Senstu, darausi konservatyvus, niurzglys, matyt, todėl šiame „Aidos“ pastatyme etiopų karalius su triusikais mane erzina – absurdiškas vaizdas. Tai, kad veiksmas perkeltas į dvidešimtąjį amžių, pusė bėdos. Ir choreografija įdomi, ir scenografija pakenčiama – nuolat grimztantis ir vis kitaip rodomas laivas.
Bet kai operos solistas stovi scenoje su trumpikėmis ir, Viešpatie apsaugok, su kažkokiomis tamsiai žaliomis kojinėmis, - atrodo klaikiai. Apkūnus vyrukas su šeimyniniais triusikais, marškinėliais trumpomis rankovėmis ir žaliomis kojinėmis – tai košmaras. Per didelis kontrastas. Pažeistas skonio saikas.
Taip atsiranda kičas. Didžiąją dalį spektaklio klausausi tik muzikos ir balsų. Jeigu kūrėjams norėjosi sukelti žiūrovų gailestį personažams – jiems pavyko. Deja, gaila ne Etiopijos karaliaus ir į nelaisvę patekusios jos kariaunos, o dainininkų. Apie pagyvenusią Aidą su naktiniais marškiniais geriau nekalbėsiu. Visi tie celiulitiniai pokštai užknisa.
Per pertrauką išeinu pramankštinti kojų. Man rodo dantis, aš irgi, tačiau su deramu vėsiu atsainumu, nors prieblandoje sunku atskirti kur kas. Pakampėmis stoviniuoja vieniši garbaus amžiaus ponai – akivaizdu, kad bezda, nelaimingieji. Išleidžia, ką sukaupė per porą valandų. Ką darysi, amžius negailestingas.
Galva vis dar pilna Verdi muzikos, šlaistausi, vengdamas vienišų ponų. Ir tada pamačiau ją. Ji dantis rodė ne man, savo kolegei, tačiau kokie tai dantys! Kai tik pravėrė burną, plykstelėjo geltonas žaizdras. Pilna burna auksinių dantų. Ėmiau sukti ratus aplink tą operos tarnautoją – nieku gyvu nepatikėčiau, kad Vakaruose gimęs ir užaugęs žmogus šiais laikais norėtų burnoje turėti tokį mėšlą. Kolegei ji kažką aiškina su akcentu, paprastais sakiniais. Esą, tamsu, anksti temsta. Ruduo. Pasišviesk dantimis, noriu įsiterpti, bet susilaikau. Užsienietė. Ką gi, užduotis palengvėja. Arba rumunė arba rusė.
Dar po kelių minučių prie jos prieina plokščia ir pilka mergina. Baisi kaip ledas pragare. Puiku. Jiedvi kalbasi rusiškai. Tačiau kuo ilgiau žiūriu aš į tą auksaburnę moterį su tarnautojos uniforma, tuo labiau ji man primena kažką nemalonaus. Kalėjimas. Prižiūrėtoja. Sovietų Sąjunga. Okupacija.
Pastaruoju metu svarstau įdomią problemą – kaip elgčiausi, jeigu vėl grįžtų rusai. Okupantai. Mano kolegė vokietė sako: Putinas sadistas. Jis lauks, kol jūs patys pasiprašysite atgal į Sovietų imperiją. Jis galėtų paimti jėga, ir niekas tam realiai nesipriešintų, bet jis ambicingas sadistas, kuriam bus daug saldesnis kerštas, kai jūs patys pasiprašysite atgal.
Skamba kaip pokštas, bet man visai nejuokinga. Netgi jaučiu, kaip per nugarą nubėga šiurpas, o kažkur viduje giliai atsiranda sunkumo pojūtis. Tarsi vidurių užkietėjimas – nepakartojamas jausmas, kai tavo subinėje kregždės sulipdo lizdą.
Bėgti ar eiti į mišką? Nusižudyt, tarnaut okupantui, rašyt šūdiną literatūrą su apgailėtinomis rezistencinėmis razinomis? Košmaras. Baisiau, nei solistas su šeimyniniais triusikais. Į mišką eiti irgi jau nebebūtų prasmės. Tiesą sakant, į kokį mišką? Viskas privatizuota. Nereiks ir okupanto – savi nušaus. Savininkai.
Lietuvoje vis dar daug nostalgijos sovietmečiui. Pagrindiniai nostalgijos argumentai tokie: nebuvo tiek visiško šlamšto, banalybės, susvetimėjimo, turto garbinimo, prasto skonio kultūros. Žmonės buvo atviresni, jautresni, mokėjo džiaugtis gyvenimu, tikėjo ateitimi. Suprantama, tai jau tapo banalybe, tačiau dar sykį reikia pakartoti. Žmonės nenori ir negali atsisakyti savo asmeninio, privataus gyvenimo, jo patirties, todėl gina sovietmetį dažnai nesusimąstydami, ką gina. Gina visų pirma save, teisę į savo praeitį, gina savo asmeninės istorijos gabalą.
Niekas į tą gabalą nesikėsina. Taip, viso to šlamšto buvo mažiau, bet kodėl? Tik dėl to, kad nebuvo nieko. Beveik nieko. Nebuvo drabužių, nebuvo knygų, nebuvo galimybės kur nors išvažiuoti, nebuvo žodžio laisvės, tikėjimo laisvės, nebuvo televizijos, nebuvo radijo, nebuvo sekso, nebuvo... po velnių, kad nieko nebuvo. Susvetimėjimas? Nežinau, ar varu suvaryti į mitingus, demonstracijas jausdavo didelį brolystės jausmą? Kvailystė. Turto garbinimas buvo aistringas, bet jį garbino tie, kas prie to turto prieidavo.
Žmonės paprasčiausiai negalėjo, neturėjo galimybių pademonstruoti visų šių savybių. Taip, demokratija šiuo atžvilgiu bjauri – ji suteikia galimybes žmogui būti savimi. Kai žmogus tampa savimi, dažniausiai į jį šlykštu žiūrėti.
Atvirumas sovietinėje sistemoje buvo apskritai neįmanomas, nes tu paprasčiausiai negalėjai sakyti ką galvoji. Net artimiausiam draugui, nes niekad nežinojai, su kuo jis bendradarbiauja.
Nesuprantu, kaip žmonės dabar gali pasigesti atvirumo, jeigu televizija ir visos kitos medijos nuo ryto iki vakaro kimšte prikimštos atvirumo, išpažinčių, nuotraukų, kuriose rodoma net tai, ko apskritai būti negali.
Tiesa, sovietmečiu žmonės tikrai vieni kitų taip masiškai nežudė. Matyt, tik dėl to, kad nebuvo dėl ko žudyti.
Lankausi Vokietijoje Vasario 16-osios gimnazijoje. Pamatyti mitą tikrovėje yra tuo pačiu metu ir kažkas nuostabaus, ir nešvankaus. Nešvankiau už tai būtų tik žiūrėti, kaip tavo tėvas ir motina pradeda tave patį. Pamenu, Sigitas Geda yra pasakojęs apie Žalgirio lauką – pamatęs jį baisiausiai nusivylė.
Vasario 16- oji - kaimo mokykla. Ir tas kaimas kažkaip persmelkęs visą mokyklą. Klaustrofobiška. Kita vertus, bet kokia mokykla mane nuteikia panašiai. Aš bijau mokyklų. Mokyklinių valgyklų. Mokytojų ir raštinių, kuriose sėdi direktoriai. Witoldas Gombrowiczius „Ferdydurkėje“ aprašo tą jausmą – kai suaugęs žmogus grąžinamas atgal į mokyklą. Bijau būti grąžintas. Embriono fobija.
Susitinku su mokiniais patalpoje, kuri panaši į ritualinių paslaugų salę. Guluosi į karstą, dalyvauju savo paties laidotuvėse. Deja, kalbėti tenka pačiam, nes iš dalyvaujančiųjų beveik niekas nieko neskaitė. Aš miręs, ir tai, kad iš burnos dar eina garas, nieko nereiškia. Nuostabu.
Matau, gatve močiutė vežasi anūką. Močiutė balta, anūkas juodas. Vysbadene iki šiol tebeveikia amerikiečių karinis oro uostas. Greta „Villa Clementine“, kurios palėpėje lindėdamas rašau šias eilutes, stovi protestantų bažnytėlė. Sekmadieniais iš vidaus sklinda tranki muzika ir juodaodžių linksmos giesmės. Štai iš ko reiktų mokytis garbinti Viešpatį. Tiesa, baltieji irgi mėgina tą daryti, bet visuomet atrodo labai prėska, be aistros. Jeigu pagalvoji apie Dievą, ir tau nesustangrėja, gali laikyti save indiferentu.
Ką dar pasakyti apie miestą. Apie du šimtai tūkstančių gyventojų, švaru, tvarkinga. Sako, kad visur žmonės tie patys, bet man atrodo, kad jeigu gatvėse tvarka ir švara, tai ir galvose tos švaros daugiau. Tikrai daugiau.
Nemažai turkų, gali dažnai išgirsti kalbant lenkiškai, rusiškai. Rajonai, kuriuose gyvena turkai, skiriasi – ten daugiau šiukšlių.
Kūrybos skaitymai Frankfurte. Susirenka apie dešimt žmonių, įskaitant autorių, vertėją ir rengėjus. Kuo skubiausiai geriu viską iš eilės, nes tokio pažeminimo dar nesu patyręs. Jėzau, kokį siaubingą vyną geria kultūringi vokiečiai!
Koks rašytojo vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje? O koks jis buvo anksčiau? Pranašas, pamokslininkas, burtininkas, demiurgas, angelas, mediumas. Dabar – patarnautojas, kurio paslaugų kartais prisireikia pramogų pasauliui. Rašytojui sunku su tuo susitaikyti. Jis vis dar mosuoja popieriniais savo sparnais, nori, kad jam subinę bučiuotų kuo didesnis būrys žmonių, o taip nėra ir jau nebus.
Žinoma, šis atvejis kitoks, specifinis, vokiečiams nusispjauti į atvykėlį iš Rytų. Jie (konkrečiai Frankfurto Muilo bokštas – taip vadinasi kultūros centras) nesivargina organizuodami reklamą ir auditoriją. Jie gauna projektinius pinigus, ir jiems svarbu, kad renginys įvyktų, o kaip, - nusišvilpt. Dabar visa kultūrinė veikla tapo projektinė. Žinoma, padaroma ir gerų dalykų, bet daugelis apsukresnių specialistų tiesiog suka projektus ir renginiai tampa bedvasiai, beprasmiai, juose niekas neįvyksta, jokia dvasios emanacija, kad ir kaip šlykščiai tai skambėtų.
Kita vertus, kiek rašytojui reikia auditorijos? Turiu galvoje ne skaitytojus, o klausytojus, tuos, kurie ateina pažiūrėt į beždžionę. Koks skaičius jį patenkintų? Kai Vilniuje susirenka keletas šimtų – ar tai jau ką nors reiškia? O gal geriau būtų, jeigu susirinktų pilnas stadionas? Ne, ne susirinkusiųjų skaičius svarbu – svarbu pardavimai, pelnas. Tai demokratija. Rinka. Kapitalas. Marxas.
Sovietmečiu iš tiesų kultūros statusas buvo kitoks. Mes tikėjome, kad kultūra – konkrečiai kalba, literatūra, tautosaka, menas – mus gali išgelbėti, išsaugoti tautą, papročius, istoriją, pagaliau, kad iš to, kaip ir prieš šimtą metų, gali vėl įskilti valstybingumo kibirkštis. Taip, beje, ir buvo. Poezija, muzika, teatras – ne dėl to kad jie buvo geresni, o dėl to, kad žmonės iš jų daugiau pasiimdavo, atidžiau klausydavo, nes buvo alkani. Demokratija viską pastato į savas vietas. Žmogus pasisotina iš daugybės šaltinių ir kultūra kukliai slenka į savo vietą – ant kilimėlio prie dvaro durų. Tūno didžiųjų instinktų paunksmėje. Ir tai nėra nei blogai, nei gerai. Tik įpratusiems prie kitokių pozicijų tai sunku ir skausminga, tik jiems. Visuomet skaudžiausia perlaužti mąstymo klišes.
Tarp vilos ir Teatro pastato yra parkas, pilnas laukinių paukščių, nors kažin, ar juos galima vadinti laukiniais – labai jau jie patiklūs ir ramūs plėšrūnų žmonių akivaizdoje.
Šlaistausi po parką, nufotografuoju paminklą Friedrichui Schilleriui – jam prie kojų sėdi mūza su Hitlerio ūsais. Žavu. Noriu tokios mūzos. Manau, aistringa. Moteris su ūsais – aistros įsikūnijimas. Aš ją dulkinčiau, o ji mane įkvėptų. Kaip kadaise rašė Vilniaus universiteto literatų guru Marcelijus Martinaitis – tu man dainuosi, o aš tau verksiu. Tai ne ideologijų, tik formuluočių skirtumai, nes ir aš, ir jis – apie tą patį.
Netoliese paminklas imperatoriui Vilhelmui Pirmajam. Dėkingi Vysbadeno žmonės. Taip ir parašyta. Stovi papūtęs pažaliavusias žandenas. Norėčiau ir aš paminklo. Su užrašu „Dėkingi Šiaurės miestelio gyventojai“. Bet norėčiau dabar, po mirties man bus nusišvilpt. Nepastatys. Nei dabar, nei po mirties. Na ir trauk juos velniai. Dabar madingi vamzdžiai. Statykit klizmas.
Vienoje pakrūmėje, netoli tvenkinio randu kryžių ir sustoju iš nuostabos. Ant kryžiaus užrašyta: Kęstutis Vaicackas, gatvės muzikantas, 1965-2011. Apvytusių gėlių puokštė, į plastmasinį prezervatyvą įkištas straipsnis iš spaudos – užmušęs turkas nuteistas kalėti aštuonerius metus devynis mėnesius. Nužudė, parazitai. Čia, parke, kur benamis gatvės muzikantas iš Lietuvos norėjo apsistoti nakvynės.
Jeigu ateitų į Lietuvą rusai, galvoju eidamas iš parko, jeigu ateitų okupantai... – ir mano siela, keliaujanti plinkančių platanų alėja be garso grimzta į juodą lapkričio popietės pragarą.
