Dėl tokio vaikų elgesio kalti ne tik tėvai, bet ir pedagogai, pati švietimo sistema ir net valstybės politika, drąsiai teigia Lietuvos tėvų forumo tarybos pirmininkas, Kauno savivaldybės Švietimo tarybos narys Audrius Murauskas.
Pašnekovas įsitikinęs, kad mokykla su paskutiniu skambučiu neturėtų apmirti iki kitos dienos ryto. Daugelio Kauno ugdymo įstaigų sporto salės, kompiuterių klasės visiškai nepanaudojamos bendruomenės tikslams, o vaikų poreikių niekas nenori nei girdėti, nei matyti.
– Ar pastebite problemą, kad nemažai vaikų, o ypač paauglių, po pamokų arba netgi per pamokas laiką leidžia didžiuosiuose prekybos centruose?
– Šiais laikais atsirado daugiau vietų, kurios vaikus ir paauglius gali priglausti net ir žiemą. Todėl tokie nieko neveikiantys paaugliai tapo pastebimesni. Visais laikais mokiniai norėdavo pabėgti iš pamokų, dabartinė karta nieko nauja neišrado. Tiesa, dabartiniai vaikai tokio proceso nelaiko pabėgimu iš pamokų: jie jaučiasi natūraliai pasirenkantys tai, ko nori.
– Čia jau galime kalbėti ir apie vaikų užimtumą. Ar vaikų laisvalaikis – vien tėvų reikalas? Gal jie šias problemas turėtų spręsti kartu su pedagogais?
– Visų suaugusiųjų problema ta, kad jie nesugeba vaikų užimti: ir tėvai, ir pedagogai siūlo vaikams neįdomius laisvalaikio praleidimo būdus. Vengdami konflikto vaikai ir paaugliai išvis pasitraukia į šoną – tokio atsitraukimo forma tampa nieko neveikimas ir slampinėjimas po prekybos centrus.
Pažangūs tėvai turi daug priekaištų švietimo sistemai, kuri neatitinka šiuolaikinio jaunimo lūkesčių. Dabartiniai vaikai suvokia tuščiai leidžiantys laiką, jeigu jiems tereikia atkartoti tai, ką pamokoje pasakė mokytojas. Svarbiausia – vaikai negauna tinkamo iššūkio.
Mokyklose organizuojama popamokinė veikla kelia graudulį. Nemaža dalis mokyklų net nepasidomi, kas vaikams įdomu: ugdymo įstaigos turi tradicinius būrelius, kurie organizuojami dešimtmečiais. Pavyzdžiui, choras, šokis, futbolas, kvadratas. Daliai vaikų tokie užsiėmimai gal ir įdomūs, tačiau tikrai ne daugumai. Gaila, tačiau mokyklos į popamokinę veiklą žiūri kaip į papildomą priedą prie atlyginimo. Tokiu požiūriu vadovaudamiesi pedagogai teturi finansinį motyvą. Vaiko užimtumas ir lavinimas atsiduria tikrai ne pirmoje vietoje.
Mokykla turėtų pirmiausia apklausti mokinius, kuo šie norėtų užsiimti po pamokų. Tik tuomet reikėtų ieškoti specialistų, kurie rengtų vaikų pageidaujamus būrelius. Tačiau čia ir vėl susiduriame su finansine bėda – už papildomą ugdymą pedagogai gauna nedidelius atlygius.
– Prabilote ir apie valstybės švietimo politiką.
– Valstybė nepakankamai dėmesio skiria jaunosios kartos auklėjimui ir ugdymui. Rūpestis vaikais labiau deklaratyvus, o ne tikras. Sutaupytos švietimo lėšos negrįžta į tą pačią švietimo sistemą kokybei gerinti.
Kita vertus, ne viskas priklauso nuo pinigų. Kai kurios Kauno mokyklos išties išradingai sugeba suktis iš padėties.
– Daug išradingumo turbūt nereikia norint suprasti, kad šiuolaikiniams vaikams labiausiai rūpi internetas, kompiuterių technologijos.
– Manau, kad susidomėjimas kompiuteriu – netinkamo vaiko auklėjimo padarinys. Vaikas pabėga į virtualų pasaulį, nes suaugę žmonės nesugebėjo jo tinkamai užimti. Paaugliai susiranda gausybę veiklų virtualioje erdvėje: jie turi draugų, žaidžia, diskutuoja, mokosi gyventi, tačiau ne realiai, o tik įsivaizduojamai.
Dabartinei kartai įdomu ne tik kompiuteriai. Kiekvienas vaikas turi skirtingus interesus, o juos pirmiausia turi pastebėti tėvai. Taip, būti tėvais mūsų niekas nemoko. Dažnai mes kartojame savo tėvų šeimos modelį, tačiau kartojame ir jų klaidas.
Svarbiausia – neužgožti vaiko nuo pat pirmųjų metų: tėvai turi skatinti jo smalsumą, auklėti ne draudimais, vaikas turi išmokti pasirinkti. Ribodami atžalą tėvai užkerta kelią jo kūrybiškumui. Štai kodėl vaikas tampa apatiškas, nelinksmas. Kai ateina metas pasirinkti laisvalaikio būdą, jis tiesiog nieko nedaro ir pasirenka vienintelį – tingėti.
Atlikti tyrimai parodė, kaip tėvai drausmindami vaikus sugadina jų kūrybiškumą: trejų metų vaikas iš sąvaržėlės gali sukurti 300 variantų, 7–10 metų – 100, penkiolikmetis gali sugalvoti tik keliasdešimt variantų.
– Kol vaikas dar pradinukas, tėvai neturėtų visos atsakomybės dėl jo laisvalaikio užkrauti ant pedagogų pečių?
– Pažangūs tėvai taip nesielgia: jie bando vaikus nuvesti į muzikos, menų mokyklas. Jos mokinių stygiumi tikrai nesiskundžia – priešingai, Kaune galėtų veikti ir daugiau meno įstaigų. Tačiau padėtis su sporto būreliais mieste yra gerokai blogesnė. Deja, Kauno mokyklų sporto bazės neišnaudojamos. Norėdamos gauti daugiau lėšų, mokyklos savo sales išnuomoja, taip nuskriausdamos šalia įstaigos gyvenančią bendruomenę. Todėl vaikai turi blaškytis po visą miestą ir ieškoti užsiėmimų ne savo mokykloje, o kažkur kitur.
– Dažnai tėvai pateikia ir kitą argumentą – vaikų popamokinė veikla jiems kainuoja papildomai, o papildomi užsiėmimai tampa ir neįkandami.
– Aišku, kad tėvams sunku ištrūkti iš darbo, reikia laiko, kad vaiką iš mokyklos nuvežtum į kitame miesto pakraštyje esantį, tarkim, baseiną. Jeigu pati mokykla būtų išradingesnė ir moksleiviams galėtų pasiūlyti daugiau vaikų poreikius atitinkančių užsiėmimų, tokių sudėtingų galvosūkių tėvai išvengtų.
– Esate įkūrę asociaciją Lietuvos tėvų forumą, kuris vienija pažangius tėvus. Ar diskutuodami suvokiate, kad vaikams šiuolaikiniai tėvai skiria per mažai dėmesio: nei tėtis, nei mama nežino, su kuo vaikai laiką leidžia, kada jie pareina namo.
– Bendraujame ne tik su pažangiais tėvais. Yra dalis visuomenės, kuri turbūt galvoja, kad vaikas (auklėjamas ar ne) vis tiek užaugs. Mama ir tėvas dirba visą dieną ir pasirūpinti vaikais nebelieka laiko. Vis dėlto pažangūs tėvai net ir dirbdami sugeba neapleisti ryšio su vaiku. Negi taip sudėtinga įduoti savo atžalai telefoną ir paskambinus kelis kartus per dieną pasidomėti, ką sūnus ir dukra veikia?
