Josephas Ratzingeris siekia perteikti realų Jėzų, tačiau neperpasakoja evangelijų turinį, o mėgina apčiuopti slėpinius, teologinius niuansus, nukreipdamas į Senojo Testamento pranašystes ir atskleisdamas jų išsipildymą Kristuje bei pasitelkdamas į pagalbą savo puikius gebėjimus interpretuoti menamas prasmes.
“Dievo slėpinys, - pasak knygos autoriaus, - yra būtent tai, kad Jis veikia tyliai. Kad tik pamažu didžiojoje žmonijos istorijoje statydina savo istoriją. Kad tampa žmogumi ir gali būti nepastebėtas amžininkų, istoriją lemiančių jėgų. Kad kenčia, miršta ir prisikėlęs pas žmoniją nori ateiti tik per savųjų, kuriems pasirodo, tikėjimą. Kad be paliovos tyliai beldžiasi į mūsų širdžių duris ir, kai Jam jas atveriame, lėtai padaro mus reginčius.”
Dvasinė evangelijų logika Ratzingeriui įdomesnė nei naujos mokslinės hipotezės. “”Istorinis Jėzus”, - pasak jo, - koks išnyra kritinės egzegezės pagrindinėje srovėje dėl jos hermeneutinių prielaidų, turinio požiūriu per skurdus, kad galėtų daryti didelį istorinį poveikį, pernelyg įspraustas į praeitį, kad su Juo būtų galima palaikyti asmeninį ryšį.”
Tad matyt neatsitiktinai lyginant evangelijas Ratzingerio žvilgsnis krypsta į Jono evangeliją, kurioje dera istorinis tikslumas ir teologinis gylis. Pastaruoju metu linkstama manyti, kad Jono evangelija pateikia tiksliausią įvykių chronologiją. Nors anksčiau manyta, kad Jonas labiau rūpinosi teologinės interpretacijos įtaigumu, o ne istorine precizika.
Jono evangelijoje kalbama apie tris su Jėzumi susijusias Paschas, kai tuo tarpu sinoptinėse evangelijose kalbama tik apie vieną. Skirtingai nei sinoptinėse evangelijose Jono evangelijoje Jėzaus kartu su mokiniais valgoma Paskutinė vakarienė nesutampa su žydų Paschos vakariene, o Kristus nukryžiuojamas tuo metu, kai šventykloje aukojami Paschos avinėliai. Tad aiški aliuzija į Kristų kaip atnašaujamą Avinėlį. Ši versija įtaigesnė nei sinoptinių evangelijų , nes menkai tikėtina, kad Jėzaus teismas ir nukryžiavimas vyko per Paschos šventę.
Antroji Ratzingerio knyga apie Jėzų yra puikus skaitinys norintiems apmąstyti svarbiausių Kristaus gyvenimo įvykių ir žinios (mokymo) teologinius aspektus. Autoriui rūpi pateikti “Jėzaus pavidalą ir žinią”. Kitaip tariant, pasiremdamas istoriniu-kritiniu evangelijų nagrinėjimo metodu, bet labiau akcentuodamas teologines įžvalgas jis siekia “taip įsižiūrėti ir įsiklausyti į evangelijų Jėzų, kad su juo būtų galima susitikti ir, kartu klausantis su visų laikų Jėzaus mokiniais, įsitikinti, jog tai ir yra tikrai istorinis pavidalas”.
Kai kurios Ratzingerio interpretacijos kelia prieštaringų minčių, tačiau bet kuriuo atveju suteikia galimybę plačiau apmąstyti nagrinėjamus įvykius. Svarstydamas apie žydų šventyklos galiojimo pabaigą, Ratzingeris pastebi, kad tai susiję su žydų tautos nedorybėmis. Tačiau juk svarbu nepamesti iš akių ir tai, kad Kristus visgi mirė dėl mūsų visų, o ne tik žydų tautos nuodėmių. Ir jei šventykloje aukojamos aukos būtų turėjusios galią pilnai apvalyti mūsų nuodėmes, tuomet nebūtų reikėję ir Kristaus aukos.
Ratzingeris neatmeta prielaidos, kad Jėzaus nusikreipimas pas pagonis yra paseka jo nepavykusios misijos žydų tautoje. Tačiau kaip tuomet su tomis pranašystėmis, kurios liudijo, kad Dievas apreikš save visoms tautoms?
Nagrinėdamas Jėzaus įsteigtus duonos laužymo ir vyno gėrimo aspektus Ratzingeris pabrėžia, kad jie pagrįstai įgavo simbolinį pobūdį. Tačiau Paskutinės vakarienės kontekstas turi daug prarastų aspektų. Susirinkę namų aplinkoje, nepaisant momento svarbos (Jėzus tą naktį buvo suimtas) ir iškilmingumo (steigiama Naujoji sandora tarp Dievo ir žmonių), mokiniai vaišinosi Jėzaus laužoma duona ir malšino troškulį vynu iš Kristaus rankų.
Tai buvo būsimos bendruomenės kūrimosi prielaidos. Ir tai gana svetima šiandienos sumiesčionėjusiai kultūrai, kai susirenkame po puošniais bažnyčių skliautais ir simboliškai priimame šv. Komuniją vienu duonos pavidalu (katalikų kunigai, stačiatikiai ir protestantai simboliškai, tačiau dviem pavidalais) ir išsiskirstome gyventi paskirus gyvenimus. Aktualiai suskamba biblinė eilutė: “Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir daug užmigusių”!
Turtingas Ratzingerio žodynas suteikia skaitytojui nemenką malonumą, tačiau, reikia pripažinti, kad kai kur tekstas apsunkintas teologinėmis klišėmis bei tam tikru dėstymo schematizmu. To matyt sunku išvengti, nes Ratzingeris yra ne tik ganytojas, bet ir mokslininkas. Savo prigimtimi ko gero netgi labiau pastarasis.
Tokį stilių pagaliau įtakoja knygos formatas – tai yra teologinis traktas, kurį pats autorius palygina su Tomo Akviniečio “Teologijos visetu”. Tačiau pirmiausia ši knyga juk skiriama plačiajai auditorijai. Kad ir kaip bebūtų – šiek tiek pasigedau autentiško, originalaus autoriaus kvėpavimo, nes nuolat nusikreipiama į įvairius šaltinius bei literatūrą. Nors tame, žinoma, yra ir privalumo. Belieka pridurti, kad paskutinė trilogijos dalis bus apie Kristaus vaikystę.
