Užtat svarbiausia – geri norai. Anot paskutines dienas poste skaičiuojančio ministro, tikslas – kad šiluma būtų pigesnė. Jei taip, kodėl įstatymas nebuvo pakeistas anksčiau?
Todėl, kad reikėjo sukaupti patirties. Taip aiškina pats A. Sekmokas.
Sukaupė per akis. Tiesa, nebūtinai tam reikėjo gaišti kone ketverius metus, nes bolševikų seniai išrastą metodą trumpai ir aiškiai išdėstė Poligrafas Poligrafyčius Šarikovas. Tereikėjo atsiversti legendinę M. Bulgakovo knygą „Šuns širdis”.
Pirmiausia prieš siūlomas reformas sukilo šalies savivaldybių vadovai.
Anot jų, prievolė išvyti privatų verslą iš katilinių ir šilumos trasų visai sujauks centralizuoto šildymo sistemą. O šiai perėjus į valstybės rankas geriau tikrai nebus.
Pikti liežuviai ėmė kalti merus prie sienos, neva šie lobsta kartu su šilumos ūkio nuomininkais apiplėšdami gyventojus. Tarkime, kad tokia versija – ne iš fantastikos srities.
Tačiau tuomet reikėtų prie to paties kryžiaus kalti ir Konkurencijos tarybą. Mat jos specialistai, išnagrinėję A. Sekmoko kūrinį, paskelbė, kad jis ne tik neduos jokios naudos vartotojams, bet ir apribos konkurenciją.
Kokia Energetikos ministerijos reakcija? Jokios. Kaip ir per visus ketverius metus, kai tik prisidirba.
Akivaizdu, kad nebus sėkmingas ir šitas, ko gero, paskutinis A.Sekmoko pasispardymas.
Nepaisant to, jei projektas nebus atsiimtas, už ar prieš jį teks balsuoti parlamentarams, tik jau naujai išrinktiems. Bus sugaišta nemažai laiko tuštiems debatams, o viskas greičiausiai baigsis šnipštu.
Nors kas čia neįprasto? Argi ne taip pasibaigė visos pirmojo energetikos ministro pastangos atpiginti šilumą, dujas ir elektrą?
