E. Staigys: „Agentas“ (III)

***

Po šio pokalbio Henrio mintys buvo tarsi sujauktos, bet tarsi ir džiaugsmingos, jis jautė nežinią. Tokioje situacijoje iš esmės pasirinkimo nebuvo, ryšį su centru jie užblokavo, tas buvo aišku. Bet ar galima jais pasitikėti? Šie žmonės jam kažkuo patiko.

Kitą dieną jie iš namo išvyko lengvuoju automobiliu.

Jie privažiavo prie prieplaukos, kur stovėjo žvejų laivas. Henris įlipo į laivą kartu su aukštaūgiu indu. Netrukus laivas pajudėjo į atvirą jūrą. Pasirodė, jo įranga buvo geresnė nei atrodė. Apačioje buvo puiki kajutė, joje sėdėjo pagyvenęs vyras žilstelėjusiais antakiais. Henrį lydėjęs indas pasisakė esąs vardu Džangas ir pristatė sėdintį vyrą:

– Tai Deinas Roganas iš Kaliformijos universiteto.

Rogano sritis buvo antropologija, vėliau jis dirbo specialiosios fiziologijos padalinyje. Laive buvo dar pora vyrų, bet jie turėjo savo darbų.

Kitą dieną jie praleido žvejodami, laive tvyrojusi įtampa atslūgo. Tiek Roganui, tiek Henriui buvo įdomu, kur plaukia laivas. „Jūs svajojote apie amžiaus laboratoriją, tai ją ir pamatysite, ir gal ne tik tai“, – atsakė Džangas. Henris ir Roganas nusišypsojo.

Henris prisiminė, kad institute jam teko matyti Rogano kai kurių laboratorinių eksperimentų suvestines.

– Kaip dėl sniego žmogaus? – bandydamas užmegzti pokalbį paklausė Henris Deino Rogano, – ar jis tikrai egzistuoja?

Šis tarstelėjo:

– Be abejo, jums tai lyg ir naujiena.

– O kaip jo anatomija ir fiziologija? – toliau klausinėjo Henris.

Roganas linktelėjęs:

– Skiriasi slankstelių skaičius, proporcijos, dar šis bei tas. Jis sugeba teleportuotis – štai kur jo svarbiausia paslaptis.

– Atsimenu, – tarė Henris, – buvo toks brazilas Mirabelo, kuris nukeliaudavo 90 kilometrų per kelias minutes. Kas nors bendro tarp jų yra?

Roganas šyptelėjo:

– Tai kol kas nepaaiškinama.

Džangas pagamino puikų jūros gėrybių kokteilį. Jis tarsi netyčia prasitarė apie kapitoną Nemo. Henriui tuoj pat toptelėjo: ar ne tas galingas žmogus ir yra šių laikų Nemo? Džangas mįslingai šypsojosi.

Kitą dieną laivas sustojo ties nedidele salele. Henris paklausė Džango, kas nutiko. „Ne, nieko, – šis maloniai linktelėjo. – Mes turime kai ko sulaukti.“

Vakarop netoliese subangavo vandenų ketera. Pasirodė tarsi milžiniškos žuvies pelekas. Tai buvo povandeninis laivas. Nuo jo atitrūko valtelė, ir po kurio laiko Henris, Džangas ir Roganas atsidūrė milžiniško „kašaloto“ pilve. Laivas plaukė imituodamas didžiulį žinduolį. Svečius įkurdino komfortiškoje laivo kajutėje su vaizdu į povandeninį pasaulį. Čia buvo puiki biblioteka ir nuostabių jūros kriauklių kolekcija. Kajutėje buvo dar vienas žmogus, pagal išvaizdą brazilas ar kitos Lotynų Amerikos šalies atstovas. Jis prisistatė kaip Silvio Pedrosa, fizikas pagal profesiją. Visi susėdo prie apskrito stalo.

Henris išgyveno kažkokį keistą pojūtį, jam atrodė keista, neįtikėtina visa, kas vyksta. Aplinka kėlė keistus pojūčius. Kiek galima buvo suprasti, laivas plaukė pietų link. Ne tik Henris, bet ir jo bendražygiai jautėsi tarsi užliūliuoti, juos nauja jų padėtis intrigavo. Pokalbį pradėjo Klausfildas. Jis paklausė Deino Rogano ir Silvio Pedroso, kas jiems žinoma apie požeminius majų miestus. Šie gūžtelėjo pečiais, kad yra kažką girdėję, bet nieko konkretaus nežiną. Vėliau pokalbis nukrypo apie požeminius objektus. Daug tuo klausimu kalbėjo Deinas, pasirodė, kad jo žinios beveik nenusileido Klausfildo atliktų tyrimų duomenims. Labiausiai jie susiginčijo, ar Velykų salose yra požemių, kas slypi po Sfinksu, ar Žemė yra tuščiavidurė.

Silvio pridūrė, kad jo gyvenimas pasikeitė nuo to laiko, kai jis šiaurinėje savo šalies teritorijoje, netoli Boa Vistos miesto, atsitiktinai užtiko tarsi požeminį tunelį ir kitą dieną su sūnumi į jį leidosi, norėdami apžiūrėti. Iš tikro jiems pavyko nusileisti į gana plačią olą, ir juos nustebino tos olos panorama. Joje buvo pripiešta Zodiako ženklų ir Saulės sistemos planetų. Kiek jie suprato, tie piešiniai buvo gana seni. Be to, olos centre, po dulkių sluoksniu, jie surado tarsi užmūrytą angą, ir Silvio toptelėjo mintis, kad tai gali būti kapas. Bet angos jų turėtais instrumentais atverti tą dieną jiems nepavyko.

Silvio su sūnumi, išlipę iš olos, užmaskavo landą į jų aptiktą tunelį. Kitą dieną, pasiėmę gerą amuniciją, jie tęsė darbą. Angą uolos viduryje atidaryti pavyko, ir jų darbas buvo apvainikuotas: duobės dugne gulėjo skeletas. Jis buvo panašus į žmogaus, bet gerokai trumpesnių kojų ir ilgesnių rankų bei pailgesnės kaukolės. Šalia skeleto gulėjo lazda su dviem bumbulais galuose, prie jų buvo pritvirtinti žydri rombo formos kristalai. (Silvio tai pasakodamas jautė didelį įkvėpimą.) Kristalai buvo keistos medžiagos. Tėvas su sūnum susijaudinę išlipo iš olos. Silvio vėliau tuos dalykus tyrė instituto laboratorijoje: lazda turėjo elektros krūvį, kuris niekad neseko, be to, lazdos galuose buvo stiprūs magnetai. Kristalas pasirodė esąs panašus į rubiną, bet ne rubinas, ir tik vėliau Silvio pastebėjo, kad jame yra kažkas, kas laužia šviesą susidarant keistam šešialangiui.

Toliau Silvio pasakojo, kad jis bent pusę metų važinėjo į Ekvadoro tunelius, bet ten jam nepavyko aptikti ko nors rimta, nors kaip tik jis rado poliruotą menę, kuri buvo išbraižyta keistais gyvūnų piešiniais, primenančiais Naską. Po kurio laiko jis nuvyko prie savo olos ir rado ją užverstą. Deinas Roganas pasakojo, kad jis, antropologas, tarsi netyčia susidomėjo sniego žmogumi. Viename pobūvyje jis susipažino su žmogumi, kuris buvo dirbęs slaptame JAV institute. Pašnekovas vos ne juokais papasakojo, kad tyrinėjo tokius egzempliorius, bet vėliau net atsiprašė, kad nusišnekėjęs. Tačiau Deinas suprato, kad tai panašu į tiesą. Kitą vasarą jis nutarė pakeliauti po Kanados šiaurę, susitikti su vietiniais šamanais, ir jo pastangos davė rezultatų. Jam pavyko gauti šlaunikaulį, kuris buvo ne žmogaus, be to, jis buvo šokiruotas, jog net du šamanai buvo su šešiais pirštais, ir vienas iš jų jam tarsi išpranašavo, kad jis gyvensiąs po žeme.

Henris, nors ir nelabai noriai, papasakojo apie įdomesnius savo gyvenimo epizodus. Dar paklausė savo naujų bičiulių, ką jie maną apie Kinijos objektą, tačiau šie rimtai jam nieko nepasakė. Kitą dieną Džangas pranešė:

– Mes artėjam prie savo namų.

Laivas pradėjo kilti. Netrukus laivo keleiviai išsilaipino tarsi tunelyje, tarsi požeminėje oloje, juos pasitiko degančios ugnys. Priartėjus pasirodė, kad tai keistas kupolinės formos pastatas, sudarytas iš trijų atskirų kupolų. Keliauninkai pateko į vidų, prieš juos atsivėrė erdvi menė, kurio centre buvo milžiniškas akvariumas su plaukiojančiais nematytais vandens gyviais. Vyrus pasitiko dvi azijietiško gymio merginos, pasipuošusios kimono. Maloniai nusilenkusios, jos pakvietė lipti į viršų. Laiptai buvo išpuošti jūros kriauklėmis.

Svečiai pamatė duris, išdabintas daugybe perlų. Henris pastebėjo Deino ir Silvio akyse nuostabą. Po kelių sekundžių jie atsidūrė patalpoje, kuri švietė ar pulsavo purpurine spalva. Joje buvo keistai gaivu. „Tai aerojonai ir ozonas“, – pagalvojo Henris. Patalpos gale sėdėjo žmogus ruda romėniška tunika. Jo veidą dengė auksinė kaukė. Šeimininkas linktelėjo, rodydamas svečiams prisėsti.

– Sveiki atvykę į Mirabilį, – tarė jis. – Mes jūsų laukėme. Mane vadina Nemo, arba Roja. Kalbu angliškai, ispaniškai, lotyniškai, šiek tiek kitomis kalbomis. Daug apie jus žinau, turbūt ne viską, bet bus laiko apie tai pakalbėti. O dabar norėčiau, kad jūs patogiai čia įsikurtumėte ir supratingai įsitrauktumėte į mūsų grupės darbą.

Atvykimo proga jis visiems dovanojo po nuostabaus grožio kriauklę.

– Taigi jūs esate lyg ir įkalinti, bet labai prasmingu tikslu. Iki pasimatymo, – baigė pokalbį ir lėtai išėjo.

Atvykėliai buvo nuvesti į kitą kupolą, iš ten visi nusileido į keistą požemį, kuriame jiems buvo paskirta po atskirą kajutę. Kajutės buvo ovalios formos. Lovos padarytos iš koralų, šalia jų stovėjo po televizorių, kuris neturėjo jokio elektros laido. Henris paspaudė mygtuką. Televizorius pradėjo veikti. Vonia buvo žalios spalvos, rudos spalvos vanduo joje kvepėjo tarsi mėtos ir pulsavo kaip vandens masažo voniose. Vėliau atvykėliai buvo pakviesti pietų. Maistas buvo patiektas keistose lėkštėse, kiek Henris suprato, jos buvo sidabrinės su kažkokio kito metalo priemaiša. Pavalgę atvykėliai gavo po kažkokį kubą, kuris, panašu, buvo įvairių vitaminų derinys, jo skonis buvo mėtinis. Virtuvės patalpą puošė daugybė jūros gėrybių.

Henris jautė didžiulį nuovargį, labai norėjo pailsėti. Jis negalėjo patikėti, kad tai vyksta, jautėsi tarsi fantastiniame filme. „Įdomu, ar ši nelaisvė bus saldi, o kaip su moterimis?“ Jis užmigo…

Kitą dieną juos pakvietė aukštas vokietis, vardu Giunteris, jis buvo tarsi visų einamųjų reikalų tvarkytojas, tarsi apsaugos viršininkas. Vokietis paaiškino, kad Silvio turės dirbti plazminių reiškinių srityje, Deinas – biologinių tyrimų sektoriuje, o Henris – informacijos paieškos grupėje. – Dabar jus turiu nuvesti ir pristatyti jūsų naujiems šefams, – pranešė Giunteris. – Beje, jūsų gaunamas maisto kubas atpratins jus nuo noro valgyti sunkų maistą, tai naudinga ir pravartu, nėra ko bijoti, – nuramino jis.

Laboratorijos buvo įrengtos kitame sektoriuje. Nekėlė abejonių, kad tai Ugnies Žemės legendiniai grotai, anksčiau čia buvo garsi nacių bazė, dabar turėtų priklausyti amerikiečiams... Henrio šefas buvo anglas Stivas, šiek tiek pliktelėjęs vyras su akiniais. Sektoriuje dirbo dar du darbuotojai – Filomena Mirk iš Australijos ir Lonas Markeris iš Naujosios Zelandijos. Pastarojo užduotis buvo įsilaužimas pagal užsakymą. Stivas paaiškino Henriui, kad sektorius dabar dirba biologinio ginklo, požeminių objektų srityje. Iš tikro jiems pavyko blokuoti palydovų nuotraukas, be to, nuotolinis termografas nebuvo kliūtis. Jie teturėjo du povandeninius laivus, dar porą bazių kitur.

Pastaraisiais metais svarbiu laimėjimu buvo laikomas sukurtas naujausias virusas.

Henris įdėmiai klausėsi savo naujojo viršininko, jam susidarė įspūdis, kad pastarasis nuoširdžiai tiki tuo, ką daro. Henris kažkodėl abejojo esama situacija, kita vertus, jis suvokė, kad tai galbūt jo svajonių išsipildymo akimirka, bet jam žūtbūt reikia susitikti su Roja ir pasikalbėti akis į akį. Tai nebus lengva, gal tas aukštasis vokietis patarpininkaus.

Po kelių dienų susitikimas įvyko. Vyras su auksine kauke pirmas pradėjo pasakoti:

– Aš buvau turtingas verslininkas. Mano mylima dukra žuvo keistomis aplinkybėmis nuo žmonių, kurie negali atsakyti už savo veiksmus. Tada mano gyvenime įvyko lūžis, aš nutariau pasipriešinti pasauliui, daug keliavau. Man pavyko susirasti dar du žmones, kurie norėjo veikti panašiai, taip pat galvojo, ir mes pradėjome veikti kartu. Bet gana greitai mus ėmė blokuoti didelių šalių žvalgybos, buvome priversti atsitraukti. Reikėjo kažką sugalvoti. Visai netikėtai atsirado žmogus, kuris galėjo prieiti prie slaptų Šveicarijos bankų kodų. Vėliau vienas Rusijos kariškis nebrangiai mums pardavė naudingo cheminio junginio paslaptį, mes tapome šiokia tokia jėga ir pradėjome pasaulinę mokslininkų paiešką, kartu informavome žvalgybas, kas esame, kokie mūsų tikslai, ką turime ir ką galime, kad būtumėme neliečiami. Pradžioje dar bandė mus sekti, bet vėliau, nusiuntus kai kuriuos duomenis, mus paliko ramybėje.

Henris, įdėmiai klausęs, linktelėjo ir pasiteiravo:

– Ką jums pavyko nuveikti realiai?

Roja luktelėjęs atsakė:

– Pavyko neutralizuoti keletą pavojingų teroristų grupių. Mes valome vandenynus, ruošiamės smogti narkomafijai, remiame reikalingus žmones, bet kartu siekiame kažko daugiau. Norėčiau paklausti, ar manytumėte tikslinga kurti politines organizacijas, kurios skleistų kitokią gyvenimo sampratą, naujas energijos rūšis, nusiginklavimą ir taip toliau?

Henris pamąstęs prašneko:

– Norėčiau tikėti, kad tai ne utopija, bet juk šnipai, spauda, užsakovai vis tiek prie jūsų prisikas.

– Gal jūs ir teisus, – tarė Roja, bet pabandyti verta, mes greitai tikrinsime Teslos pasiūlytą belaidį energijos perdavimo būdą plačioms reikmėms, ar norėsite dalyvauti?

Klausfildas linktelėjo.

Gerokai paabejojęs jis pagaliau patikėjo šiais žmonėmis ir ėmė uoliai darbuotis, naudodamas savo duomenų bagažą. Be darbo, kiekvieną šeštadienį kolektyvas švęsdavo ir linksmindavosi puikioje salėje, ypač jį pakerėjo judanti scena, kur vykdavo šokiai. Henris paklausė vokiečio, ar čia neuždraustas seksas. Vokietis norėjo jam juokais įspirti. Henris nusprendė pakalbinti gražią brunetę iš maitinimo sektoriaus. Vakaras buvo puikus.

Kitą dieną Henriui pavyko susitikti su Akimoto, kuris dirbo atokesniame padalinyje. Labiausiai Henrį domino klausimas, kas nutiko Deivisui ir Jamoto. Jis sužinojo, kad Deivisas gyvas, jis išvyko į antrą bazę, o Jamoto nebėra tarp gyvųjų. O šiaip Akimoto turįs daugiausia informacijos apie Kinijos objektus, bet dabar nenorįs apie tai kalbėti.

Klausfildas grįžęs intensyviai mąstė, jam toptelėjo mintis, ar nėra šioje grupėje agentų iš kitur. Tas klausimas jį gerokai jaudino.

Pekine valstybės saugumo taryboje vyko posėdis. Buvo kalbėta apie neseną įvykį netoli Urumčio ir svarstyti kiti klausimai. Gi Penas buvo paskirtas atsakingu už operacijos 16 Ki vykdymą. Rasti operacijos užsakovus ir vykdytojus – toks buvo štabo viršininko nurodymas.

Klausfildas suprato, jog kinai gali atkakti iki čia, ir su jais bus menki juokai, be to, ir amerikiečiai taip lengvai to reikalo nepraleis. Jis nutarė skubiai pasikalbėti su Stivu. Jam išdėstė savo samprotavimus. Šis labai rimtai atsakė, kad jiems pavykę sukurti prietaisą, kuris yra tobulesnis už melo detektorių, ir kol kas tai gelbėjo – net labai.

Netrukus Roja sukvietė tarybos posėdį. Jis informavo, jog iš vieno žmogaus, kuris priklauso pasaulinei vyriausybei, nutekėjo informacija, kad galįs kilti trečiasis pasaulinis karas, jis bus provokuojamas ir pan. Visi įdėmiai sukluso. Roja paklausė:

– Kokio vaidmens mums reikėtų imtis, jei tai įvyks, pagalvokim kiekvienas, bet tai tegu lieka kitam kartui.

ČŽV šefo būstinėje vyko mėnesinis posėdis svarbesniems klausimams aptarti. Be rusų ir kinų temų, ilgai buvo diskutuojama apie dingusius mokslininkus, ypač apie pono Klausfildo dingimą Meksikoje. – Aišku, tai Trijų grupės darbas, jų veikla mums jau nebepatinka. Ir dabar mes skelbsime jų bazių paiešką, o vėliau teiksime siūlymus Gynybos komitetui, ką su jais daryti, – reziumavo Viljamsas susirinkusiesiems.

Palikti Ugnies Žemę Rojos komanda buvo seniai suplanavusi. Reikėjo aplankyti dvi bazes. Beje, Henrį kankino nuojauta, kad artėja svarbūs įvykiai. Išvyko dalis žmonių: Stivas, Akimoto, Silvio, dar keli geri Henrio pažįstami. Šalia „kašaloto“ pasirodė apvalus objektas, primenantis medūzą. Jis iš lėto pajudėjo į vandenyno gelmes.

Išvykus daugeliui draugų Klausfildas jautėsi nekaip, jis nujautė greitai prasidėsiant negerus įvykius. Henris bandė įtikinėti likusią komandą ir jos vadus, kad gresia pavojus. Mažai kas jo klausė. Vieną vakarą jis pasikvietė Filomeną Mirk ir Gibsą iš technologijų sektoriaus. Henris jiems išsakė savo nuogąstavimus:

– Visos tos patikimos konspiracijos priemonės, kokias jūs turėjote, tikrai nepadės. Aš tik dabar supratau, kad tokio pobūdžio įsiveržimas į Kiniją kaip Urumčyje yra beveik rimta provokacija, kad yra kitų būdų mus užpelenguoti ir kad mane iš tikro ten pasiuntė dėl to, kad išprovokuočiau kinus, kartu kad jūs vėliau būtumėte sunaikinti.

Filomena įsiterpė:

– Pirma, Henri, jūs puikus žmogus, bet ar žinote, mes visų trijų didžiųjų valstybių sostinėse turime viruso g 402 atsargas, jos visada paruoštos veikti...

– Ar apie tai yra informuoti valstybių vadovai? – paklausė Henris.

– Tikrai ne, bet, kaip jūs sakote, kaip tik toks momentas ateina, ir tai išvykdamas nurodė Roja. Klausfildas buvo nustebintas šios organizacijos veikimo mechanizmo. Vakare jis gėrė viskį ir mąstė. Jeigu iš tikro kažkas nori pradėti pasaulinį karą, tai kas su kuo kariaus? JAV su Kinija, o Rusija, panašu, rems Kiniją, musulmonai bus prieš JAV, Europa rems JAV, – taip jis dėliojo savo apmąstymus. O gal tai tik „antis“, kuri kažkam naudinga. „Vis dėlto kažin, ar virusai padės mūsų komandai, reikia ką nors sugalvoti. Kur likusios bazės? Viena Antarktidoje, kita Sacharoje, bent jau taip sakė Akimoto“, – mąstė Henris. Po mėnesio turėjo grįžti Roja.

Pekine vyko neeilinis saugumo komiteto posėdis. Buvo pateikta ataskaita apie diversijas ir įsilaužimus. Chun Jenas referavo:

– Tai amerikiečių darbas, be to, žmogus, kuris buvo įsibrovęs į Urumčio objektą, pagrobtas vadinamosios Trijų grupės, o ta grupė turi geranoriškų tikslų, jie nekelia mūsų saugumui pavojaus, turi kelias bazes ir, matyt, nemažų laimėjimų mokslo ir ginkluotės srityse. Jų veikla nepatinka amerikiečiams, gal jie bus sunaikinti.

Gynybinio štabo viršininkas tarė:

– Turim pasiruošti galimam amerikiečių puolimui ar provokacijoms ir kaip nors patraukti rusus į savo pusę. Manyčiau, tolesnė Trijų grupės veikla, jos galios augimas neatitinka mūsų interesų.

Rotšildo ir JAV prezidento susitikimai buvo reti, aišku, kad daug smalsių akių stengėsi tai pastebėti. Artėjo Kalėdų šventės, labdaros vakaras su prezidentu, vėliau vakarienė. Rotšildai buvo vieni iš šios akcijos rėmėjų.

Pokalbis įvyko puikioje pobūvių salėje. Abi personos pajudėjo holo link...

– Gerbiamas prezidente, linkiu jūsų šeimai kuo geriausios kloties kitais metais.

– Ir jums, jūsų šeimai, mielas barone.

– Man nepatinka Trijų grupės veikla, ar ne per daug jiems leidote?

– Manau, jūs teisus, mes jau imamės priemonių, tik ar kažkas iš jūsų aplinkos neteikia jiems informacijos.

– Teks tai patikrinti, – linktelėjo baronas. – Vis pasigirsta balsų, kad bus karas. Manau, jog su Kinija tiesiogiai kariauti nereikėtų, ar ne geriau sukiršinti kinus su rusais, indais ar japonais. Prezidentas nutylėjo, bet atsisveikindamas pažadėjo apie tai pamąstyti.

Trijų didžiausių valstybių saugumo padaliniai tikrino vadinamosios Trijų grupės pranešimą apie virusus. Kiek tai rimta, kokie galimi priešnuodžiai. Tai pateko ir žiniasklaidos akiratin.

Maskvoje vyko valstybės gynybos komiteto posėdis.

– Vakar mums pavyko gauti informacijos, kad kai kas gali provokuoti tarptautinio masto karinį konfliktą. Amerikiečiams nepatinka Kinijos augimas, mums nepatinka jų parama opozicijai. Ar turim vienytis su kinais, norėčiau paklausti jūsų, – referavo Gynybos štabo viršininko pavaduotojas. Prasidėjo audringos diskusijos. Rusijos prezidentas, baigdamas posėdį, reziumavo:

– Dabartiniu uždaviniu matau žvalgybos sustiprinimą, o su kinais reikia pasikalbėti...

– Kaip elgsimės su Trijų grupe? – paklausė žvalgybos šefas, – manau, juos arba amerikiečiai, arba kinai greit sumedžios, mums kištis net neverta.

Vasario 29 d. pasaulio laikraščių antraštės mirgėte mirgėjo: Indijos ir Kinijos pasienyje konfliktas. Kinai tai laiko provokacija, indai – kažkokiu keistu nesusipratimu. JAV bombardavo Irano objektus, arabų pasaulyje – antiamerikietiškos nuotaikos.

Kovo 11 d. JAV prezidentas paskambino ČŽV vadovui. Buvo nutarta susitikti. ČŽV šefas informavo, kad Trijų grupės bazės aptiktos, bet naikinti jų nederėtų, nes nežinia, kokio galingumo yra tas virusas, be to, jų technologijas reikėtų perimti, o ne sunaikinti – tokia jo pozicija. Dar viena įdomi idėja: paleisti tą virusą – būtų geras pretekstas karui, bet kartu karo nereikia, geriau tegu kariauja kiti, o mes tieksime ginklus, be to, rusai su kinais kalba apie bendradarbiavimą, – baigė pokalbį ČŽV šefas. Prezidentas ir jo patarėjas linktelėjo pritardami.

Visi su džiaugsmu sutiko Rojos grupės sugrįžimą. Kitą dieną įvyko tarybos posėdis. Roja informavo, kad du kiti šios draugijos steigėjai ir dauguma narių išsako nuomonę nestabdyti karo, jei jis prasidėtų, nes žmonija einanti ne tuo keliu. Tai sustabdyti ar pakeisti būtų iš esmės sunku, todėl verta galvoti apie naujos generacijos oazę, kokia ir kur ji galėtų būti, – štai klausimas visiems. „Ar ne geriau šį klausimą palikti kitam posėdžiui, taip pat gerai žinau apie labai padidėjusią grėsmę mūsų organizacijai“, – baigė Roja.

Balandžio mėnesį Kinijos ir Indijos pasienyje prasidėję apsišaudymai nerimo, buvo nutarta surengti aukšto lygio derybas. Rusijoje prasidėjo vis didesnio masto pilietiniai neramumai. Prie Amerikos ambasadų liepsnojo vėliavos.

Kinijos saugumo šefas pusryčiavo su premjeru ir prezidentu. Kalbėtasi apie Indiją, Rusiją ir Trijų grupę.

– Manau, negalima leisti, kad Trijų grupės bazių technologijas perimtų tik amerikiečiai, – reziumavo saugumo vadovas.

– Sacharą imkime mes, idėja gera, – tarė prezidentas, – reikės pasitarti su generolais.

Rojos radarai užpelengavo artėjančius objektus. Be abejo, tai buvo JAV povandeniniai laivai, jų buvo net trys. Netrukus buvo nuleista valtis su balta vėliava, ji siuntė derybininkus. Klausfildas suprato, kad jo nuogąstavimai pasitvirtino. Jis pasiprašė būtinai dalyvauti derybose. Amerikiečiai aiškiai pareiškė, kad juos dominančios Trijų grupės technologijos, jie siūlantys mainais už jas palikti Rojos organizacijos nariams laisvę ir gyvybes.

Roja linktelėjo dviem pasiuntiniams ir paprašė laiko. Skubiai buvo sušauktas tarybos posėdis, nuotaikos buvo gana karingos, bet kartu ir realios. Ką šiuo atveju galėtų duoti virusai? – klausė vieni, kiti ginčijosi, šaukė, bet buvo akivaizdu, kad virusai jau yra pavėlavę. Klausfildas paprašė žodžio.

Karolina Lauteiner daugelį metų dirbo „Daily Telegraf“ redakcijoje. Jos darbas sutapo su jos credo. Ketvirtadienių vakarais paprastai ji lankydavosi politikų aristokratų klube. Ten rinkdavosi neeilinės asmenybės, prijaučiančios senai ir gerai Didžiosios Anglijos idėjai. Tą vakarą ji nutarė pašnekėti su seru Robertu. Seras Robertas buvo 42 metų amžiaus stambus verslininkas, didelis meno žinovas, leiboristų partijos narys. Jiems trumpam pavyko atitrūkti nuo klubo šurmulio. – Ar jums nekyla rimtų pamąstymų dėl keistokų įvykių Indijos ir Kinijos pasienyje, dėl Irano bombardavimo, – pradėjo pokalbį Karolina.

– Iš tiesų tie įvykiai labai nestandartiniai, ir tai kvepia karu, – linktelėjo seras Robertas, dėdamasis į arbatą cukraus.

– Tačiau ar nepastebite šioje istorijoje keistų nesutapimų? Sklando gandai apie kažkokios Trijų grupės veiklą.

– Teko ir man kai ką girdėti, bet įtariu, kad ta grupė – gera linkintis elementas.

– Kokios pozicijos laikysis pasaulinė vyriausybė? – iš padilbų pažvelgė Karolina.

– Kol kas viskas vyksta pagal jos scenarijų, bet ateityje įtariu netikėtumų, – maloniai linktelėjęs seras Robertas pakilo ir nuėjo lošti pokerio.

Tą vakarą Karolina negalėjo užmigti. Ji krovėsi lagaminą, daug rūkė, brūkštelėjo porą žodžių šefui elektroniniu paštu ir pajudėjo oro uosto link.

Karolina išlipo Ženevoje vėlų vakarą. Čia gyveno jos ilgametė draugė Litsy Berghopf. Kitą dieną ji nusprendė susirasti Mišelį Detrua. Šis žmogus buvo labai turtingas ir galingas, neabejotinai jis palaikė ryšius su pasaulinės vyriausybės nariais. Lauteiner kažkada šiam žmogui buvo padariusi paslaugą, šį kartą ji tikėjosi to paties.

Detrua ją maloniai priėmė, pavaišino kava.

– Iš tikro – jus dominantys klausimai man taip pat kelia ir susidomėjimą, ir rūpestį. Tikrai bandysiu jums kažkuo padėti, kad jūs galėtumėte patekti į jūsų ieškomos Trijų grupės dislokacijos vietas.

Karolina patenkinta atsisveikino su Detrua pabučiuodama į skruostą.

Paskutinių dienų įvykiai sukrėtė pasaulį: pasikėsinta į JAV prezidentą, Maskvoje nušautas kariuomenės vadas, sprogimai metro, Indija su Kinija paskelbė paliaubas, vienuolikoje pasaulio miestų pradėjo plisti virusas, kurio kilmė neaiški, gausybė aukų. Pasaulinėje spaudoje pasirodė informacija, kad JAV ruošiasi bombarduoti kelias musulmoniškas šalis, nes rasti tariami teroristų sandėliai ir laboratorijos.

2019 metai. Antarktida. Karolina Lauteiner spausdina pirmąjį naujosios Žemės laikraštį. „Pasaulį nusiaubė baisus karas, buvo panaudoti masinio naikinimo ginklai, nėra žinių apie išlikusius gyvus žmones. Mūsų kolonijoje pradėtas vykdyti mitologinis eksperimentas – atrinkta 400 vyrų ir 400 moterų, tikimės gimsiant 800 dievų. Mes išmokome nukenksminti radiaciją. Mes pasirinkome visuomenės modelį, kur nėra vadovų ar direktorių. Visi esame laimingi. Greit rengsime ekspediciją žvalgyti Žemės po šiurpių įvykių".