Baigęs aštuonias klases išvykau mokytis į Kauną. Nuo bažnyčios nutolau visiškai. Sportavau, gana jaunas pradėjau išgerinėti. Nors apie šeimyninį gyvenimą beveik neturėjau supratimo, vedžiau sulaukęs aštuoniolikos metų. Susilaukėme sūnaus, baigiau mokslus ir išvykome gyventi į Biržų rajoną, kur ilgus metus dirbau girininku.
Čia ir prasidėjo „linksmas gyvenimas“. Tapau kaime reikalingu ir gerbiamu žmogumi, visi vaišindavo, o aš nesugebėdavau atsispirti. Tuo metu buvo populiarūs įvairūs išgėrimai pirtyse, medžioklėse, vakaronėse. Linksmybės tęsdavosi kiekvieną savaitgalį, dažnai po darbo, vėliau ir darbo metu. Nuolat vairuodavau automobilį išgėręs. Tapau priklausomas nuo alkoholio. Išgėręs būdavau piktas, smurtaujantis, pavydus, įtraukiau į tokį gyvenimą ir žmoną. Savaime aiškus rezultatas – šeimos griūtis. Dar bandžiau išsaugoti šeimą, bet alkoholio neatsisakiau. Nepavyko.
Atsiliepė tai ir darbe, tačiau kažkaip sugebėjau (kaip dabar suprantu su Dievo pagalba) visai nenusivalkatauti. Viešpats mane kažkaip apsaugojo nuo baisių nepataisomų nelaimių. Su Dievo pagalba pasistačiau namą, įsigijau mašiną. Materialiai gyvenau gerai. Tačiau dvasinis gyvenimas nesisekė. Kentėjo visi artimieji, tik su svetimais buvau nuolankus. Persikėliau gyventi ir dirbti į Šalčininkus, žmona po skyrybų liko gyventi Biržuose. Po kažkiek laiko susitaikėme, žmona atvažiavo gyventi su manimi.
Ir toliau gyvenau nuodėmingą gyvenimą: gėriau, šeimoje buvau piktas, tikėjimo nebuvo jokio. Į bažnyčią eidavau labai retai, verčiamas žmonos, kai nebūdavo kitos išeities. Viešpaties gailestingumą pirmą kartą patyriau, kai mane išgydė nuo alkoholio. Tiesiog nustojau gerti, pradėjau šlykštėtis alkoholiu. Pajutau, kad tiesiog esu laisvas nuo alkoholio. Dievas išgydė tobulai ir negrįžtamai. Labai didžiavausi prieš visus, kad esu toks tvirtas. Nesupratau, kad tai Dievo malonė. Visą garbę prisiėmiau sau.
Nors negėriau, bet Dievo mano gyvenime nebuvo: buvau piktas, visus teisiantis, pilnas puikybės, nevertinau ką turiu. Nors turėjau viską – naują namą, mašiną, verslą, gerą šeimą – dvasiškai buvau miręs, gyvenimą piešiau tik pilkomis spalvomis. Viešpats buvo išvadavęs nuo alkoholio artimuosius, tačiau jokios padėkos iš manęs už tai nesulaukė. Su manimi gyventi nenorėjo niekas. Vėl išsiskyrėme. Tai buvo sunkūs išbandymų metai: atlaikiau keturias kojų operacijas, dėl kitų ligų keletą kartų taip pat gulėjau ligoninėse.
Po išsiskyrimo su žmona nutrūko bendravimas su kai kuriais giminėmis, buvau praradęs draugus, su kuriais bendravau gerdamas. Kitų tuo metu lyg ir nebuvo. Jėzus buvo ištiesęs ranką, bet mano akys to nematė, akmeninė širdis nejautė. Buvau save įstūmęs į kampą, nežinojau ir nemačiau išeities.
Tačiau Dievas dar kartą man parodė gailestingumą. Brolis Romas iš Veikliųjų žmonių bendrijos (VŽB) atvežė kvietimą į bendrijos sueigą. Tai buvo 2006 m. kovo mėn. Nuvažiavau, klausiausi vyrų liudijimų apie Dievo darbus jų gyvenimuose, nors tada galvojau, kad jie pasakoja pasakas. Kai pakvietė sukalbėti atgailos maldą išpažįstant savo nuodėmingą gyvenimą, prašyti Jėzaus ateiti į mano širdį ir būti mano Gelbėtoju, aš ją sukalbėjau. Pamačiau pasikeitusį Romą.
Jis mane pakvietė į skyriaus susirinkimus. Pradėjau aktyviai dalyvauti skyriaus susirinkimuose, o po pusės metų tapau VŽB nariu. Tuo metu galutinai iširo mano šeima. Likau gyventi vienas. Dažnai eidavau į bažnyčią, daug meldžiausi, naktimis skaitydavau Šventąjį Raštą, bet mano širdis buvo užkietinta – jokios meilės artimui, jokio atleidimo, tik teisimas ir nepasitenkinimas.
Kūčių vakarą važiavau į Šv. Mišias pilnas pykčio. Nepataisomai sudaužiau mašiną, bet mane Dievas apsaugojo. Likau sveikas. Tada atėjo supratimas, kad kažką turiu daryti kitaip. Prašiau Jėzų man padėti, nes pats vienas nesugebu. Viešpats atsakė. Po kiek laiko VŽB sueigoje Kaune pasikalbėjau su sese Vida. Ji pasiūlė man kartu nuvažiuoti Pilnų namų bendruomenę Panaros kaime.
Pirmą kartą nuvažiavus buvo baisu, pamaldos tęsėsi gal keturias valandas ar dar ilgiau. Vos nepabėgau, bet negalėjau palikti Vidos. Aš beveik nieko nesupratau, tik mačiau kunigo V. Rudzinsko meilę ten esantiems, įsiminiau jo žodžius apie Dievo gailestingumą ir meilę tokiems, kokie esame. Grįžtant Vida manęs paklausė apie savijautą, pirmą įspūdį, ar norėsiu dar kartą važiuoti. Neatsimenu ką atsakiau, tik žinau, ką galvojau – daugiau nevažiuosiu.
Kitą sekmadienį vėl buvau prispirtas važiuoti. Buvo šiek tiek jaukiau. Matant ten esančių meilę, pats tampi kitoks. Nežinau, kokiu kietaširdžiu reikia būti, jei išklausius kunigo V. Rudzinsko pamokslo, dvasinio mokymo, dalyvavus vidinio išlaisvinimo pamaldose, užtarimo maldoje, grįžtum namo nepasikeitęs. Pradėjau ten lankytis gana dažnai, nors vykti tekdavo tolokai – apie šimtą dvidešimt kilometrų.
Kai būdavo sunku, vakarinėse šv. mišiose dalyvaudavau net darbo dienomis. Skubėdavau prie altoriaus ir išsipasakodavau Viešpačiui. Man palengvėdavo. Būdamas sanatorijoje Druskininkuose, stengdavausi lankytis kas dieną, norėdavau kuo ilgiau pasimelsti prie Gailestingojo Jėzaus paveikslo.
Jam daug daug kartų kartodavau iš širdies ‚„Jėzau pasitikiu tavimi“, prašydavau pasigailėti manęs nusidėjėlio. Čia aš pirmą kartą gyvenime atsivėriau Dievui, atlikau tikrą ir nuoširdžią išpažintį, jausdamas ir išgyvendamas visų nuodėmių atleidimą. Jaučiau su kokia begaline meile ir kantrybe Jis laukė mano tikro atsivertimo, kada galės apsigyventi mano širdyje.
Atėjo atgailos metas, visus sunkumus su padėka atnešu prie Jėzaus kojų, nes per išbandymus ir kančią galiu patirti Dievo meilę bei Gailestingumą, stiprinti tikėjimą ir pasitikėjimą Jėzumi. „Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28). Ir iš tiesų, dabar tai suvokiu ypač giliai. Dėkoju Viešpačiui už meilę ir gailestingumą.
Kartais būna sunku atleisti, bet kai pagalvoju, kas aš toks, kad neatleisčiau, jei Dievas man atleido. Anksčiau Jėzų Kristų įsivaizdavau, kaip griežtą teisėją, bet paskaitęs Šventą Raštą, supratau, kad Jis mano gyvenimo Globėjas ir Draugas. Atsirado padėka, pasitikėjimas Juo, supratau, kad gyvenimo pilnatvė ir išsigelbėjimas – tik su Jėzumi Kristumi.
Toliau gyvenimas su Viešpačiu gydė mano vidų ir prasidėjo keitimasis. Šiandien malda mano gyvenime užima labai svarbią vietą, nes tai tiesioginis ryšys su Dievu. Malda padeda atsikratyti blogio, suteikia stiprybės, džiaugsmo, duoda ištvermės kovoje su nuodėme. Dievo gailestingumas moko mane daugelio dalykų: atleisti, nesmerkti, mylėti artimą, savo tikėjimą liudyti darbais, nes „tikėjimas be darbų miręs“ (Jok 2, 26). Tikrasis mano atsivertimas įvyko Pilnų namų bendruomenės senojoje koplytėlėje. Ir dabar be galo myliu šios bendruomenės kunigus, vienuolius už jų meilę, maldas.
Mano tikėjimas augo gilinantis į krikščioniškąją literatūrą, dalyvaujant įvairiuose renginiuose, rekolekcijose, dvasiniuose mokymuose Pilnų namų bendruomenėje. Ir dabar dažnai namuose klausausi kunigo V. Rudzinsko pamokslų ir dvasinių mokymų garso įrašų, skaitau jo apmąstymus internetiniame pašte. Ačiū kunigui.
Kasdienė malda mano gyvenime užima svarbią vietą. Dėkoju Jam už viską, ką turiu iš Jo malonės – šeimą, draugus, sveikatą, vaikus, anūkus, kasdienę duoną, materialinį aprūpinimą – už viską. Ir už mano Kryžių, kurį nešu. Nors kartais klupteliu, bet keliuosi ir nešu toliau. Jėzus nepažadėjo, kad tikinčiam nebus išbandymų.
Beveik prieš metus autoavarijoje žuvo mano marti, kurią gerbiau ir mylėjau, kaip savo dukrą. Liko trys anūkai, bet mano tikėjimas nesusvyravo, meldžiuosi kasdien už likusią šeimą, už žuvusiąją. Ačiū Dievui, kad katalikiškai gyvenu su sese Kristuje Vida. Galime kasdien vienas kitą sustiprinti maldoje, nors išbandymų būna. Dėkoju Dievui, kad man padėjo išsilaisvinti nuo pasaulietiško gyvenimo nešulių. Supratau, kad dėl pilnaverčio gyvenimo su Jėzumi turiu paaukoti pasaulietinio gyvenimo malonumus. Juk Jis už mus paaukojo gyvybę.
Per tuos metus iš Viešpaties malonės gavau ir fizinių išgydimų. Vieną iš jų paminėsiu. 2008 metų vasarą kairės kojos pėdoje atsirado žaizda, kuri neužgijo beveik pusantrų metų. Keletą kartų teko žaizdą operuoti. Buvo įtarimų, kad net reikės amputuoti pėdą. Aš gulėjau ligoninėje, koja buvo paralyžiuota. Tuo metu į Veikliųjų žmonių bendriją buvo atvažiavęs misionierius iš Amerikos. Mano draugų prašomas, meldėsi su jais už mane į nosinę, kurią broliai ir seserys Kristuje vėlai vakare atvežė man į ligoninę. Meldėsi už mane su didžiuliu tikėjimu. Po maldos mano koja sugijo per keletą dienų. Kaip parašyta Šventajame Rašte: išgelbėjo draugų tikėjimas. Esu patyręs ir daugiau išgydymų.
Jėzus mano gyvenime daro stebuklus kiekvieną dieną, tik reikia juos pastebėti net ir mažuose dalykuose. Kaip gali nesidžiaugti, kai mažieji anūkai dėkoja Dievui, kad mus maitina, už tai, kad tėvai turi darbą, kad padėjo nupirkti dviratį.
Visą gyvenimą ieškojau laimės. Maniau ją rasiu piniguose ar kituose dalykuose. Vis dėlto dabar suprantu: ne ten ieškojau. Ji buvo čia pat, manyje, mano tikėjime. Tik reikėjo Tave, Jėzau, priimti į savo gyvenimą. Dėkoju Tau, Jėzau, už atsivertimo malonę, tikėjimo dovaną, kad paaukojai savo gyvybę už mane ir mirei ant kryžiaus už mano nuodėmes, dovanodamas man naują gyvenimą, už Tavo apsaugą ir globą, kad leidai Tave išpažinti kaip gyvenimo Viešpatį.
Meldžiu Tave Jėzau mokyk, stiprink, pripildyk mano širdį meilės, duok Šventosios Dvasios, kad galėčiau savo lūpomis skelbti Tavo darbus. Šlovinsiu Tavo garbę ir darbus per amžius. Dėkoju Tau. Amen.
Pasakojimas spausdintas Veikliųjų žmonių bendrijos žurnale „Atsakymas“.
