Kai STT veikla yra po storiausiu paslapties šydu, visuomenei kyla klausimų, ar visi šios tarnybos veiklos būdai yra teisėti.
Vis dažniau atsiranda pagrindo abejoti, ar STT galimai nevykdo ir tam tikrų politinių užsakymų, kai ima triukšmingai suiminėti įtakingus asmenis rinkimų išvakarėse.
Maža to, galimai neleistinai buvo klausomasi net antrojo valstybės asmens – Seimo pirmininkės Irenos Degutienės – pokalbių telefonu. Koks žmogus gali jaustis saugus ir nejusti baimės, kad nėra kontroliuojamas nematomos rankos?
„Lietuvos ryto” žurnalistės tyrime – istorijos žmonių, kurie po STT pareigūnų galimai neteisėtai įvykdytų veiksmų nepabūgo apie tai prabilti viešai.
Pavojų nustato iš kvapo
Likus keturioms dienoms iki Seimo pirmojo rinkimų turo Raseinius sukrėtė Šiaulių STT pareigūnų įvykdyta plataus masto operacija.
Darbo vietose buvo sulaikyti ir į areštinę Šiauliuose staigiai išgabenti žinomi Raseinių žmonės – vienas turtingiausių Lietuvos verslininkų, žuvų perdirbimo įmonės „Norvelita”, kurios metinė apyvarta yra 350 mln. litų, vadovas Jordanas Kenstavičius ir sėkmingai dirbančios įmonės „Raseinių vandenys” vadovas Raimedas Viršilas.
Šalį apskriejo bauginanti žinia – prie Raseinių slypi uždelsto veikimo bomba. Akyli Šiaulių STT pareigūnai surado „ypač didelę pavojų aplinkai, gamtai ir gyvybei keliančią nuotekų duobę!”
Gal joje teliūskavo iš uždaromos Ignalinos atominės elektrinės vežamos radioaktyviosios atliekos? Pasirodo, ne – tik su vandeniu susimaišę žuvų riebalai, iš kurių galima pagaminti ir trąšų, ir pašarų.
STT įstatymo 7 straipsnyje numatyti tarnybos uždaviniai: „STT saugo ir gina asmenį, visuomenę, valstybę nuo korupcijos, vykdo korupcijos prevenciją.”
Nuo kada galingiausia šalies struktūra pradėjo užsiiminėti žuvų riebalų ir vandens nuotekų duobe? Ir kodėl?
Galimas atsakymas būtų toks – nuo tada, kai rinkimai ant nosies, o mažame miestelyje įtakingi žmonės remia ne tuos, kuriuos reikia?
Ir J. Kenstavičius, ir R. Viršilas – valdančiajai daugumai priklausančio Raseinių krašto ateities judėjimo „Rasai” įtakingi nariai.
Likus keturioms dienoms iki rinkimų ir „Norvelitoje”, ir „Raseinių vandenyse” kilo sumaištis.
Vadovai areštinėse, kas bus su darbuotojais? Ne rinkimai Raseinių žmonėms galvoje, jei neaišku, ar dar turėsi darbo.
Iš pradžių suėmė, po to tirs
„STT pareigūnų eilinio šou priežastys politinės. Kaip buvo galima suimti įmonių vadovus, sukišti į areštinę, rankose neturint nė mažiausio įrodymo, kad į rezervuarą supiltos nuotekos – pavojingos?
Trečiadienį suėmė žmones, o tik ketvirtadienį sugalvojo, kad reikia paimti mėginį ir ištirti, kas ta gyvybei pavojinga medžiaga?
Apie kokią nors gamtai padarytą didžiulę žalą net gamtosaugininkų akto nebuvo, jokia žala net nebuvo apskaičiuota! Tad kuo remiantis buvo suimti ir dvi paras areštinėje išlaikyti žmonės?
Ogi niekuo! Tik dėl kažkam reikalingo skandalo, kurį STT paklusniai sukėlė. STT veiksmai rodo, kad ji jaučiasi nebaudžiama.
Buvau pritrenktas, kad man padarius pranešimą spaudai paskambino advokatas ir paprašė: „Mere, susilaikyk, neerzink STT, nes ir po dviejų parų tų žmonių gali iš areštinės neišleisti.”
Tai kur mes gyvename – policinėje valstybėje?” – klausė „Lietuvos ryto” žurnalistės Raseinių rajono savivaldybės meras Remigijus Ačas.
Nėra katastrofos pėdsakų
Kaip atrodo ta išskirtinio STT dėmesio prieš rinkimus sulaukusi duobė?
Kas ir kodėl į ją supylė vandenį, sumišusį su žuvų riebalais? Ar iš tikrųjų aplinkui jau išmirė viskas, kas kruta, medžiai numetė lapus ir parudavo žolė?
Esu didelė gamtos mėgėja ir saugotoja, tad gerokai įpykusi ir įsibaiminusi dulkėjau į Raseinius, į Polavaičių kaimą, kuriam gresia didžiulė ekologinė katastrofa.
Įsivaizdavau, kad virš jo jau turi skraidyti būriai maitvanagių, ėdančių katastrofos aukas. Nieko nemačiau. Nesisekė surasti duobės ir pagal smarvę, nes niekur nesmirdėjo.
Radau laukuose. Nei medžių, nei krūmų. Duobė nemaža, gal 3 metrų pločio, 10 metrų ilgio. O gylio gal 10 metrų. Randu pagalį, pamatuoju – bus koks pusmetris. Žymės rodo, kad galėjo būti ir metras, bet „Raseinių vandenų” mašinos vandenį jau susiurbė ir išvežė į valyklą. Liko dumblas, riebalų nematyti.
Žolė žalia žalutėlė. Aplink bėginėja pelės, o kai atidarau šalia esančią elektros skydinę, iš jos pasipila cypsinti pelių šeimynėlė.
Dėkoju mintyse budriems STT pareigūnams, kurie sutrukdė pelėms mutuoti į galbūt dvigalvius katės didumo padarus.
Pareigūnai tupėjo krūmuose
Nesistebiu, kad Šiaulių STT pareigūnai tą duobę rado lengviau nei aš, nes jie turi daug įvairių specialių priemonių.
Pažeidimas buvo užfiksuotas paprastuoju krūminiu būdu.
„Mes tupėjome krūmuose ir užfiksavome, kaip „Raseinių vandenų” mašinos keletą kartų atvežė ir į duobę išpylė nuotekas”, – prasitarė vienas Šiaulių STT pareigūnų.
Krūminis tyrimas, pasirodo, buvo pradėtas net birželio 6 dieną, o baigėsi keturios dienos prieš rinkimus, spalio 10 dieną.
Net keturis mėnesius STT pareigūnai krūmuose stebėjo, kaip buvo vykdomas ypač pavojingas gyvybei aplinkos teršimas, ir jo nesustabdė?
Kas gali paneigti, jog tos nuotekos buvo pavojingos ir taip sudrumstė stebėtojams protą, kad jis atsigavo tik rinkimų išvakarėse? Tačiau komentarų apie savo darbo metodus STT pareigūnai nelinkę dalyti.
Anksčiau nuotekų nematė
Kai paskambinau į įmonę „Raseinių vandenys”, išpylusią nuotekas į duobę, atsiliepė išsigandusi sekretorė: „Direktorius nušalintas, iš jo telefonai atimti.”
Vis dėlto gražiai sutvarkytoje „Raseinių vandenų” teritorijoje, kur plazda trispalvė, pavyko prakalbinti vieną darbuotoją.
„R. Viršilas direktoriumi čia dirbti pradėjo prieš metus. Tikrai niekas netikėjo, kad kas nors pasikeis toje įmonėje. Visi Raseiniai ir aplinkiniai kaimai smirdėjo, šašlykų kieme neišsikepsi, nes nuotekų valymas buvo toks – išleisti jas į upelį.
Taip visi ir leido. Įmonė surinkdavo tik 100 kubinių metrų nuotekų, buvo prasiskolinusi, turėjo gal 600 000 litų skolų, buvo visiška netvarka.
Direktorius, prisimenu, visus sukvietė ir pasakė – dirbsime kitaip, taupysime kiekvieną litą. Manėme, jaunas, kvailas, ką tu čia Raseiniuose prišokinėsi.
Kiek žinau, dabar jau išvežame net 600 tonų nuotekų. Net už viršvalandžius ėmė mokėti, 20 metų senumo stalus kabinetuose pakeitė, tapome panašūs į įmonę. Ir, še tau, kas dabar bus?” – ilgai į kalbas nesileido pavardės nepasisakęs darbuotojas.
Sutinka būti nubaustas
„Raseinių vandenų” vadovui R. Viršilui – tik 32 metai. Gal todėl jaunas žmogus nepabūgo papasakoti ir apie STT pareigūnų veiksmus, ir apie tai, kokiu pagrindu jis buvo sulaikytas.
Juk į STT pareigūnų rankas pakliuvę piliečiai iš areštinės išeina nebylūs – pasirašę dokumentus tylėti.
– Aš nesislepiu nuo atsakomybės. Taip, iš dalies esu kaltas.
Turėjau suderinti su aplinkosaugininkais, kai nuotekas mūsų įmonės mašinos išpylė į padarytą rezervuarą.
Bet prieš tris savaites gamtosaugininkai, darę metinį patikrinimą, to fakto nepalaikė nusikaltimu. Juk niekas nemoko dirbti. Mokaisi, dirbi, klysti.
Aš ne tas žmogus, kuris sėdėtų sudėjęs rankas. Tariausi su kolegomis, mokiausi, skaičiau. Atėjau čia dirbti norėdamas „Raseinių vandenis” paversti pažangia įmone. Jei suklydau, įspėkite, bauskite bauda. Bet kodėl – suėmimas, areštas, kameros gultai, stresas šeimai, įmonės darbuotojams? Kam to reikėjo? – emocingai pokalbį pradėjo R.Viršilas.
– Įmonės vadovu dirbate tik metus. Raseiniuose girdėjau kalbant, kad daug ką įmonėje pakeitėte?
– Kai čia atėjau, radau tiktai 4000 litų, o turėjau išmokėti algas 52 darbuotojams. Įmonės skola buvo 600 000 litų.
Nebuvo nei įrenginių, nei mašinų nuotekoms vežioti. Viskas tekėjo į Reizgučio upelį, bet tada STT pareigūnams tai neužkliuvo.
Į darbus puoliau stačia galva. Pasakiau žmonėms – mus gal spardys, muš, bet turime pradėti dirbti kitaip. Per metus pasisekė įmonei papildomai uždirbti pusę milijono litų.
Pradėjome atidavinėti skolas, dirbti su europiniais projektais, 200 000 litų investavome į valymo įrenginius, juos atnaujinome.
Šiandien mes išvalome 1200 kubinių metrų nuotekų, o pajėgtume net 4500 kubinių metrų. Pradėjome dirbti pelningai. O dabar įmonei suduotas didžiulis smūgis.
– Tiek daug nuveikta, o nuotekas iš žuvų perdirbimo įmonės vis dėlto išpylėte į duobę už Raseinių?
– Taip, jos buvo supiltos laikinai. Tai ne kokios nors cheminės atliekos, o organinės medžiagos – vanduo ir žuvų riebalai. Mes kapitališkai remontavome valyklą ir laikinai negalėjome atsivežti tų nuotekų išvalyti.
Noriu pabrėžti, kad tos nuotekos buvo pilamos ne į upelį, kaip rodo visos televizijos, o į specialiai pasirinktą duobę su nepralaidžiu molio gruntu. Niekas tos duobės neslėpė, Raseinių aplinkosaugos vadovas Gediminas Tamašauskas pats aplinkiniuose tvenkiniuose medžiojo paukščius ir ją matė.
– Kiek tų nuotekų buvo išpilta į duobę?
– Gal 5–6 tonos. Kai tik buvau paleistas iš areštinės, iškart nuvažiavau prie tos duobės.
Nors jau buvau nušalintas nuo pareigų, man garbės reikalas buvo tą duobę sutvarkyti. Mašinos ėmė siurbti vandenį, kuriame net riebalų nebuvo matyti, ir vežti į jau sutvarkytą valyklą.
– Bet Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Raseinių rajono agentūros vedėjas G.Tamašauskas iškart prakalbo apie pusės milijono litų žalą.
– O spalio 23-iąją tas pats G.Tamašauskas rašte Šiaulių apygardos prokuratūrai pripažįsta, kad tai – nepavojingos atliekos. Pusė milijono litų – ne žala gamtai, o tiek kainuotų išvežti 255 m³ žuvų atliekų, kurias mes jau išvežėme.
Apie jokią žalą gamtai nebekalbama.
– Kaip jaučiatės praleidęs dvi paras areštinėje?
– Iš darbo išsivežė kaip stoviu. Nepateikė jokių faktų, kad mano veikla ypač pavojinga aplinkai ar gyvybei. Spėjau paskambinti šeimai. Namie – dviejų mėnesių kūdikis, visiems didžiulis stresas.
Jautiesi be galo pažemintas, nesaugus, nes niekas tau nepaaiškinama. Pabrėžiu – nuo atsakomybės nebėgu. Suklydau – bauskite! Bet kad tuo užsiimtų STT?
– Ar dabar dirbate?
– Ne, esu nušalintas šešiems mėnesiams. Esame jauna šeima, neturime jokių santaupų. Žmona paėmusi motinystės atostogas, aš negaliu nei išvažiuoti, nei dirbti – iš ko gyvensime, kas bus toliau – galva neišneša.
Esu jaunas žmogus, kupinas entuziazmo dirbti Lietuvai. Mano mama, seserys emigravo, aš likau, nors galėjau išvykti ir užsidirbti penkis kartus daugiau.
Kadangi jau prokurorai gavo raštą, kad medžiagos buvo nepavojingos, aišku, jog ir gamtai padarytos žalos nebus.
Kam Raseinių aplinkosaugos ir STT pareigūnams buvo reikalingas šis triukšmas? Ir kai jis nurims, kaltų pareigūnų nebus, o manęs viešai niekas neatsiprašys.
Seimo nario žmona – už grotų
„Panevėžio areštinėje atsidūrė įtakingo konservatoriaus Vito Matuzo žmona Danutė Matuzienė. Operaciją Panevėžio apygardos prokuratūros pareigūnai ir STT agentai pradėjo antradienio rytą”, – tokią sensacingą žinią prieš metus pranešė žiniasklaida.
– Kaip vyko ši operacija? – „Lietuvos rytas” paklausė D. Matuzienės, pirmą kartą prabilusios apie jos sulaikymą.
– Mūsų sodo namas pats kraštinis, prie miško. Visą savaitę čia būnu viena, vyras Vilniuje. Lapkritis, tamsu. 5 valandą ryto suskamba telefonas, neprisistatęs vyriškis paliepia: „Prieikite prie vartų. Turime jums žinią.”
Pažiūrėjau pro langą. Prie vartų stovi pilkas automobilis, matyti vyriškių figūros. Atsakiau – nepažįstu jūsų, neisiu. Kad tas vyriškis buvo Panevėžio prokuroras Rimantas Vagrys, sužinojau vėliau.
Mes turime keturis vaikus, penkis anūkus, mama – po insulto. Iškart pamaniau – kuriam nors nelaimė. Paskambinau vyrui, vyriausiai dukrai – jokių nelaimių.
Man kalbantis su dukra ėmė daužyti duris. „Policija!”, „Krata!” – išgirdau riksmus. Pamačiusi, kad vyrai uniformuoti, atidariau duris, esu įpratusi paklusti įstatymui. Įsiveržė 4–5 žmonės.
„Atiduokite telefoną!” – pirmas įsakymas. „Kur pinigai?” – pirmas klausimas. Kaip kalbėjausi su dukra, taip ir padėjau telefoną jo neišjungusi, todėl dukra viską girdėjo”, – prisimena D.Matuzienė.
Tuo pat metu buvo atlikta krata ir jos motinos name, po kurios senutė patyrė septintąjį insultą.
– Ar prieš tai buvote iškviesta į STT, sulaukėte kokių nors įtarimų? – paklausiau D. Matuzienės.
– Absoliučiai nieko! Aš suprantu, kad STT operacijoms būdingas netikėtumo momentas. Iš miego pakeltas ir išgąsdintas žmogus labai pažeidžiamas. Esu labai stipri, gyvenime patyrusi sunkių išgyvenimų. Bet paprastas žmogus gali iškart palūžti.
Maniau, kad valstybės išlaikomos tarnybos pareigūnai pirmiausia žmogui, kurio kaltę gali įrodyti tik teismas, turi aiškiai pasakyti, kas jie tokie, ko atėjo, kuo žmogus įtariamas, ir perskaityti jo teises.
– Tai mes matome tik amerikiečių filmuose. Ar neturėjote teisės pareikalauti advokato?
– Gal ir turėjau, bet kokias savo teises prisimena naktį iš miego prikeltas žmogus? Pareigūnai namuose prabuvo iki vakaro, sukrovė į dėžes ir išsivežė rastus popierius. Per tą laiką su niekuo negalėjau susisiekti.
Jei nebūčiau spėjusi paskambinti dukteriai, niekas nebūtų žinojęs, kur pradingau. Vėlų vakarą pareigūnai mane išsivežė į areštinę taip, kaip stoviu.
– Dėl ko įvyko ši operacija? Kuo jūs buvote įtariama?
– Man buvo pateikti įtarimai piktnaudžiavimu dėl kažkokių savivaldybės įmonių viešųjų pirkimų.
Po mėnesio per radiją girdžiu kalbantį Vilniaus STT Viešųjų ryšių departamento vadovą: „D. Matuzienė, dirbanti Panevėžio žemėtvarkos skyriaus vedėja, dar yra susijusi su neteisėtai perduotais 72 sklypais.” Aš – vedėja? Niekada ja nebuvau! Kokie sklypai? Pirmą kartą išgirdau.
Man buvo perduota – siekta pirmiausia palaužti mane, o po to imtis vyro.
– Ar buvote spiriama duoti parodymus ir prieš savo vyrą?
– Vitui buvo pranešta: „Jūsų žmona areštinėje pasikorė.” Kodėl? Ar leistinas toks metodas? Kad V. Matuzas praskystų? Palaužti jį melu?
Gal ir buvo tikimasi, kad aš praskysiu ir pasakysiu – viską padarė Matuzas. Po apklausos, kai nekalbėjau apie vyrą, man vėlų vakarą buvo pasakyta: „Jūs nenuoširdi, išsivežame jus į areštinę.” Manė, kad ten palauš.
– Kas vyksta dabar, praėjus metams? Jūsų kaltė gal jau įrodyta?
– Ką jūs! Per tuos metus – visiška tyla. Esu įsitikinusi, kad neturima man ką pasakyti.
Negaliu dirbti, mano verslas visiškai sužlugdytas. Slaugau insulto palaužtą motiną. Pažįstami pasakoja esantys gąsdinami: „Užmirškite kelią pas Matuzus, jie žlugę, supus kalėjime.”
Neturiu abejonių, kad aš tapau tik pirmąja didelio suplanuoto puolimo prieš vyrą auka.
– Areštinėje praleidote net kelias dienas?
– Taip, ir ne vienoje, buvau įmesta į kelias.
– Ar galėtumėte papasakoti, ką ten teko išgyventi?
– Ne, nes aš esu pasirašiusi dokumentus, kad negaliu viešinti, kas vyko areštinėje ir Panevėžio STT kabinetuose, – baigė pokalbį D. Matuzienė.
Kas vyksta kabinetuose?
Kas vyksta po to, kai STT pareigūnai išsiveža sulaikytą žmogų? STT darbo metodai neviešinami, o jos žinion pakliuvę asmenys pasirašo, kad tyrimo būdų ir detalių neatskleis.
„Lietuvos ryto” žurnalistei pavyko prakalbinti žmogų, kuris neslėpdamas savo pavardės papasakojo, kokiais būdais Panevėžio STT pareigūnai prieš trejus metus iš jo išlupo prisipažinimą dėl nusikaltimo, kurio, anot pašnekovo, jis nebuvo padaręs.
Palaužė gąsdinimai
Į Rokiškio sveikatos priežiūros centro direktoriaus pavaduotojo Algirdo Griškos butą keli vyrai įsiveržė 6 valandą ryto.
Paspyrę šunį, tik iš lovos pašokusiam ir trumpikes mūvinčiam vyrui įsibrovėliai parodė pareigūnų ženklelius ir sušuko: „Krata! Atiduokit telefoną! Kur pinigai?”
– Nieko nesusigaudžiau. „Darėte Juodupės ambulatorijos remontą?” – paklausė. „Dariau”, – atsakiau.
Iš tiesų mes remontavome ambulatoriją, tam gavome lėšų iš Vyriausybės investicinių projektų – 350 000 litų. Juos reikėjo panaudoti per keletą mėnesių iki metų pabaigos.
Kadangi dėl tokios sumos nereikia rengti konkurso, ėmiau tartis su statybų bendrove „Lavija”, kuri buvo kokybiškai suremontavusi mums kitą ambulatoriją.
Jie pateikė 429 000 litų sąmatą, aš nusiderėjau iki 350 000 litų. Pasirodo, STT dėl kitų dalykų buvo sulaikiusi „Lavijos” vadovą Algimantą Katkų, ir jo telefono pokalbių išklotinės rodė, kad mes esame bendravę.
– Kuo buvote apkaltintas?
– Esą iš A. Katkaus reikalavau 10 000 litų kyšio ir jį gavau.
Tas kaltinimas buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus.
– Bet jūs prisipažinote ir teismo buvote nuteistas grąžinti valstybei 10 000 litų. Kodėl, jei nekaltas? Juk STT agentai jūsų nekankino?
– Fiziškai ne. Bet dėl jų tyrimo metodų psichologiškai palūžau.
Iškart, dar namie, prasidėjo didžiulis spaudimas. „Apsirenk šilčiau, ilgai sėdėsi. Nusiimk grandinėlę, nesiauk gerų batų – areštinėje „zekai” atims.”
Išvedė iš namų su antrankiais. Kur veda? Nesako. Nuvežė į polikliniką, į kabinetą nuvedė su antrankiais.
Buvau gerbiamas žmogus, pacientai žiūri apstulbę. Nuo darbo stalo ėmė visus dokumentus sakydami: „Tas pravers kitam epizodui, tas – dar kitam.” Aš visiškai sutrikau.
– Argi negalėjote išsikviesti advokato?
– Pasirodo, galėjau. Tačiau net į galvą iš to netikėtumo neatėjo. Juk esu paprastas žmogus, jokio advokato gyvenime nėra prireikę.
Po trijų valandų apklausos Panevėžio STT būstinėje pareigūnai manęs klausė: „Ar reikia advokato?” Sakau: „Reikia.”
Apie 16 val. į kabinetą įėjo jų iškviestas advokatas Raimundas Kurklietis. Jam agentai sako: „Mes greitai nebaigsime. Ateik 18 val.”
Advokatas išėjo. Mano apklausa vyko toliau. Mašinėle išspausdino net tris puslapius – patys klausė, patys atsakė.
Aš tik mekenu į taktą visai sutrikęs. Vakare vėl atėjo advokatas ir pasakė neturįs laiko čia sėdėti.
Agentai paliepė – „Gerai, ateik pasirašyti protokolo ryt iš ryto.” Advokatas atsakė: „Rytą negaliu, turiu būti Vilniuje.” „Gerai, ateik popiet.” Tik vėliau sužinojau, kad nieko be advokato neturėjo teisės užrašyti.
Tačiau ant apklausos protokolo advokato parašas yra, nors jis negirdėjo nė žodžio!
– Ar jūsų artimieji žinojo, kur esate?
– Čia ir bėda, kad niekas nieko nežinojo. Esi be telefono, atskirtas nuo visko.
– Ar iškart prisipažinote?
– Ne. Įsodino į mašiną, vežė Anykščių link. Atvežė į Anykščių policijos areštinę. Atėmė raktus, laikrodį, liepė nusirengti, prie vaizdo kamerų atliko kratą.
Nei muilo, nei rūbų persirengti nebuvo leidę iš namų pasiimti. Įmetė į kamerą. O ten...
– Negavote baltos patalynės?
– Nebijočiau pabučiuoti asfalto po to, kai pamačiau savo lovą. Net blizgantis nuo purvo čiužinys išlindusiais vatos kuokštais ir tokia pat pagalvė. Užsikloti numestas skuduras.
Kameroje – smarvė, triukšmas, suimtieji žargonu rėkia per ventiliacijos vamzdžius. Kampe – kibiras nusilengvinti.
Kai vakare nuvedė į tualetą, pakraupau. Tokios dvokiančios purvinos skylės net kaimo išvietėse neberasi.
– Bet jūs juk dar nekaltas pilietis? Juk tik teismas gali pripažinti jus kaltu?
– Tokius pasvarstymus pamiršti. Galvoje lekia mintys. Nenusirengęs pratempiau naktį ant tų gultų.
Rytą laukiu visas susiglamžęs, nesiskutęs. Dienos šviesos nėra, langas užkaltas skarda. Apie pietus vėl sodina į mašiną. Atvežė į Rokiškį, išlaipino prie picerijos. Ėmė fotografuoti – esą čia aš ėmęs kyšį. Aš tyliu, jie rašo.
– Ar tas kyšio davimo faktas buvo kaip nors anksčiau užfiksuotas?
– Nieko nebuvo užfiksuota, nes to nebuvo.
Agentai vėl telefoninių pokalbių išklotinėse rado, kad mes telefonu tarėmės susitikti su A.Katkumi. Bet ne tam, kad paduočiau kyšį.
Esu atidavęs ar paėmęs kažkokius statybų dokumentus, abiem buvo pakeliui. Telefonu buvome sutarę, kad būtų greičiau. Rašant vietoje protokolą ir vėl nebuvo advokato.
– Tačiau advokato parašai turbūt yra visur?
– Advokato R. Kurkliečio parašas buvo visur, nors jis niekur nedalyvavo.
– Ir jūs prisipažinote?
– Taip. Žinote, po tos nakties areštinėje būčiau prisipažinęs net žmogų nužudęs. Prieš tą naktį buvau prigąsdintas. O per naktį savo akimis pamačiau, kad viskas, kuo mane gąsdina, gali būti įgyvendinta.
– Prisipažindamas turėjote pasakyti, kaip, kokiomis aplinkybėmis, kada ėmėte kyšį. Ir tai turėjo sutapti su kyšį jums neva davusio A. Katkaus parodymais. Sutapo?
– Nebuvo jokių detalių. Faktų iš manęs STT agentai nereikalavo, juk žinojo, kad jų nėra. Visur apklausos protokole parašyta „nenustatytu laiku, nenustatytomis aplinkybėmis”.
– Ir to užteko teismui?
– Taip. Prie teismo mane pasitiko prokuroras R.Vagrys. Nebuvau jo niekad sutikęs, nustebau, kad jis draugiškai kreipėsi: „Šaunuolis, Algirdai, nenorime tavęs niurkyti, prisipažinsi ir paleisime.”
– Sunku patikėti, kad žmogų taip galima palaužti.
– Galima. Esi vienas. Šeima nežino, kur esi, advokato neturi. Baimės pilnos kelnės. Toks baisus spaudimas. Iš teismo vėl parsivežė į STT laukti prokuroro sprendimo. Galiausiai pareiškė: „Nutarėme paleisti, nes jau praėjo 48 valandos, prisipažinai.”
Išleido pro duris. Vakaras. Nei telefono, nei piniginės. Dvi paras nevalgęs. Kaip iš Panevėžio parkeliauti namo į Rokiškį? Išmetė kaip šunį ir keliauk.
Virš STT – tik Dievas?
– STT Lietuvoje taip užsiaugino ragus, kad tapo neliečiamųjų kasta.
Virš jos – tik Dievas. STT pareigūnai tapo privilegijuota struktūra, kurios privengia ir prokurorai, ir teisėjai, – taip skandalingai pokalbį su „Lietuvos ryto” žurnaliste pradėjo teisininkas, daug metų stebintis Panevėžio STT darbą ir pats susidūręs su jos pareigūnų atliekamais veiksmais.
– Visuomenė norėtų daugiau sužinoti – kas yra ta STT, kokius atlieka tyrimus ir kokiu būdu? Kodėl čia tiek mažai atvirumo? – paklausiau teisininko, paprašiusio neviešinti jo pavardės.
– Visuomenė turi žinoti, kad STT yra ta pati policija, bet labai privilegijuota.
Policijai nuolat trūksta degalų nuvykti net į žmogžudystės vietą. STT agentai sulaikyti žmogaus gali vykti iš Vilniaus į Klaipėdą, nors jį galėjo sulaikyti ir jo bute Vilniuje.
Jie nuomojasi geras mašinas, nusikaltimus gali tirti metų metus. Sėdi kaip Dievo Tėvo – prokurorų ir teisėjų – dešinėje, gali juos net paraginti imtis jų bylų greičiau, nes STT agentų tiriami nusikaltimai esą ypač pavojingi valstybei.
– Bet STT valstybei yra labai reikalinga institucija, ypač Lietuvoje, kur korupcijos mastas didžiulis.
– Reikalinga. Bet ir STT privalo vadovautis Konstitucija, įsakančia gerbti žmogaus teises bei orumą, ir Baudžiamojo proceso kodeksu, ir Etikos kodeksu, ir 2000 metų gegužės 2 dieną patvirtintu STT įstatymu, kurio ne vienas punktas skelbia „užtikrinti sulaikytų asmenų teises ir teisinius interesus”.
Bet ne vienas pilietis, susidūręs su STT, gali paliudyti, kad to nesilaikoma.
– Pradėkime nuo pradžių. Per žinias mes matome, kaip juodas kaukes mūvintys STT pareigūnai ankstų rytą įsiveržia į namus, išsiveda antrankiais surakintus piliečius. Kai kam tai primena gūdžius KGB laikus.
Kam tos kaukės, kam toks parodomasis triukšmas? Kur tie žmonės paspruks? Į Brazilijos džiungles su maišais pinigų?
– Europos žmogaus teisių konvencija nedraudžia netikėtumo faktoriaus, bet draudžia pažeisti žmogaus teises. Suprantama, kai veiksmų imasi specializuoti „Aro” daliniai, sulaikydami ginkluotą gaują.
Bet kodėl pareigūną ar valdininką, kurių pokalbių klausytasi pusmetį ir žinoma, kad jis niekur neplanuoja sprukti, o rytą eis į darbą, reikia griebti lyg ketinantį po minutės iššaudyti pusę miesto?
Kaukės taip pat nėra draudžiamos. Dažnai miestelyje STT agentų nėra daug, jie nenori būti atpažinti. Bet jei atstovauji valstybei, ko bijoti?
Įsiveržimai su kaukėmis paryčiais tapo taisykle, o ne išimtimi. Šiurpinama šeima, vaikai, kaimynai.
– Kam nusižengia STT pareigūnai tokiais veiksmais?
– Tokiais triukšmingais parodomaisiais sulaikymais STT nusižengia Baudžiamojo proceso kodekse nurodytam proporcingumo principui. Ir niekas – nei STT vadovybė, nei prokurorai jiems neprieštarauja, kad tuščiai švaistomi žmonių rezervai.
Mes niekada nematome, kad taip elgtųsi policija ar prokurorai, tiriantys daugybę bylų, tarp jų garsias.
– Ar STT negali žmogaus išsikviesti telefonu ar šaukimu, būtinai reikia „imti”?
– Baudžiamojo proceso kodeksas numato, kad yra iškvietimas ir šaukimu, ir telefonu. Kodėl žmogus iškart negali ateiti su advokatu, kaip visame pasaulyje? Juk STT kabinete jis iš liudininko gali tapti įtariamuoju, jam tikrai reikės advokato.
– Kas vyksta po to, kai žmogų išsiveža STT agentai? Visuomenė apie tai nieko nežino, nes STT savo darbo neviešina, o sulaikytasis dažnai pasirašo dokumentą, kad tyrimo detalių neatskleis, nes nežino savo teisių.
Ar sulaikytasis turi teisę pasakyti – nieko nekalbėsiu be advokato?
– Turi, ir tą teisę pagal įstatymą jam net privalo užtikrinti STT pareigūnai. Jūs rašėte apie tarnautojo iš Rokiškio A.Griškos sulaikymą. STT paskirtas advokatas šalia jo pasirodė pasėdėti tik pas ikiteisminio tyrimo teisėją.
– Tad kodėl sulaikytasis teise išsikviesti advokatą dažnai nepasinaudoja?
– Tam ir yra reikalingas netikėto suėmimo paryčiais faktorius. Pas jį rytą įsiveržia, daro kratą, atima telefoną, pinigus, išneša dokumentus. Žmogus tik su pižama, nesiprausęs, apie tai negali pranešti šeimos nariams.
Ne kiekvienas advokatas, pavyzdžiui, iš Vilniaus atlėks į Panevėžį ankstų rytą – jis gal atostogauja, gal eina į teismą. O STT kabinete niekas nelaukia.
Sulaikytajam nepaaiškinama, kad Baudžiamojo proceso kodekso 50-asis straipsnis numato šešias valandas, per kurias gali atvykti advokatas.
– Ir apklausa vyksta be advokato?
– Dažnai, nes žmogus būna sutrikęs ir pats jo nepareikalauja. O jei pareikalauja, jam brukamas valstybės advokatas. Pavyzdžiui, Panevėžyje dažniausiai yra pasikviečiami du advokatai – R.Kurklietis ir Justinas Stauskas.
Valstybės advokatai gali pasakyti, kad jie nelabai turi laiko sėdėti per visą apklausą, kad užbėgs vėliau ar rytoj pasirašyti protokolo.
Ir STT pareigūnai „dirba” su savo „klientu” vieni arba su apygardos, Generalinės prokuratūros prokurorais. Prokurorai patvirtins, kad advokatas šalia sėdėjo visą dieną.
– Kaip vyksta tas darbas?
– Žmogus bauginamas, jam žadama: „Prisipažink, ir būsi liudytojas, o ne įtariamasis.” „Įmesime tave į areštinę, po to – į kalėjimą.”
Man Panevėžio STT vadovas Žydrūnas Krampalcas, pakeitęs Povilą Urbšį, pažadėjo: „Iš čia neištrūksi, čia aukščiausia Panevėžio vieta, iš čia Sibiras matyti!”
Dažnas STT pareigūnų daromas nusikaltimas – jie nesuformuluoja žmogui, kuo jis įtariamas ar kaltinamas.
Viskas neapibrėžta – tas jam pasakė, anas paliudijo. Žmogus tik karpo ausimis. Kad jis dar labiau sutriktų, vėlų vakarą su STT konvojumi išvežamas ir numetamas areštinėje kitame mieste.
– Ar anksti rytą iš namų paimtam žmogui buvo pasakyta pasiimti drabužių pasikeisti, muilo?
– Ką jūs! Jis nieko neturi. Nei vaistų, nei tušinuko, nei rankšluosčio. Kaip stovi, taip ir įmetamas į areštinę.
– Kaip atrodo ta areštinė, kokios čia sąlygos?
– Areštinėje STT klientas – išskirtinis. Jam negalioja areštinės taisyklės. Žmogus čia negaus nei patalynės, nei maisto – niekas jo nelaukė.
Areštinės irgi bijo STT. Areštinės pareigūnas STT klientui nepadės, nes tuoj neteks darbo.
Žmogui vis dar galioja tas netikėtumo faktorius. Jis juk net nežinojo, kad bus metamas į areštinę, su STT agentais išvažiavo lyg ir į apklausą. Be STT žinios su jų klientu areštinėje nieko nebus daroma.
Įvedė, numetė skudurą ant narų ir lauk ryto. Aš tai patyriau savo kailiu. Kameroje – smarvė, purvas. Patalynės nėra, bet ant narų kažkodėl kabo diržas. Kad karčiausi?
Nesiprausęs, nesiskutęs, susiglamžęs, jau parą nevalgęs žmogus kitą rytą nuvedamas į teismą, kad teisėjas pratęstų 48 valandų sulaikymo terminą.
Kvepiantis teisėjas mato jį jau kaip valkatą ir nusikaltėlį. Jis ne kartą apie tave jau girdėjęs, prokurorai prašė sankcijos klausytis, sulaikyti, tad turi susidaręs nuomonę ir pratęsia sulaikymą.
– Sunku tuo patikėti. Juk žmogus dar nenuteistas, gal teismas nuspręs, kad jis visiškai nekaltas. O bus įveikęs tikrą Golgotą?
– Taip, būtent Golgotą. Kodėl? Todėl, kad pagrindinis mūsų STT darbo metodas – pažeminti žmogų. Įstatymas leidžia nusikaltimu įtariamą pilietį sulaikyti 48 valandoms.
Bet draudžiama žeminti jo garbę ir orumą. Žmogui net STT, kad ir kokia privilegijuota kasta būtų, privalo garantuoti ir jo teisę pasikeisti rūbus, ir nusiprausti, ir gauti maisto, ir turėti advokatą.
Uždarykite jį, bet nežeminkite. Ir čia pažeidžiamas Baudžiamojo proceso kodekso nurodytas proporcingumo principas.
STT pareigūnai net privalo užtikrinti sulaikyto žmogaus turto apsaugą, pranešti artimiesiems apie suėmimą ar sulaikymą, pasirūpinti nepilnamečiais vaikais, palikta karve ar kačiuku ant palangės, jei niekas nežino apie jo sulaikymą. Viso to STT dažniausiai nepadaro.
– Artimieji nežino apie suėmimą, negali atvežti rūbų, vaistų?
– Dažniausiai ne. Mano atveju prokurorai byloje parašė: „Buvimo vieta nežinoma.” Jei žmogus nespėja paskambinti, kai STT veržiasi pro duris, po to jis nebeturi telefono, ir tik nuo pareigūno priklauso, ar jis kam nors praneš.
Jei ir praneš, kad esi sulaikytas, kokioje areštinėje būsi, nepasakys. Žmogus atskirtas nuo šeimos, šeima palikta nežinioje.
Tos 48 valandos ir skirtos tam, kad žmogui būtų kuo didesnis stresas ir jis kuo greičiau palūžtų, prisipažintų.
– Anksčiau kalbinta buvusio Panevėžio mero V. Matuzo žmona Danutė papasakojo, kad per keletą sulaikymo dienų buvo vežiojama net po kelias šalies areštines. Kam? Juk čia ir papildomas žmonių darbas, ir degalai.
– Tuo pačiu tikslu – kuo labiau pažeminti žmogų. Juk tu esi fotografuojamas, išrengiamas prie vaizdo kamerų darant kratą, imami pirštų atspaudai.
Nė viena areštinė nežino, kad bus atvežtas STT klientas, todėl tu negausi nei patalynės, nei maisto. Per naktį lauksi, kol rytą tave paims ir vakare alkaną numes kitoje areštinėje. O gal ir kalėjime.
– Argi į kalėjimą vežami ir nenuteisti asmenys?
– Taip, vežami. Jei teismas po 48 valandų sulaikymo leido suimti, pavyzdžiui, 3 mėnesiams, tą laiką tu esi STT pareigūnų žinioje.
Iš areštinės po 15 dienų jie tave nuveš į kalėjimą, po kelių dienų pasiims, vėl įkiš į areštinę. Areštinėse stengiamasi laikyti kuo ilgiau, nes ten dėl antisanitarinių sąlygų baisiau nei kalėjime. Ypač Vilniaus areštinėje.
– Bet kitaip, mandagiai elgdamasi, STT neišpeš prisipažinimo.
– Tokių prisipažinimų valstybei nereikia. Jie nieko verti. Jei byloje yra faktų, kad žmogus buvo apklausiamas be advokato, kad jam grasino, kad spaudė jo liudininkus padaryti įtariamaisiais, jei šie nepaliudys, kaip reikia, jei žmogus buvo žeminamas ir psichologiškai žlugdomas – tokie „prisipažinimai” teismo neturėtų būti vertinami.
– Kas galėtų nutraukti tą neteisėtą, jei jis neteisėtas, STT pareigūnų tyrimą? Prokuroras? Teisėjas?
– Paprastai yra dirbama drauge: STT, prokuroras, teisėjas.
Prokuroras žiūri pro pirštus – kad tik STT greičiau ištirtų nusikaltimą. Nors turi įstatymu įtvirtintą teisę žiūrėti, ar laikomasi įstatymų. Bet STT ir prokurorų norai dažniausiai sutampa – sulaikyti! Ikiteisminio tyrimo teisėjas turėtų būti labai atsakingas. Teisėjas – vienintelė užkarda tokiems piktnaudžiavimams, jis privalo būti piliečio konstitucinių teisių garantas.
Bet pažiūrėkime, kas vyksta, ypač mažuose miesteliuose.
Kokia teisėjo padėtis? Jam kartais nebeužtenka principingumo, jei žmogų atveda STT. Jis norėtų būti perrenkamas kitai kadencijai, norėtų daryti karjerą. Jam bus reikalinga STT pažyma. Nebūsi lojalus, kokią pažymą gausi?
– Tačiau apie STT pareigūnų daromus prasižengimus tyrimų metu visuomenė beveik nebuvo girdėjusi. Kodėl tokia neliečiamybė?
– Todėl, kad esą STT kovoja su ypač pavojingais valstybės kenkėjais. Nuosprendis palaidoja visus tuos pažeidimus, kuriuos padaro STT pareigūnai.
– Tačiau kaip tuomet yra su tomis metų metus besitęsiančiomis bylomis, kai niekada taip ir nepaskelbiamas tas nuosprendis?
– Jos ir trunka metų metus, ir STT turi tam teisę. Kaip nepateisinamas tas skubotumas, kai pareigūnai per 48 valandas, nusižengdami įstatymams, stengiasi išgauti prisipažinimą, taip nepateisinamas ir toks bylų vilkinimas. Kai nebeturima ką daryti, prasideda vilkinimas. Biudžetas eikvojamas, visi dirba.
– Paskutinis klausimas. Po šio interviu aš pati antrą kartą galiu pakliūti į STT – šįkart būtų reikalaujama išduoti jūsų, žurnalistės šaltinio, pavardę. Priežastis būtų ta, kad esą būtų norima gerinti STT darbą. Ar jūs pats pasakytumėte STT pareigūnams savo pavardę?
– Galiu pasakyti ir skaitytojams. Esu teisininkas Albertas Kučinskas. STT sukurptoje byloje ginuosi jau ketverius metus. Dėl vieno straipsnio esu nuteistas, teisinėmis priemonėmis siekiu nuosprendį panaikinti ir įrodyti, kad STT ir prokuroras Justas Laucius piktnaudžiavo tarnyba.
Darbo metodai – abejotini
Ne paslaptis, kad ne viena STT garsiai pradėta byla vėliau tyliai nueina į užmarštį. Tiems, kuriems tas triukšmas buvo reikalingas, – savigyna ir politiniai taškai.
Tie, kurie pakliuvo į tą mėsmalę, tylės, susaistyti prievole neviešinti ilgus metus vilkinamo ikiteisminio tyrimo.
Ne žurnalistams spręsti, pagrįstai ar ne STT sulaiko įtakingus asmenis.
Bet nekyla abejonių, kad STT, kuri pavaldi tik prezidentei, darbo būdai neretai prieštarauja tos tarnybos įstatymui – saugoti ir ginti asmenį bei valstybę nuo korupcijos, o savo veiklą grįsti žmogaus teisių ir laisvių gerbimu.
STT atrodo, kad ji griežtai laikosi įstatymų
* Ką apie daug abejonių keliančius savo veiklos metodus mano pati STT? Į šį klausimą „Lietuvos rytas” sulaukė tokio šios institucijos atsakymo.
* „STT griežtai laikosi Konstitucijos, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir kitų įstatymų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių normų ir savo veiklą grindžia įstatymo viršenybės, teisėtumo, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo, asmenų lygybės įstatymui, viešumo ir konfidencialumo principais.
* Siekiant užtikrinti STT veiklos teisėtumą veikia ištisas mechanizmas, pagal kurį atitinkamos STT veiklos kontrolės funkcijos pavestos kitoms valstybės institucijoms. Parlamentinę STT veiklos kontrolę vykdo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas.
* STT pareigūnų veiklos ir elgesio kontrolės funkcijas vykdo ir specialusis tarnybos viduje esantis padalinys. Taip pat STT yra priimtas Etikos kodeksas, griežtai reglamentuojantis STT darbuotojų veiklos etinius standartus. Tarptautiniai ekspertai yra pripažinę šio kodekso veiksmingumą. Už šio kodekso normų nesilaikymą iš tarnybos jau yra atleisti keli pareigūnai.
* Be jau minėtų institucijų, kilus abejonėms dėl žmogaus teisių užtikrinimo visada yra galimybė kreiptis į Seimo Žmogaus teisių komitetą, o esant abejonėms ar nusiskundimams dėl biurokratizmo ar sprendimų vilkinimo – į Seimo kontrolieriaus įstaigą.
* Bet reikėtų atkreipti dėmesį, kad dauguma STT atliekamų ikiteisminių tyrimų trunka mažiau nei metus, todėl kritika dėl galimų bylų vilkinimo yra visiškai nepagrįsta.
* Priešingai, STT patirtis rodo, kad neretai patys įtariamieji stengiasi užvilkinti bylų nagrinėjimus teismuose ir taip sulaukti bylos senaties termino.”
