Nuo tų asmenų ir įvykių mus skiria jau pustrečio šimtmečio, bet XVIII amžiaus Mažosios Lietuvos kaimo papročiai ir požiūriai – iki šiol gajūs ir net įsigraužę iki kaulų smegenų. Duokš pinigų ir netrukdyk trūnyti – toks galėtų būti supaprastintas šio judėjimo (ar veikiau nejudėjimo) šūkis. Išlaikytinio mąstymas – nieko naujo mūsų šalyje, blogiau tai, kad taip mąstančių kasmet vis daugiau, o juos išlaikančiųjų grėsmingai mažėja.
Lyg to būtų maža, populistiniais pažadais rinkėjus patepusi ir į Seimą sugužėjusi publika ketina ir toliau tęsti šį pavojingą žaidimą. Vienas iškilus socialdemokratas, išpūtęs akis trečiadienį piktinosi, kad nueinantys valdantieji savo socialinės apsaugos reformomis drįsta rūpintis būsimaisiais pensininkais. Suprask, nėra čia ko spėlioti, kas bus po 20 ar 30 metų, juk pinigų išmokoms reikia čia ir dabar. Todėl dirbantieji tiesiog privalo mokėti pensijas, nieko nekaupdami savo ateičiai – jais pasirūpins ateities kartos. Galbūt.
Toks buvo ir rinkimų vajaus esminis signalas: „Didinsime minimalią algą, pensijas, išmokas, pašalpas, neleisime pražūti“. Dirbanti Lietuva dar nepražus, todėl kalbėjimas, nukreiptas į vegetuojantį sluoksnį, ciniškai tikintis dar vieno naivaus balso per rinkimus, o paskui – jau bus matyti.
Pažadai išdalyti, balsai sukrito gražiai, geidžiama dauguma yra. Ateina metas valdyti valstybę pagal išlaikytinių armijos didinimo formules. Veikiausiai, dar labiau retinant vis dar dirbančių ir mokesčius mokančiųjų gretas. Juolab, kad pajutę iš kur vėjas pučia išlaikytiniai nusiteikę ir toliau taip gyventi. Ir kovoti dėl veltėdžio gabalo kasdienio, nes nieko kita jau nesugeba.
Bent trumpam pamėginkite suprasti žmogų, nedirbantį ketverius, šešerius metus (ar jau visą dešimtmetį). Žinoma, yra tokių, kurie nuoširdžiai tebeieško darbo, bet tokių - mažuma. Pinigų mažai, tačiau pašalpa kapsi. Buitis nyki, dienos vienodos ir nuobodžios, bet negi dabar eisi dirbti? Ypač – kai tas uždarbis panašus į pašalpą. Kam veikti, jeigu galima neveikti?
Geriau už klasiką čia nepasakysi. Taip kalbėjo Mažosios Lietuvos personažas Slunkius, panašiai dabar atitaria darbiniais santykiais nesaistomi ir jų nesiilgintys Lietuvos piliečiai:
Žinom juk, kad ratas sens, pamaži besisukdams,
Tą daugsyk apgauna, kurs vis ritasi šokdams;
O kieksyk sutrūksta jis permier besisukdams!
Kuinas taipo jau ramboks, vis žingine žergdams,
Kartais dar toliaus uždėtą nuneša naštą
Kaip tūls žirgs, durnuodams ir piestu šokinėdams;
O kiek sykių dar iškadą sau pasidaro
Rambių kuinų daugyn, veržlių žirgų - mažyn. Nesibaigiantis pašalpų gavėjų armijos veisimas – kaip kūną kamuojanti onkologinė liga. Infliacija naikina pinigų vertę, pašalpų reikia daugiau (ir dosnesnių), o jas uždirbančių – vis mažiau. Taip socialinės biudžeto išmokos pamažu tampa vėžiu, grasinančiu suryti visą sistemą – ir sveikas, ir užkrėstas ląsteles.
Bet ląstelėms tai nerūpi, o ir kodėl turėtų? Svarbiausia, kovoti už savo teisę vegetuoti, nes mąstyti apie kažką daugiau neleidžia nei paveldėtas slunkiškas genų rinkinys, nei aplinka, kurioje augai, nei vegetaciją skatinantys šios sistemos prižiūrėtojai.
Filmo „Metai. Pradžia“ scenarijus turėtų būti gerokai supaprastintas, iš „viežlybųjų“ būrų galėtų likti nebent Pričkus, o štai nenaudėliai privalo būti visi – ir Dočys, ir Slunkius, ir Pelėda, nepamirštant Enskio irgi Plaučiūno.
Taupant pinigus, aktorius reikėtų rinkti „iš gyvenimo“. Neturėtų būti sudėtinga, tereikia pasidairyti kad ir po Paįstrio seniūniją Panevėžio rajone. Antai Pūkių kaime gyvenantys 38 metų Jolanta Zebkinienė ir 42 metų Zenonas Zebkinas.
Tiedu, kurie teismui apskundė Panevėžio rajono savivaldybę, esą neteisėtai vertusią už socialinę pašalpą dirbti visuomenei naudingą darbą, o jai atsisakius – nutraukus išmokas. Ji iš savivaldybės tikisi prisiteisti apie šešis tūkstančius litų už aplinkos tvarkymą, dar 4 tūkst. litų nebemokamos socialinės pašalpos. Ir, kaip dabar madinga, dar 20 tūkst. litų moralinės žalos.
Jos buvęs sutuoktinis, o dabar kaimynas apetitu irgi nesiskundžia – atskirą ieškinį teismui padavęs Z. Zebkinas iš Panevėžio rajono savivaldybės reikalauja 36 tūkst. litų, nes ši jam nebemoka pašalpos. Pamokantis, įkvepiantis ir netgi užkrečiantis pavyzdys. Neklausk, ką davei Lietuvai, klausk, ką gali iš jos pasiimti.
Rods, tarė kadaise Pričkus, sveiks kūns, kurs vis šokinėdams nutveria darbų. Taip sakydamas jis tik nervindavo apkiautusius sodiečius. Kai ką erzina tokie kalbėtojai ir šiais laikais: kūnai darbų šokinėdami nesivaiko, nes ant krosnies drybsoti ir neteisingus ponus koneveikti būrui tebėra smagiau. Jų reikalas, dirbanti Lietuva kol kas gali išlaikyti ir juos, ir jų pašalpų administratorius su visais įstatymų rašytojai. Blogiau pasidarys tada, kai svorio įgavę išlaikytiniai supuoklėse nusvers juos išlaikančiuosius.
