Kaip prišlapinti į kultūros ministro sriubą?

Vyras, suprantu, - prieina, išsitraukia ir štai, sustok, akimirksnį žavingas, fiat lux! O moteris? Ar ji liptų ant stalo, ar nusineštų lėkštę už kampo? Ar lįstų to daryti po stalu? Juk, šiaip ar taip, viešai šlapintis turėtų būti draudžiama ar net baudžiama?

Kiek užsieniečiai kančių ir vargo patyrė už tai, kad mūsų Prezidentūrą nuolat painiodavo su viešuoju tualetu! O gal mūsų ministrai ir parlamentarai pietauja kaip senovės romėnai – pusiau gulomis? Tada ir moteriai užduotis būtų lengvesnė. Tik palaukia, kol ministras nusisuka druskos ar pipirų, ir šast – akimirka žavinga! Mehr Licht!

Nežinau, kur pietauja parlamentarai ir ministrai, prisiminiau Luiso Bunuelio filmą „Laisvės šmėkla“, kuriame apačia buvo sukeista su viršumi, ten kaip tik yra epizodas, kur žmonės į tualetą eina valgyti, o prie stalo sėdi ant unitazų nusitraukę kelnes. Lietuvoje tai taip įprasta, kad mes net nebesistebim. Politikai taško mus savo ekskrementais, o mes jiems į lėkštę nemyžam. Ar urologė parlamentarė yra tipiška moteris, neaišku, tačiau šiaip ar taip ji atstovauja populiarų politiko tipą.

„Ulonų turguje“ žiūrėjau į „Daktarišką“ dešrą. Mano mintys buvo maždaug tokios – jeigu joje nėra jokios mėsos, galbūt ją valgyti naudinga, nes tai tarsi kaip placebas... Gal todėl ji ir yra „Daktariška“ (t. y.) naudinga sveikatai, o ne „Drastiška“ (t. y. visai nepadori mūsų organizmo atžvilgiu).

Labai rekomenduoju, ponas, - sako pardavėja anapus prekystalio, - dešrytė visiškai tokia pat kaip tarybiniais laikais. - Moteris, anot Ostapo Benderio, irgi tarybinius laikus atstovaujančio personažo, tikra poeto svajonė. Kažkuo net panaši į tą „Daktarišką“ – baltas chalatas kiek per siauras, todėl dar labiau pabrėžia putlų, kai kuriose vietose nesaikingai suapvalėjusį kūną. Drabužio siūlės taip įsirėžusios į jos privačias valdas, kad moteris atrodo kaip didelis įrištos dešros gabalas.

Tarybiniais laikais retai tokios dešros ragaudavau, - sakau poniai ir tai visiška tiesa. Į mūsų miestelį dešros atveždavo tik antradieniais, o mėsos – ketvirtadieniais. Todėl visos pardavėjos – mėsos, maisto prekių ir batų bei gatavų drabužių, buvo neoficialios miestelio oligarchės. Statėsi namus, pirko automobilius, o vitrinose riogsodavo neaiškų lašinių gabalas, grifų apgraužtas kaulas ir kepeninė dešra „Šuns džiaugsmas“.

Mokytojai jų vaikams nedrįso rašyti blogų pažymių, nes tai grėsė bausmėmis – negausi „iš po prekystalio“ nei „Daktariškos“ dešros, nei čekoslovakiškų batų. Tiesa, dar buvo gėrimų parduotuvė, kuriai vadovavo Ivanovas, „Lietkopsąjungos“ vadas buvo Belozaras. Ar jie priklausė oligarchų sluoksniui – sunku pasakyti, viskas daugiau ar mažiau buvo moterų pardavėjų rankose.

Gėrimai tapo didele vertybe tik tada, kai Sovietų Sąjungos lyderis Miška Gorbačiovas nusprendė kovoti su girtavimu. Ši jo kova sugriovė visą imperiją, nes alkoholis anais laikais buvo lygiai toks pat svarbus kaip mobilus ryšys ir internetas. - Štai taip gyvenom anais laikais, - sakau moteriai, panašiai į „Daktarišką“, - todėl nelabai galiu pasakyti, ar jūsų parduodama dešra panaši į anų laikų, ar ne.

O aš ragaudavau, - sako ji nė kiek nesutrikusi, su pasimėgavimu. – Kiek tik norėdavau!

Taigi, ši moteris yra iš anų laikų, ji reprezentuoja Lietuvą Egipto nelaisvės laikais. Įdomus egzempliorius, gyvybingas, irgi dažnai sutinkamas. Praėjus dvidešimčiai metų po Nepriklausomybės atkūrimo maniau, kad „Tarybinės dešrelės“ yra viso labo muziejinis reliktas, antikvariatas, pasirodo, ne – tai pasaulėjauta, būdinga nemažai daliai Lietuvos. Trečias moters tipas. Neseniai sutikau ją su šešiais juodais maišais. Kiek suprantu, ji nuolat juda: keliauja aplink Šiaurės miestelį, aplink Žirmūnus, aplink Vilnių, aplink visą pasaulį, nenustebčiau, jeigu ją žmonės mato ir Amsterdame, ir Tokijuje.

Įdomus ir jos judėjimo būdas, kadangi daiktų (maišų) daug, pirmiausia perneša du maišus, paskui dar du ir galiausiai dar du. Visuomet stengiasi matyti tuos, kuriuos nuvilko, pavyzdžiui, į kitą kelio pusę. Jeigu koks praeivis prisiartina prie juodų maišų, ji stovi kitapus gatvės ir stebi, - nebyli, susikaupusi motušė Kuraž, su viskuo, kas jai liko kovoje už būtį.

Maniau, kad ji nekalba arba mistiškai niūniuoja arba makabriškai juokiasi, na, į galvą ateina visos klišės apie pamišusias bobas. Kai šuo priėjo pauostyti paslaptingų maišų, sudrausminau jį, ir tada markitantė Kuraž staiga prabilo, švariai lietuviškai, beveik droviai:

Ten nieko tokio nėra.

Sokratiška išmintis. Čia nieko tokio, ir ten nieko tokio. Tai jau rečiau sutinkamas moters tipažas. Dažniausiai moteris su maišas yra kaupikės, lizdelio sukėjos, patelės, su maisto prigrūstais maišais abiejose rankose skubančios pas patiną ir palikuonis įsikūnijimas. O čia filosofė, keliaujanti su šešiais juodais maišais, pilnais Nieko.

Paskutinės pastaruoju metu įsimintos moters tipas galėtų būti siejamas su menais. Tiesa, ji dirba valytoja, gal tiksliau, kiemsarge, matau ją kiekvieną rytą, šiek tiek po šeštos valandos tupinėjančią aplink daugiafunkcinį pastatą, kuriame ir parduotuvė, ir turgus, ir socialinių mokslų koledžas ir dar devynios galybės nereikalingų įstaigų.

Ji šluoja kiekvieną rytą, išskyrus sekmadienį. Šiek tiek net keista kompiuterių amžiuje matyti tokį primityvų, tokį neišmanų veiksmą kaip šlavimas, tačiau jeigu kartais jos nepamatau, apima nestiprus nerimas. Lyg būtų pažeisti kokie nors svarbūs visatos harmonijos dėsniai.

Tačiau vieną dalyką ji daro tobulai: beveik kas antrą dieną prie stovėjimo aikštelės bordiūro pakloja išardytą kartono dėžę, taip uždengdama mažiausiai kvadratinio metro žemės plotą. Mat tarp šaligatvio ir stovėjimo aikštelės yra pieveles ruožas, per kurį keliauja visi, kertantys gabalą kelio.

Nežinia, kam ji tai daro, galbūt tik tam, kad žmonės naudotųsi legaliais keliais ir takeliais, galbūt jai trūksta vieno šulo. Bet gali būti, kad ji šiuolaikinė menininkė, ir ne tokia, kokia siekia būti pradžioje minėta parlamentarė (prišlapinti į lėkštę – tipiškas, vulgarus, nei išmonės nei įgūdžių nereikalingas šiuolaikinio meno projektas).

Ji išradingesnė: juk ant kartono lieka daugybė pėdsakų, - žmonių, šunų, ateivių iš kitų rajonų ir galaktikų. Gali būti, kad ji tuos kartonus surenka, kolekcionuoja, rūšiuoja, aprašo, lygina, katalogizuoja. Ir niekam kolekcijos nerodo, mėgaujasi kartoniniu katarsiu vienumoje, tarp šluotų ir didelių plastmasinių kibirų.

Politikė, prekiautoja, filosofė, menininkė. Kartais, net galvodamas vien tik apie moteris, gali šį tą sužinoti apie šį pasaulį.