Pietų Azijos kultūra – ryškus žmogaus tapatybės, jo pažinimo per šeimą pavyzdys: pasaulėžiūrą, išsilavinimo ir karjeros galimybes lemia per šimtmečius įsivyravusi socialinė sistema. Ją galima prilyginti individo likimui. „Pasakyk, kas tavo artimieji, ir aš pasakysiu, kas tu“ – toks posakis tarsi savaime peršasi mėginant pažinti Indijos gyventojus.
Todėl ir pokalbis su Kristina prasideda apie jos vyro Nipuno šeimą. Ji priklauso viduriniajai klasei ir priskiriama kšatrijams – kastai, senovėje susiformavusiai iš karių klanų. Tačiau greta pagrindinių keturių luomų, Indijoje egzistuoja tūkstančiai subkastų, atsižvelgiant į giminės socialinę padėtį, profesijas.
Nipuno tėvas – teisininkas, daugybę metų dirbo Žemės ūkio ministerijoje, vėliau, išėjęs į pensiją, dėstė Amity universitete, o mama – kosmetologė ir vizažistė turi nuosavą grožio saloną.
Nors iš Pakistano kilę Sabharvalai pagal susiklosčiusią tradiciją – ne verslininkai, Nipunas savo noru pasuko į verslą ir dabar vadovauja žemės ūkio konsultacijų įmonei.
Lemiamas žodis – uošviams
Hindi kalbą Agroje studijavusi ir po mokslų į Indiją vis grįždavusi Kristina sako, kad ne iškart nusprendė visam laikui kraustytis ten gyventi.
„Niekada neturėjau tikslo emigruoti. Man atrodė, kad geriau šeimą kurti „grynakrauję“. Net sukosi mintys, kad išduodu tėvynę. Užtat ilgai svarsčiau, ar verta. Bet galų gale pamaniau, kad jei nepamėginsiu, galbūt visą gyvenimą savęs klausiu, ar pasielgiau teisingai. O dabar dėl sprendimo nesigailiu“, – santūriai, bet užtikrintai kalba indologė K. Kederytė-Sabharval.
Tačiau draugystės pradžioje nei Nipunas, nei Kristina savo tėvams apie antrąją pusę pasakyti neskubėjo. Moteris prisipažįsta – tuo metu šiek tiek baiminosi artimųjų reakcijos.
„Bet juk Delis – palyginti laisvas miestas. Ko jums tuomet reikėjo nerimauti?“ – demonstruoju iš vietinių susigraibstytas žinias apie globalėjančią Indiją. Mat regiono megapoliuose kaip lūšnynus keičia dangoraižiai, taip kastų sistemos atsijotus žmonių santykius po truputį išstumia draugystė tarp skirtingų socialinių sluoksnių jaunuolių, skaistybę iki santuokos – seksas, tėvų preciziškai suorganizuotas vedybas – pačių įsimylėjėlių valia.
Tačiau, laukdama Kristinos atsakymo, akimirką prisimenu per pasaulį vis nuvilnijančias žinias apie net ir kosmopolitiškoje sostinėje – Naujajame Delyje vis dar įvykdomas vadinamąsias garbės žmogžudystes, kai jauni žmonės žūva nuo pačių gimdytojų, kurie nepritaria atžalos pasirinkimui, rankos.
„Indų šeima gali atrodyti labai šiuolaikiška, kol neateina metas vienam svarbiausių gyvenimo įvykių – vestuvėms. Tada ir paaiškėja, kiek žmonės liberalūs“, – paaiškina K. Kederytė-Sabharval, pašnekesiui pakrypus apie ir šiandien regione kibirkščiuojančius giminių karus dėl į socialinių reikalavimų rėmus netelpančios meilės.
Lietuvė neabejoja, kad jei Nipuno artimieji būtų labai konservatyvūs ir pats vaikinas būtų labai valdingas, jie greičiausiai būtų pasukę skirtingais gyvenimo keliais jai nė nespėjus iš Agros išvykti atgal į Vilnių.
Anot Kristinos, jos uošviai paiso visuomenės standartų, bet nukrypimus nuo per amžius į vietinių mąstymą įaugusių normų vertina atlaidžiai.
„Nipuno tėvai nujautė, kad jis su kažkuo draugauja, nes visos pastangos sūnų suvesti su parinktomis kandidatėmis į žmonas nuėjo veltui. Užtat naujieną apie mūsų draugystę jie priėmė ramiai, tik dar pajuokavo: „Indijoje – tokia daugybė merginų ir nė viena tau neįtiko!“ Galiausiai jie pareiškė, kad svarbiausia, jog sūnus būtų mylimas“, – malonią staigmeną prisimena K. Kederytė-Sabharval.
Kiek labiau nerimavo lietuvės tėvai: dukra išvažiuos taip toli, neaišku kur gyvens ir su kuo... „Juos gąsdino per televiziją rodomi reportažai iš Indijos gatvės gyvenimo, istorijos apie nelaimingai ištekėjusias lietuvaites Rytų šalyse. Bet kai tėvai susipažino su Nipunu, pabendravo, – o jis labai komunikabilus, šiltas ir draugiškas – jiems atlėgo“, – pasakoja Kristina.
Vestuvės – sikhų šventykloje
Tarp musulmonų labiau įprasta, kad kitatikė sutuoktinė privalo pradėti garbinti naują dievą, o atžalas auklėti pagal Koraną. K. Kederytės-Sabharval vyro artimieji – hindai ir sikhai. Jie – ne tokie kategoriški kaip islamo išpažinėjai.
Nipunas, anot Kristinos, nėra itin religingas ir mieliau vaikšto į sikhų šventyklas. „Todėl ir susituokėme gurudvaroje, ten pagrindinė sutuoktuvių ceremonija būna trumpesnė ir paprastesnė nei hindų šventykloje“, – sako pagal indų papročius beveik savaitę tuoktuves šventusi K. Kederytė-Sabharval.
Dukros Elinos atėjimo į šį pasaulį ritualai nelydėjo. Sabharvalai šį įvykį priėmė tiek ramiai, kad apie jį nė nesužinojo dideles ausis ir ypatingą uoslę galimybei užsidirbti turintys trečiosios lyties atstovai – hidžros, jų vienas pagrindinių darbų – pasibelsti į naujagimio namų duris, sušokti jį laiminantį šokį ir iškaulyti šlamančiųjų.
„Vyro šeima atsižvelgia į tai, kad aš neišpažįstu nei hinduizmo, nei sikhizmo. Aš turiu visišką pasirinkimo laisvę dalyvauti religinėse apeigose ar ne. Bet indai – labai prietaringi. Elinos seneliai pasiūlė jai uždėti specialią apyrankę ir nupiešti juodą taškelį, kuris, kaip tikima, apsaugo nuo blogos akies. Aš atsisakiau ir jie neprieštaravo“, – dar vieną uošvių tolerancijos pavyzdį pateikia Kristina.
Religiją Elinai ji leis pasirinkti, nors mergaitė Lietuvoje buvo pakrikštyta. Tačiau krikštynų iniciatorė – ne mama lietuvė. „Pats Nipunas pasiūlė. Sužinojęs apie mūsų tradicijas, vyras pagalvojo, kad visai būtų gerai ir Elinai turėti krikštatėvius“, – nusišypso pašnekovė.
Aš tuo metu prisimenu pažįstamo indo, kelionių organizatoriaus Navdeepo Thakurdaso pasakojimą apie tai, kad jo, krikščionio, ir žmonos hindės šeimoje skirtingos religijos užtikrina daugiau švenčių ir didesnę tikėjimo laisvę. Ypač įsiminė jo žodžiai, kad Indijoje daugiau problemų sukelia ne santuoka tarp skirtingų religijų, bet skirtingų kastų atstovų.
Vaikui išbandymas – kalba
Grįžtu į pokalbį su Kristina. Jos beveik trejų metų dukra didžiąją dienos dalį praleidžia su močiute. Domiuosi, kaip mergaitei sekasi bendrauti su skirtingų tautybių artimaisiais.
„Seneliai vartoja hindi ir anglų, su vyru tarpusavy dažniausiai kalbame anglų, o aš viena su dukra bendrauju lietuvių kalba. Bet ji supranta visomis trimis kalbomis. Mano tėvai labai džiaugėsi, kad kai vasarą lankėmės Lietuvoje, su anūke galėjo susišnekėti gimtąja kalba“, – ir vėl nusišypso K. Kederytė-Sabharval.
Ji sako vis dėlto jaučianti skirtumus tarp indiško ir lietuviams įprasto auklėjimo: Indijoje seneliai anūkus labiau lepina, mažiau juos drausmina.
Taigi, neišvengiamai artėjame prie kultūrinių skirtumų. Kristina pritaria, jog susitikus žmonėms iš skirtingų pasaulių, yra didesnė grėsmė santykiams paslysti.
„Bet svarbiausia, kad porą vienytų bendros vertybės, interesai. Tuomet susikalbėti lengviau. Kai yra panašus požiūris į gyvenimą, net skirtingos religijos netrukdo. O tam tikri buitiniai ar kasdienių įpročių skirtumai išryškėja ir tarp tos pačios kultūros žmonių, kadangi kiekvienas atsineša vis kitokią patirtį ir požiūrį iš savo šeimos“, – svarsto moteris.
Skirtumai – ant stalo
Delyje su vyro šeima apsigyvenusi Kristina neišvengiamai iškart sužinojo kitokių valgymo tradicijų skonį. Ji iki šiol negali prie jų visiškai įprasti.
„Indijoje žmonės mėgsta sočią vakarienę ir dar vėlai. Iš pradžių būdavo taip, kad kol vakarienė gaminama, valgyti labai noriu, o kai ji garuoja ant stalo, aš jau nebenoriu, nes vėlus vakaras“, – pasakoja lietuvė.
Pasak jos, anksčiau uošviai stengėsi, kad prie karštais patiekalais apkrauto stalo sėstų visi drauge, bet ilgainiui jie apsiprato, kad sūnus ir marti valgo nebūtinai kartu ir kada šiems patogiau.
Klausydamasi pašnekovės, neišgyvenusios dramatiškų perversmų santuokoje su azijiečiu, bandau nuspėti, kad jos vyro mitybos racionas neturėtų būti itin griežtas. Hindai, ypač – aukštesnių socialinių sluoksnių, nuo senų laikų yra vegetarai ir abstinentai, tačiau šiandien tabu mažėja.
„Jie ir mėsą valgo, tik jautienos vengia, ir alkoholį vartoja“, – apie vyro Nipuno šeimą kalba Kristina. Ji priduria, kad vietiniai vertina tik šviežius patiekalus. Indai ir darbe įpratę valgyti namuose pagamintą maistą. Todėl šeimininkės arba tarnaitės keliasi anksčiau už kitus ir prie viryklės triūsia geras dvi valandas.
Ambasadoje raštvede dirbančiai K. Kederytei-Sabharval suktis virtuvėje nuo pat aušros nereikia. Jos vyro namuose maistą dažniausiai gamina samdyta virėja. Darbą virtuvėje dažniausiai prižiūri Nipuno mama. Tarp kitko, Indijoje sau leisti namuose pasisamdyti padėjėjų nėra didelė prabanga.
Pati Kristina paprastai ruošia vakarienę pora kartų per savaitę. Smalsauju – ar ji jau išmoko indiškų patiekalų receptus? Juk itin svarbu išmanyti ne tik tam tikras ingredientų proporcijas, bet ir daugybės skirtingų prieskonių naudojimo subtilybes: jie beriami ne vienu metu, derinami ne bet kaip...
Lietuvė sako, jog stebėdama, kaip daro kiti, jau šiek tiek pramoko gaminti ir indiškus patiekalus, bet dažniausiai ji ruošia europietišką valgį – vištieną, makaronus, sriubas, salotas. Jį pamėgo ir anyta, tik uošviui liko artimesnė tradicinė pietų Azijos virtuvė.
Iššūkis – švara
Persikėlusiai į Delį Kristinai reikėjo laiko apsiprasti su ne itin pedantiška tvarka ir higiena. „Ir dabar, būna, kai grįžtu iš Lietuvos, pastebiu kiekvieną smulkmeną, noriu viską šveisti“, – indiškos buities ypatybes atskleidžia lietuvė.
Anot jos, Nipuno šeima, palyginti su dauguma, žymiai labiau paiso švaros. „Bet čia švaros lygis vis tiek niekada nebus toks kaip Lietuvoje. Indijoje būstai įrengti ne taip sandariai – jie labiau pralaidūs, be to, oras labiau užterštas, todėl namai greitai apsineša dulkėmis. Mūsų butas valomas kasdien. Jeigu valant kažkas buvo praleista, iškart matosi“, – sako K. Kederytė-Sabharval.
Ji namuose tvarkosi pati, tačiau dažnai susiduria su aplinkinių nuostaba ir patarimais, esą kam vargti, juk yra kas ateis ir atliks tuos darbus. Indijoje įprasta, kad žmogus, kuris turi samdomus darbuotojus namuose, paprastai pats net puodelio, iš kurio gėrė kavą, nenuneš į virtuvę ir neišplaus.
Mat pietų Azijoje įsivyravęs griežtas pareigų pasiskirstymas ir hierarchija dėl siekio kiekvienam išlaikyti savo kompetenciją ir nelįsti į ne savo sritį. Be to, taip užtikrinama daugiau darbo vietų.
„Iš pradžių nesuprasdavau, kodėl ta, kuri gamino maistą ir pati netyčia pridrėbė atliekų ant grindų, negali jų sušluoti. Kad pavalytų, ją reikia įkalbinėti, nes įprasta, kad būstą tvarko kita pasamdyta moteris“, – vietinių požiūrį į darbo pasiskirstymą atskleidžia Kristina.
Garsiai galvoju – patalpas galima išblizginti ir pačiam, jei atrodo nešvarios, tačiau vandens kokybės pats niekaip nepakeisi. „Studijų Agroje pradžioje aš, kaip ir kiti studentai iš užsienio, valiausi dantis tik geriamu vandeniu iš buteliuko. Net vaisius kalio permanganatu plaudavome. Visi iš pradžių prisibijo, bet anksčiau ar vėliau atsipalaiduoja“, – nusijuokia moteris.
Ji tikina, kad per visą gyvenimo Indijoje metą nei jai, nei dukrai Elinai neteko sirgti žarnyno ligomis.
Indija suartina
Besišnekučiuodamos svarstome, kokie kultūriniai skirtumai žmones gali labiau suartinti, ir ar tai išvis įmanoma. K. Kederytę-Sabharval žavi Rytuose išlikusi didelė pagarba vyresniems, ypač – gimdytojams.
„Aš ir myliu, ir gerbiu savo tėvus, bet Indijoje santykiai tarp šeimos narių vis tiek kitokie, ryšys išlieka labai stiprus net ir vaikams suaugus. Apskritai čia vieni kitais labai rūpinasi. Kai jauti tokį rūpestį, už tai nori atsilyginti, tuomet išeina abipusiai mainai, tai dar labiau žmones suartina“, – ilgai atsakymo nerinkusi, pradeda dėstyti Kristina.
Tęsdama ji pabrėžia: kad ir kokia tradiciška, ištikima papročiams būtų indų visuomenė, žmogus ten turi žymiai didesnę pasirinkimo laisvę.
„Labai teigiamai veikia kultūrų ir požiūrių įvairovė. Lietuva – maža šalis, čia daugiau stagnacijos, suvaržymų, kiekviena naujovė vertinama lyg ir įtariai. O Indija – didelė, todėl atsiveria ir daug galimybių. Nors čia daug biurokratijos, laisvės pojūtis išlieka labai stiprus – verslą žmonės gali pradėti „iš nieko“. Be to, atsidūręs blogoje situacijoje, visada atrasi išeitį, nes įpranti mąstyti, kad jei ne tas kelias, tai tuomet kitas“, – pabaigai priduria Delyje gyvenanti K. Kederytė-Sabharval.
