Už politikos slypi išdavystės, už idealizmo – nusivylimas

„Manyčiau, kad Sąjūdis į Nepriklausomybės atkūrimą žiūri kaip į vienintelę galimybę išlikti lietuvių tautai, kaip tautai. Jeigu atkurdami valstybę mes į pirmą vietą kelsime tik ekonomines, socialines problemas, nesu tikras, ar tada mums reikalinga nepriklausomybė, nepriklausoma valstybė", – taip samprotauja jaunas politikas Kovo 11-osios išvakarėse.

1990 kovo 3 d. Joniškio rajono laikraštyje „Sidabrė“ teisingai paaiškino rinkėjams, kodėl lemiamas Lietuvai sprendimas turi būti priimtas Kovo 11 dieną: „Tai ypač svarbu, nes kovo 12–ąją prasidedantis Maskvoje neeilinis Liaudies deputatų suvažiavimas ruošiasi priimti mūsų siekiams labai trukdančius sprendimus“.

Joniškio Sąjūdis tada rėmė du kandidatus (ir anuo metu dešiniesiems nelengva buvo susitarti), advokatą, taip pat jau mirusį Kęstutį Čilinską ir G. Ramoną, bet gyventojai pasirinko pastarąjį. LR Aukščiausiojoje Taryboje G. Ramonas dirbo Valstybės atkūrimo nuolatinėje komisijoje, posėdžių metu daugiausia pasisakė , nors ne visada korektiška forma, savivaldybių ir žemės ūkio reformos klausimais, kurie aktualūs ir dabar. Savo esme jo siūlytos idėjos visiškai atitiko šiuolaikinį europietišką savivaldos modelį, bet tais laikais susilaukė tik tėvynainių kritikos, tiek iš bendražygių, tiek iš oponentų pusės.

Nors ir išrinktas kolūkio valdybos pirmininku, tuo stebinusiu daug, ypač jaunos kartos sąjūdiečių, kiek teko patirti, G. Ramonas buvo už radikalią senos kolūkinės sistemos reformą, žemės grąžinimą buvusiems savininkams, tačiau, paradoksalu, būtent daugiausia iš žemės savininkų priekaištų ir susilaukė. Dar daugiau sąjūdietiškos kritikos pasipylė jaunam politikui kaip politinę atramą pasirinkus Centro judėjimą.

Tada madingi buvo rinkėjų atviri laiškai Aukščiausiosios Tarybos deputatams. G.Ramonui skirtame taip rašoma: „ Jūsų sėkmę (rinkimuose – aut) lėmė išimtinai ta aplinkybė , kad niekada nebuvote komunistų partijos nariu. Jūs buvote nepartinės rajono gyventojų daugumos atstovas būsimos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos parlamente...

Deja, nepamatuotu nuolatinių komisijų pasirinkimu, balsavimu (pasidairant į A. Brazauską), anarchistų, liberalistų , forumistų rėmimo ir kitoje veikloje, kuri galutinai išryškėjo 1991 m. balandžio 26 dienos Jūsų ir R. Ozolo organizuotame susitikime su Joniškio rinkėjais, Jūs mus įtikinote, kad nebesate nepartinės rajono gyventojų daugumos atstovas, nebenorite jai atstovauti... Mes dar kartą norime patikėti savo rinktu deputatu, patikėti, kad deputatas G. Ramonas turės drąsos ir geros valios pats atsisakyti deputato mandato“.

Dirbtinė, beprasmiška priešprieša tolydžio stiprėjo, kol pagaliau, Atkuriamajam Seimui paskelbus priešlaikinius rinkimus, Pakruojo ir Joniškio rinkimų apygardoje, nemažesnei atviro laiško autorių nuostabai, už LDDP narį Vytautą Petkevičių balsuoja 63, 08 proc., už G.Ramoną – 1,96 proc. Kas šaukiasi išankstinių rinkimų, tas dažniausiai juos ir pralaimi.

Susidūrimas su realybe G. Ramonui buvo dramatiškas. Aiškėja sena, banali tiesa – politikoje draugų kur kas mažiau, nei interesų. „Prieš dvejus metus buvo daug šviesiau - rašoma politiko dienoraštyje. – Nors irgi šalta, bet pavasaris... virė aistros, mitingai. Atrodė darome didelį darbą. Paskelbėme Nepriklausomybę. O šiandien? Susipjovę tarpusavy ir patys su savimi. Formuojasi ir griūva dar nesusiformavusios šešėlinės vyriausybės. Ir su kuo pasitarsi... Kiekvienas stengiasi įtvirtinti save. Ir neduok Dieve, parodysi, kad tau negera. Supuls daug guodžiančių, bet mažai nuoširdžių“.

Dar penki metai darbo birža, atsitiktiniai darbai, bandymas įsikabinti į dar anksčiau pamėgtą meno sritį – teatrą, į skelbiamą savivaldybės administratoriaus konkursą dokumentai nepriimami, pagaliau kažkokiame kioske pardavinėja muzikines kasetes. „Jei ne ji, signatarystė, kai kurie mano gyvenimo momentai būtų vertinami kaip normalaus žmogaus. Tarkim, aš dabar pardavinėju kasetes. Manęs klausia: kaip tu taip žemai puolei, nusiritai nuo Aukščiausiosios Tarybos nario iki kasečių pardavėjo? Tai slegia... Mane labiausiai žeidžia žmonių požiūris, neva signataras, tai galėjai įsitaisyti kur nors tenai“. 1997 lapkričio 11 G. Ramonas nusišauna.

Šita istorija neturi moralo. Ji tik sako, kad gyvenimas yra kietas ir kaip moneta turi dvi puses. Už politikos slypi jos užkulisiai ir išdavystės, už idealizmo – nusivylimas. Kai ką galima ir reikia keisti, bet ne visada rezultatai bus tie, kokių tikiesi.

Negalima beatodairiškai teigti, kad tragiškas G. Ramono likimas kilo dėl abejingos aplinkos. Jis ir pats daug ko neįvertino arba nekreipė į asmenines problemas tinkamo dėmesio. Jeigu šiuo metu G. Ramonas būtų politikoje, ko gero išgirstume ne vieną šokiruojantį posakį ar pamatytume netikėtą politinį posūkį. Buvo gyvas ir humoro jausmą turintis žmogus. Nelabai pamaldus, bet net savo privačiuose užrašuose Dievo vardą rašė iš didžiosios raidės.