Po nesėkmingo bandymo mergina pasirinko Mykolo Romerio universitete studijuoti teisę. Bet greitai suprato, kad teisė – ne jai. Svajonė vaidinti išsipildė šiemet – ji tapo neįgaliųjų teatro „Naujasis teatras“ aktore, o spalį suvaidino pirmajame spektaklyje.
Į mokslus Irmos nepriėmęs režisierius Aidas Giniotis džiaugėsi sužinojęs, kad jaunoji aktorė dirba neįgaliųjų teatre: „Šaunuolė! Vadinasi, žmogus siekia savo tikslų. Visada žiūriu į tai su pagarba. Visko gali būti, kad ji specifiniuose vaidmenyse pasirodys ir didžiojoje scenoje! O kodėl gi ne?“
Profesiniu požiūriu nepasiruošusi
Prieš dvejus metus akademijoje kursą rinkęs režisierius atsimena Irmą.
Vaidybos ir režisūros katedros vedėjas paaiškino, kodėl merginos nepriėmė: „Jei kalbėtume apie mūsų akademiją, visavertiško mokslo su šia negalia tikrai nebūtų. Studijos yra įtemptos, studentai ateina 8 ryto, išeina 10 vakare. Saugome žmones su negalia nuo bereikalingo streso.
Be to, akys – labai svarbios teatre. Studentas turi matyti partnerį, su kuo dirba. Kai yra konkurencija tarp reginčių ir nereginčių, pastarieji pralošia labai stipriai.“
Jis vardijo scenos judesio užsiėmimus, šokių pamokas, vaidybos užsiėmimus, kur nuolat reikia kontaktuoti su kitais studentais.
„Galėtume priimti žmogų, bet žinant, kas jo laukia ateityje... Jo lauktų baisi konkurencija.
Būna, kad ir įgalieji baigia studijas ir jaučia, kad profesiniu požiūriu yra nepasiruošę, jie kartais net mokosi iš naujo ar imasi kitos specialybės“, - tikino režisierius.
Komisija buvo nešališka?
Irma nepyksta dėl tokio komisijos sprendimo, tik apgailestauja, kad jos negalia iš anksto formuoja žmonių nuomonę. „Stojant pajutau, kad stojimo komisija turėjo išankstinę nuomonę, kad aklas žmogus negali gerai vaidinti ir visavertiškai mokytis. Jie išsakė šias savo dvejones. Nenustebino, kad neįstojau, bet buvo skaudu“, - prisiminė mergina.
Kalbinau ją prieš neįgaliųjų teatro „Naujasis teatras“ premjerą. Spektaklyje apie Maironį „Petys gi į petį“ Irma atliko angelo vaidmenį. Tai pirmas šio teatro veikalas, kuomet ji užlipo į sceną. Mokykloje Irma lankė įvairius dramos būrelius, nuolat dalyvavo pasirodymuose su muzikos mokykla.
„Mano viena draugė vaidino šiame teatre. Ji rekomendavo ateiti. Visada labai mylėjau teatrą. Dėl to ir bandžiau stoti į aktorinį. Šis teatras mane atgaivina. Jis yra tai, apie ką aš visą laiką svajojau“, - sakė mergina.
Ji nesutinka su A. Giniočio nuomone, kad neregiams profesionali aktorystė – nepasiekiamas tikslas: „Mums reikia įdėti daugiau pastangų, bet mes galim tai padaryti. Neįgaliųjų teatro spektakliai tai įrodo. Taip, mums reikia priprasti prie scenos, erdvės, kurioje vaidiname, reikia apvaikščioti, pačiupinėti, kur dekoracijos, kad jų nevartytume, bet tai – ne kliūtis vaidinti.“
Aklumas - kaip azartas
Kodėl nepritapo M. Romerio universitete? „Esu meno žmogus. Teisėje per daug teorijos, suvaržymų.“ Jau metus Irma studijuoja anglų filologiją ir prancūzų kalbą Lietuvos edukologijos universitete.
Būdama dvejų metų dėl retos ligos regėjimą praradusi Irma jau priprato prie sunkumų. „Aklumas man – azartas. Visada mėgau matematiką, kuo būdavo sudėtingesni, painesni uždaviniai, tuo įdomiau. Aklumas – pasunkinimas. Bet aš vis tiek susidorosiu. Gyvenu taip, kaip noriu gyventi. Esu savarankiška ir nepriklausoma“, - kalbėjo mergina.
Irmos tėvai gyvena Kaune. Ji ketvirtus metus nuomojasi butą Vilniuje, čia baigė vidurinę mokyklą. Tėvai labai priešinosi aklos duktės išvažiavimui iš namų. „Tu nematai, kaip tu viską pasidarysi?“ - nerimavo jie.
Kaunietė pripažįsta – jai buvo baisu vienai vaikščioti po nepažįstamą miestą, po parduotuves, bet nepriklausomybės troškimas buvo didesnis: „Norėjau, kad mano gyvenimas priklausytų tiktai man.“
Teatro mylėtoja uždirba neįgaliųjų teatre ir gauna neįgaliojo išmoką. Iš gaunamų pinigų išlaiko save, nuomoja vieno kambario butą Antakalnyje.
Sunkiai jį susirado. „Man buvo didžiulis šokas, kai pradėjau ieškotis buto, daugybė šeimininkų nenuomojo buto dėl to, kad nematau. Ateidavau viena, jie manęs klausdavo, kaip atėjau, kaip gyvensiu viena, ar nepaliksiu atsuktų dujų, atrakintų durų. Kodėl žmonės taip keistai galvoja? Jei nematau, reiškia, būtinai palieku dujas atsuktas ir namus atrakintus? Nesitikėjau to“, - sakė Irma.
Bendramoksliams – tarsi ateivė
Universitete sudėtingiausia ne vadovėlius į kalbantį kompiuterį persikelti, bet suprasti bendraamžių reakcijas. „Iki 10 klasės mokiausi tarp aklųjų, buvau pratusi gauti dėmesio ne todėl, kad esu akla, bet dėl savo charakterio savybių. O universitete į mane kreipdavo dėmesį, nes nematau.
Tarkime, ateinu prie auditorijos, pačiupinėju skaičiuką ant durų kad įsitikinčiau, ar čia pataikiau, o bendrakursiai stovi ir žiūri į mane, jaučiu tai. Jie žino, kad kartu eisim į vieną auditoriją, bet to nesako. Kurį laiką jaučiausi atstumta.“
Panašiai ji jaučiasi ir paklaususi, kur yra rozetė kompiuterių klasėje. „Paklausiu bendrakursių, jie man sako: ten, tiesiai. Nueinu, graibau, čiupinėju sieną, kol randu, o jie tyli. Čia nieko tokio, esu pripratusi viską pasidaryti pati“, - pasakoja Irma.
Ji ant bendramokslių nepyksta: „Jie nesupranta, ką reiškia nematyti. Apskritai jiems keista, kaip aš nematydama galiu vaikščioti, savarankiškai gyventi. Kai pamato mane, jiems užima kvapą. Iš tos nuostabos jie nesupranta, kad geriau būtų, jei jie pasufleruotų, parodytų. Viskas vyktų greičiau ir neatrodytų taip įspūdingai, tarsi ateivis nusileido.“
Merginai visada padeda sesės. Kai persikraustė iš Kauno į Vilnių, pakvietė jas (turi tris. - Red.), pasivaikščioti kartu po rajoną, po universitetą. Taip Irma greičiau pažįsta erdvę, sutaupo savo laiko.
Neįgaliųjų teatro aktorei buvo ir bus svarbiausia likti savarankiškai. „Gyvenimą laikau žaidimu. Jį reikia kaip partiją sužaisti. Aš tuo mėgaujuosi“, - pokalbį baigė Irma.
