Tostas tiko prie avienos, bet ar jis išlieka aktualus aštrėjančio konflikto ugnyje?
Juk nėra netgi tokio dalyko, kaip vieninga palestiniečių diplomatija. Kas tinka Vakarų Krantą valdančiai „Fatah“, atmetama Gazą valdančio „Hamas“. Šiuo metu „Fatah“ tenka reikšti solidarumą su „Hamas“, nors neabejoju, kad jos lyderiai nepritarė provokacijoms, vis apšaudant Izraelį raketomis.
Be to, ar mūsų pačių – Lietuvos - diplomatija šio regiono atžvilgiu galėtų būti „rafinuota“?
Lietuvos užsienio politikai šiuo metu tenka išmėginimai, kurie yra dingstis susivokti patiems ir prisiminti savo vietą šiuolaikiniame pasaulyje.
Toks būtų ir Lietuvos balsavimas, numatomas šio mėnesio paskutinėmis dienomis, dėl stebėtojo statuso suteikimo Palestinos autonomijai. Klausimas, kaip ir visa, kas yra susiję su Artimaisiais Rytais, nėra vien tik skirtas orui drebinti JT asamblėjos salėje žalio marmuro sienomis.
Ta tema - diplomatinis sprogmuo. Ji turi didžiulio rezonansinio potencialo.
Konsultacijos šia tema, neabejoju, jau vyksta Niujorke, diplomatijos koridoriuose. Kaista telefono laidai.
Bet su šiuo klausimu yra vienaip ar kitaip susijęs ir Gazos konfliktas.
Ar stebėtojo statuso suteikimas PA padėtų nutraukti ir ugnį Gazos Ruože?
Ar prisidės, išpainiojant konflikto priežastis?
Abejotina.
Veikiau dar labiau jį pakurstys, padrąsindamas ekstremistus abejose konflikto pusėse, stiprindamas palestiniečių pasitikėjimą savo vienašališkais sprendimais ir didindamas izraeliečių nesaugumą.
Lietuvoje jau pasirodė TV laidų ir internetinių publikacijų apie šį konfliktą, besiremiančių tik antriniais ir tokiais šaltiniais, kurie eksploatuoja infantilų palestiniečių, kaip aukos, įvaizdį.
Kas be ko, ir mane kaip europietį šokiruoja į getus panašūs palestiniečių kvartalai ar jų gyvenvietės, įvairūs Izraelio gynybos pajėgų patikros punktai - ruožų kirtimo zonos Izraelyje - net ir tai, kad palestinietiškoji Rytų Jeruzalė, kaip informuoja BBC, prasčiau finansuojama merijos, negu žydiškoji Vakarų Jeruzalė.
Tačiau nieko nėra kvailiau, kaip, nepatyrus to regiono realijų, tapti politikos Mere Popins, nusileidžiančia iš Europos Gazos Ruože su geriausių linkėjimų - oro balionų - puokšte. Tokių merių popins ir kabinetinių taikytojų esama ir Lietuvoje, ir Europoje.
Tik iš arčiau pažįstant šį aršų ir demokratijos galimybių nepatyrusį regioną, jo istoriją ir suvokus, kokie yra jo politikos svertai bei realijos gatvėse, įmanoma mąstyti apie vienokius ar kitokius sprendimus
Lietuvoje, atrodo, susiklosto dvi priešingos nuomonės, besiremiančios, apibendrintai kalbant, dviem priešingais naratyvais: palestinietiškuoju ir „vakarietiškuoju“.
Visgi, „Hamas“, dar prieš prasidedant Izraelio karinėms operacijoms, paleido 600 raketų į Izraelį nuo šių metų pradžios. Tai, kad juos valdančių radikalų „politika“ yra pragaištinga Gazos gyventojams (tegu jie išrinko jiems pragaištingą partiją - šitaip ne kartą buvo istorijoje, taip gali būti net ir Lietuvoje) neabejotinai supranta ir patys palestiniečiai. Štai ką rašo Kemalas iš Gazos į BBC užsienio tarnybą: „Aš pasipiktinęs tuo, ką daro „Hamas” – šaudyti raketomis į Izraelį juos provokuoja atkirčiui. Kurį dabar ir gauname.”
Čia verta priminti, kad „Hamas“ yra ES ir JAV teroristinių organizacijų sąraše, o vien tik už šventinius fejerverkus į tokius sąrašus neįtraukiama.
Paranku prisiminti ir štai ką. Kai 2009 prieš prasidedant Izraelio karinei operacijai Išlydytas švinas, lankiausi ekstremistinių palestiniečių apšaudomame Gazos pasienio mieste Siderote ir kalbėjausi su šio miestelio meru, vyru aukštu ir sportišku, tačiau pervargusiu ir pabrinkusiais paakiais nuo nemigos, jis mane perspėjo, kad pasigirdus pavojaus signalui, mums tektų per keliolika sekundžių nuliuoksėti laiptais į merijos rūsį.
Ir iš tikrųjų palestiniečių raketos tuo metu nudriekė baltas uodegas danguje, bet nukrito toliau, pietinėje miestelio pusėje, taigi, vėliau merijos kieme turėjau galimybės apžiūrėti nesprogusių savadarbių kasamų, atskriejusių iš Gazos Ruožo, parodą bei žuvusiųjų nuotraukų stendą. Jame, beje, taip pat buvo žuvusių vaikų.
Kaip šiomis dienomis teigia vienos izraelietės blogas elaizik.livejournal.com, Siderote koledžas ir mokyklos ir net vaikų darželiai buvo įrengti po žeme, o autobusų stotelės čia šiandien panašios į bunkerius.
Ar taip yra ir Gazoje, esančioje už penkių kilometrų nuo Sideroto? Kaip „Hamas“ pasirengė civilių gynybai, nežinia, tačiau esama duomenų teigti, kad raketų aikštelės įrengtos civilių rajonuose ir tarp humanitarinių įstaigų. Žmonių, kaip gyvo skydo naudojimas, taip pat priskirtinas karo nusikaltimams.
Izraelis negali baigti šio konflikto, neturėdamas patikimų garantijų, kad šiame ruože įsivyraus ilgalaikė taika. Sausio mėnesį vyks rinkimai į parlamentą, ir premjero svarbiausioji užduotis yra užtikrinti savo rinkėjų saugumą.
Kokios yra Izraelio pozicijos diplomatiniame fronte?
Geriausia ką galėjo pasiūlyti dešinioji Izraelio vyriausybė užsienio reikalų ministro Liebermano lūpomis, tai sienų, egzistavusių iki šešiasdešimt septintųjų metų karo, pripažinimas iki tol, kol dėl sienų bus susitarta galutinai. Už tai „Fatah“ sparno palestiniečiai turėtų atšaukti savo prašymą JT.
Kuo gi jis nepatogus Izraeliui?
Pirmiausia tuo, kad pripažinus šį statusą JT, Izraelio ir palestiniečių konfliktas atsidurtų dar sudėtingesniame tarptautiniame kontekste. Generalinės asamblėjos daugumą sudarant pokolonijinėms, „neprisijungusiems“ ir islamo šalims, kurių nemaža dalis traktuoja Izraelį kaip kolonijinę valstybę, o palestiniečius vien kaip aukas, Izraelio egzistavimui šiame regione iškiltų dar didesni iššūkiai.
Kaip kad sakoma, pirmoji auka kiekvieno karo sąlygomis yra objektyvi tiesa. Izraelio armija, kaip ir kiekviena armija tokiomis sąlygomis, kai Gazos miestas yra vienas tirščiausiai apgyvendintų pasaulyje, daro klaidų. Tai baisu, kaltininkai yra baustini, bet tai neatima iš Izraelio teisės į gynybą. Taip, kiekvieno civilizuotos šalies piliečio jausmai sukyla, matant nekaltų gyventojų, ypač vaikų kentėjimą ir sudarkytus kūnus, bet vaikai kenčia abejose pusėse ir, plačiau žiūrint, Izraelio vyriausybė apsaugodama savo vaikus elgiasi atsakingiau už „Hamas“.
Mano akimis, Lietuvai verta laikytis strateginių sąjungininkų pozicijos.
Lietuva turėtų balsuoti, deja, ne drauge su Generalinės asamblėjos dauguma, kurią sudaro pokolonijinės ir islamo šalys, o su Vakarų valstybėmis (ar bent jau susilaikyti nuo balsavimo).
Ir prisidėti visomis jėgomis prie to – jeigu reiktų ir paspaudžiant dešiniąją Izraelio vyriausybę - kad izraeliečių ir palestiniečių sugyvenimui būtų surasti civilizuoti, praktiški, saugūs sprendimai.
