J. Gaudutienės, J. Pinskaus ir Pinskuvienės, trijų Darbo partijos narių, mandatų pagal reitingavimo rezultatus teisėtumo užginčijimas neatneša didesnės žalos minėtai partijai, nes šiuos asmenis pakeis artimiausi kandidatai iš to paties sąrašo.
Tokio unikalaus sukčiavimo atvejį, kai į Seimą bandoma prasibrauti neteisėtai veikiant reitingavimo rezultatus, taip išstumiant į užribį partijos kolegas, žaidžiant prieš savus, dabar jau būtų galima pavadinti „pinskaus paklaida“.
Kas be ko, būtina pastebėti, kad siekdamas užbėgti įvykiams prieš akis, minėtasis J. Pinskus pats atsisakė Seimo nario mandato, drauge prisimindamas, jog užimant aukštą postą savivaldybėje, yra ką veikti net ir nepatekus į Seimą. Vis tik įdomu, kaip sekasi darbuotis „išvengiant paklaidų“ šiam dabar jau aukščiausiosios padalos odiozinę šlovę įgijusiam veikėjui Vilniaus savivaldybės administracijoje, plušant petys į petį šalia A. Zuoko.
Gal sekasi išlaviruoti tarp galimų pagundų daug geriau nei galimai nesugebėjusiam to padaryti R. Adomavičiui, kitam mero pavaduotojui? O gal išvis čia nereikėjo apie tai piktdžiugiškai kalbėti, juolab užsibūti tiek ilgai prie atskiro pavyzdžio, tarkime, iš musės padarant dramblį, forsuojant įtarimus neaiškaus pasidygėjimo pagrindu?
Tiesą sakant, pats ne kartą esu pasisakęs prieš tuščią moralizavimą, naikinantį moralinę pasaulio tvarką, tačiau kartais nešvankumas taip tiesiogiai bado akis, jog nereikia net to padidinimo stiklo, kuriuo siūlote naudotis vertinant politiko reputaciją.
Iš tiesų, kartas nuo karto vis atsiranda pretekstas pagalvoti, jog politinė branda mūsuose yra suprantama kai tam tikras papuvimas, kas savo ruožtu, vartojant labiausiai korektišką formuluotę, vis tik jau yra savotiškos formacijos perbrendimas.
Ta pačia proga leiskite išsakyti nuogąstavimą dėl to, jog sutelkus padidintą dėmesį į Seimo rinkimų skaidrumą, tokie „perbrendę“ veikėjai gali urmu persimesti į savivaldybių rinkimų lygmenį, čia tikėdamiesi labiau saugaus pelkės būvio savo refleksų plėtotei.
Kaip jau yra pastebėta, labai svarbu, jog padidintą dėmesį, iššauktą rinkimų į Seimą skandalų epopėjos, išsaugotume taip pat ir savivaldos rinkimų atveju, įjungiant čia visus galimus prožektorius, išvaikant šešėlius iš pašalių.
Teismo sprendimas yra saliamoniškas, - tą pripažins daugelis, - apskritai ir papunkčiui. Tačiau čia norėčiau atkreipti dėmesį į KT, priimant tokį sprendimą, išbandymą rizika, kai vadinamasis kompromisas nėra tik paprasčiausia „vidurio pozicija“, mechaniškai sulipdyta iš nuolaidų, bet, kaip atrodo, yra apsisprendimas, rastas balansuojant ant lyno, vaikščiojant skustuvo ašmenimis.
Nesunku įsivaizduoti, kad Seimo rinkimo rezultatų užginčijimas iššauktų baisų sąmyšį, užtrauktų nebevaldomos katastrofos grėsmę, kai pavojinga gniūžtė greitai tampa lavina Tačiau, iš kitos pusės žiūrint, iš dalies ir norėjosi kažko panašaus į žemės drebėjimą, skaudų supurtymą, kuris atgrasytų nuo bandymų sukčiauti rinkimuose ateityje, išgąsdintų panašaus tipo gudruolius, įtikinamai parodytų, kad sukčius galop visados nusvyla nagus Kaip atrodo, KT išryškino, kad dviračio išrasti nereikia, primindamas, jog tokią užduotį pagal statusą ir priklauso vykdyti Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) bei jos padaliniams.
Žinoma, galima sakyti, jog KT pasitenkino rasdamas „atpirkimo ožį“; teismas negalėjo prikišti VRK valios trūkumo ginčijant rinkimų rezultatus daugiamandatėje apygardoje, nes pats to savosios kompetencijos sekos pagrindu nepadarė, taigi buvo apsistota iš esmės ties reitingavimo skandalu.
Iš kitos pusės žiūrint, nesunku pastebėti, kad, ieškant sprendimo, KT nuoroda į VRK sureikšmina minėtosios Komisijos idėją apskritai ir konkrečiai, papildomai įgalina, žiūrint į ateitį, akumuliuoti institucijos valią.
Kita vertus, šių eilučių autoriui vis tik labiau rūpi kitokio pobūdžio kolizijos ir kompromiso paieška, o būtent tai - ar sveiko proto idealas gali būti laikomas juridinių sprendimų teisėtumo šaltiniu, pavyzdžiui, tuo kritiniu atveju, kai kažkiek, balansuojant ant ribos prasilenkiama su įtvirtinto kodeksuose įstatymo punktais, ar iš tiesų sveiko proto idealas visados dera su įstatymo raide?
Kaip apskritai šis proto idealas gali būti perkeliamas į teisinę sąmonę – neužmirštant teisinio atsako proporcingumo reikalavimo, kai kurių sankcijų taikymo tik kraštutiniu atveju principo ir pan., ar ne? Tačiau leiskite atkreipti dėmesį į tai, kad nuoroda į sveiką protą nėra tas visraktis, kuris tinka visais atvejais.
Štai, pavyzdžiui, filosofijoje sveikas protas nėra be išlygų traktuojamas tik kaip pozityvus dydis, o labai dažnai iš tiesų yra atpažįstamas kaip filosofijos proto antipodas. Tai, žinoma, nereiškia, kad pati filosofija būtų kažkoks „nesveikas protas“, čia tik įsiveliame į lietuviškos terminijos prieštaringumą.
Prisiminkime, kad lotyniškai sakoma sensus communis (liet. bendrasis protas), angliškai common sense (bendrasis protas), rusiškais sdravy smysl (liet. sveika prasmė), taigi daugelio godotinas lietuvių kalboje išsireiškimas „sveikas protas“ yra nelabai vykusi hibridinė konstrukcija.
Iš tiesų, minėdami užkeikimą „sveikas protas“ dažniausiai turime galvoje bendrąjį dviprasmiška to žodžio reikšme, nuodėvų, dar kitaip tariant, neaktualizuotą protą. Nesunku suprasti, kad, ieškant kompromisų, toks protas yra nemaža vertybė, tačiau įsivaizduoju, jog pasitaiko ir pasitaikys atvejų, kai teisinė hermeneutika taip pat gali ar net privalo viršyti sveiko proto refleksus įstatymo aktualizacijos labui.
P.S.
Šiaip ar taip, šį parašymą galima priskirti panegirikos žanro pratyboms.
