Moters įkurtoje mokyklėlėje vaikų skaičius nuo 12 išaugo iki 90, dirba daugiau ir mokytojų. Tiesa, emigrantų vaikus lietuviškumo moko ne tik diplomuoti pedagogai. Simona sako mielai įsileidžianti ir menininkus – šią vasarą vaikus džiazu „užkrėtė“ dainininkė Simona Smirnova.
Padėtis blogėja
Kad ir kaip gražiai beatrodytų Londono mokyklėlės sėkmės, bendra emigrantų švietimo padėtis gerokai liūdnesnė. Lietuvių kalbos instituto atlikto tyrimo duomenimis, lietuviškos mokyklos katastrofiškai nyksta – naujausiais duomenimis, užsienyje norą nepamiršti lietuvių kalbos rodo tik 6000 vaikų ir kasmet jų mažėja.
Tiesa, tikslių duomenų, kiek lietuvių užsienyje mokosi ar bent norėtų mokytis gimtosios kalbos, nėra. Dėl to sunerimusi Švietimo ir mokslo ministerija ketina išsiaiškinti ne tik emigracijoje lietuvybę puoselėjančių žmonių mastus, bet ir užsienyje veikiančias lietuviškas mokyklėles.
Padėtis kiek geresnė Amerikoje, kur lietuvybės puoselėjimas turi gilesnes tradicijas. Kur kas prasčiau lietuviškai kalba naujųjų emigrantų vaikai, išvykę daugiausiai iš ekonominių paskatų. Lituanistai sutaria, kad tai lemia ir didesnio pinigo suviliotų tėvų laikomas kartėlis tėvynei, ir nuobodus lietuvių kalbos pateikimas – tokiomis arhajiškomis priemonėmis kaip nuobodžiai skaitomomis, tarkime, Maironio, eilėmis penkiamečio, iš rankų nepaleidžiančio išmanaus mobiliojo telefono, nesužavėsime.
Problemas išspręstų egzaminas
Daugelį emigravusių iš Lietuvos nuo papildomos mokyklos vaikui sulaiko ir dvikalbystės baimė. Tėvai mano, kad užuot ką tik į svetimą šalį atvykusiam vaikui kartojus lietuviškus žodžius, kur kas naudingiau yra padėti jam kuo greičiau integruotis – išmokti užsienio kalbą ir pažinti kultūrą.
Paradoksalu, bet, kaip rodo iš pirmo žvilgsnio chaotiška S. Staputienės mokyklėlės sistema, ji gerokai efektyvesnė nei tradicinė. Vytauto Didžiojo universiteto Daugiakalbystės tyrimų centro tyrimai parodė, kad dvikalbiai vaikai, sulaukę vos dvejų metų, po kalbos kurso jau pažįsta garsus, trimečiai - raides, keturmečiai – jau jungia žodžius į paprastus sakinukus – ir skaito, ir rašo.
Švietimo naujovių parodoje „Mokykla“ apie lietuviškumo išsaugojimą diskutavę emigrantai bei pedagogai taip pat sakė, kad vaikų norą mokytis lietuviškai padidintų ir galimybė svetur laikyti lietuvių kalbos egzaminą. „Tai – labai paprasta, bet veiksminga motyvacija“, – pritarė Andrius Gailiūnas, nuo devynerių metų su šeima gyvenęs Jungtinėje Karalystėje, dabar - programos „Renkuosi mokyti“ mokytojas, dirbantis Sedos V. Mačernio gimnazijoje.
Tapatybė – ne skalė
Lietuvišką mokyklėlę įkūrusi S. Staputienė, nors jau daug metų gyvena užsienyje, lietuvybės teigė nepraradusi. „Visa mano tapatybė yra lietuviška, nesvarbu, kiek metų būčiau praleidusi Londone“, – sakė moteris.
Angliškos kultūros „ragavęs“ Andrius teigė priešingai. „Tapatybė nėra skalė, kur jautiesi daugiau ar mažiau lietuviu. Tai – kultūrų ir įtakų mišinys“, - pasakojo daugiau nei pusę gyvenimo Didžiojoje Britanijoje praleidęs jaunuolis.
Jam antrino ir Mykolas Lepeška, „Global Lithuanian Leaders“ valdybos narys: „Keletą metų gyvenau Italijoje ir tai neabojotinai mane pakeitė, „itališkumas“ yra mano tapatybės dalis“.
