
Lietuvos kabelinės televizijos tiekėjų asociacijai vadovaujanti Vaiva Žukienė, ragindama susirūpinti mūsų šalies informacine erdve, kartojo Latvijos pavyzdį. Anot jos, rusiškų televizijų programos, licencijuotos užsienyje, Latvijoje jau ne kartą buvo panaudotos kaip propagandos kanalas.
Ji priminė Pirmojo Baltijos kanalo pavyzdį, kuris prieš kaimyninėje šalyje vykusį referendumą dėl rusų kalbos paskelbimo valstybine tapo politinės reklamos arena. „Iš Maskvos į Rygą transliuojamas kanalas licencijuotas Švedijoje, kurioje galioja kiti įstatymai, todėl nieko negalima padaryti, kol nebus suvienodinti visos Europos Sąjungos įstatymai“, – portalui lrytas.lt sakė visuomenininkė ir verslininkė.
V. Žukienei antrina ir Radijo ir televizijos komisijos narys Kęstutis Petrauskas. Jis ragina žiūrėti į realią rinkos situaciją ir cituoja bendrovės „TNS LT“ atliktą gyventojų tyrimą: „Nacionalinio kanalo laidas žiūri 8 procentai lietuvių, rusiškus kanalus – 9, tai viską ir pasako“.
Radijo ir televizijos komisijai atstovaujantis pašnekovas tikino, kad viena vyriausybės įstaiga situacijos nepagerins tol, kol nebus rimtai vertinamas žiniasklaidos poveikis visuomenei. K. Petrauskas priminė Didžiojoje Britanijoje nuskambėjusį R. Merdoko skandalą, kai valdžia po plačiai nuskambėjusių žmogaus teisių pažeidimų iškart sugriežtino ketvirtąją valdžią reglamentuojančius įstatymus.
Nukonkuruoja didesni pinigai
Lietuvių pasirinkimą vakarą leisti su rusiška televizija, anot Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto dėstytojo Manto Martišiaus, lemia tiesiog geresnis laidų turinys. „Tai, ko žiūrovas neranda lietuviškoje televizijoje, pateikia turtingi kaimynai iš Rytų“, – portalui lrytas.lt sakė ekspertas.
Nors lietuviai labiausiai mėgsta pramogines rusiškas laidas, kurios, tiesioginio politinio turinio, regis, neturi, numoti ranka į sovietmečiu dvelkiančius juokelius ekrane nereikėtų. „Bet kokia medija turi savo kontekstą, todėl net ir su iš pirmo žvilgsnio nekaltai atrodančiomis laidomis mums transliuojamas autoritarinėje šalyje gyvenančių žmonių mąstymas ir jiems svarbiausios problemos“, – dėstė M. Martišius.
„Būtent tas kontekstas ir sukuria savotiškus akinius, per kuriuos tada žvelgiame į pasaulį“, – lygino specialistas. Anot jo, kur kas pavojingesnės yra aktualijų ir publicistikos laidos, kur atvira propaganda neišvengiama.
Informacinių karų subtilybes nagrinėjantis docentas rusiškų kanalų populiarumo augimo mūsų šalyje teigė neįsivaizduojantis. „Televizijos žiūrimumas smunka apskritai, taigi populiarumo mažėjimas gresia tiek rusiškam, tiek vakarietiškam turiniui“, – prognozavo M. Martišius.
Jis taip pat teigė, kad rusiškų programų žiūrovų gretų retėjimas susijęs ir su kartų kaita – jaunimas rusiškai jau nesupranta, rusiškas televizijas žiūri tik vyresnioji karta, kuri mokytis naujų kalbų tiesiog tingi.
Propaganda pavojingesnė už importuotą mėsą
Pavojų vis populiarėjančiose rusiškose programose įžvelgia ir informacinių technologijų ekspertas Džiugas Paršonis. „Šališkos transliacijos kelia didesnę grėsmę nei svetima mėsa“, – juokaudamas portalui lrytas.lt sako žinovas.
Anot jo, tikėtis išvengti propagandos yra naivu – jos yra ir BBC transliuojamose dokumentikos laidose. „Istorinėse britų laidose nuskambančios frazės „and that's what makes Britain great“ irgi yra šališkos, bet visi suprantame, kad tai kur kas geriau nei „Velikij mogučij“, – komentavo pašnekovas.
D. Paršonis sakė, kad pernelyg liberalus požiūris į televizijos turinį gali nuvesti į šiandienos Baltarusijos ar Kazachstano kasdienybę, kur visa žiniasklaida prorusiška. „Turime apsispręsti, ar mums rūpi mūsų kultūra, kalba ir tautos savimonė, ar ne. Jei ne, tiesiog leidžiame laisvai kurti žiūrovui labiausiai patinkantį produktą, jei rūpi, būtina padėtį švelninti“, – teigė pašnekovas.
Išeitis – riboti kalbų skaičių?
Informacinių technologijų žinovas sako, kad rusiškų televizijų turiniui reguliuoti būdų apstu – nuo mokestinių tarifų ar kalbos mokymo ribojimo iki paramos vietos transliuotojams ir ypač programų kūrėjams, įskaitant nepriklausomas prodiuserių bendroves. „Antras variantas yra geresnis, bet pirmas labiau knieti, kai trūksta pinigų“, – sako D. Paršonis.
Užsienyje licencijuotų kanalų problemą ekspertas siūlo spręsti ekonomiškai. „Tiesiog galime 10 kartų brangiau nuomoti siųstuvus arba rusiškam kabelinės televizijos programų paketui taikyti tokį patį akcizą kaip tabakui, pajamų perteklių skirti kalbininkams bei patriotizmo ugdymui“, – kalbėjo pašnekovas.
Būdų televizijos turiniui reguliuoti, regis, gausu, bet visiems jiems reikia teisinės bazės pokyčių. Radijo ir televizijos komisijai atstovaujantis K. Petrauskas tikino, kad viena vyriausybės įstaiga situacijos nepagerins tol, kol nebus rimtai vertinamas žiniasklaidos poveikis visuomenei.
Pašnekovas priminė Didžiojoje Britanijoje nuskambėjusį R. Merdoko skandalą, kai valdžia po plačiai nuskambėjusių žmogaus teisių pažeidimų iškart sugriežtino ketvirtąją valdžią reglamentuojančius įstatymus. „Komisija šiuo metu daro tai, ką gali pagal galiojančius įstatymus, kurių nesivargina tobulinti jau ne vienas Seimas“, – komentavo K. Petrauskas.
