Kai man buvo dvylika, pirma pažintis su alkoholiu baigėsi „koma“ – netekau sąmonės. Po to atsirado rūkymas ir masturbacija. Viduje visąlaik jaučiausi nevisaverčiu žmogumi, mano problemos buvo per didelės mano vaikiškam amžiui, aš jų nevaldžiau. Buvau stiprus fiziškai, tad užsidėjau agresijos kaukę.
Muštynės alubariuose, diskotekose, restoranuose, plėšikavimai. Sulaukus aštuoniolikos, dvejiems metams mane uždarė į Pravieniškių pataisos namus.
Tėvai ir giminės pasistengė, kad būčiau pakrikštytas, privestas pirmos komunijos ir gaučiau sutvirtinimo sakramentą. Iš tų dvejų metų atsėdėjau 15 mėnesių. Nuo vaikystės buvau piktas ant sovietinio režimo. Besėdint cypėje su panašiais į save, atsirado sumanymas išburti savo ateitį.
Vienas kalinys, matyt, iš savo šeimos, žinojo keletą būrimo būdų. Klausinėjome dvasių apie savo ateitį, ir iš tiesų, ten kažkas vyko. Šitam įvykiui nesuteikiau jokios reikšmės. Dabar žinau, kad tai viena iš šlykščiausių nuodėmių prieš Dievą (neturėsi kitų dievų, tiktai mane (Iš 20,3)). Kai žvelgiu į savo buvusį gyvenimą, matau, kad po šio būrimo mano kelias greitai pradėjo krypti į visišką degradaciją ir mirtį.
Grįžęs į laisvę pradėjau gyventi su pažįstamo žmona. Viduje tai mane labai slėgė. Kartu su ja pradėjau dar daugiau gerti, bandžiau narkotikų, nedirbau. Nakvodavau dažniausiai pas tėvus ir nuolat slapsčiausi nuo policijos, žinojau daug „protonų“ mieste, kur man patiko leisti laiką su banditais, vagimis, merginomis ir panašiai.
1990 m. liepos pabaigoje remontuodamas mašiną (sprogo dažymo aparatas) žuvo mano dėdė, tėvuko brolis. Suvažiavo visa giminė, dalyvavau ir aš. Šv. Mišių metu visi ėjo išpažinties ir mane privertė. Nors realiai gyvenau melu, apgaule ir manipuliacijomis, išpažinties metu pasakiau tiesą apie save – apie sugyventinę, vagystes ir banditavimą. Už atgailą kunigas paskyrė mėnesį kasdien kalbėti 10 „Tėve mūsų“ ir 10 „Sveika Marija“.
Mano protas iš to pasijuokė, paskaitė visiška nesąmone ir gyvenau sau pagal senąjį būdą. Širdyje kurį laiką girdėjau raginimą melstis, tačiau tų maldų nė nemokėjau. Tų pačių metų spalio pabaigoje važiavau namo autobusu. Kamavo pagirios, viduje buvau prislėgtas savo tokio gyvenimo.
Staiga išgirdau nežinia kieno balsus, pamačiau vaizdus, būtybes – visa tai buvo ne iš šio pasaulio. Šlykščios būtybės lindo iš po žemių, jos buvo panašios į kareivius, kalbėjo šlykščiais žodžiais ir kaltino mane. Danguje mačiau dvasines skraidančias „lėkštes“. Iš ten ėjo inteligentiški žodžiai, bet juose buvo stipri įsakmi blogio jėga.
Dabar atrandu šių dalykų išaiškinimą Šventajame Rašte: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6, 12).
Per daug nesiplėsiu, nors visame tame buvo ir daug įdomių dalykų (gal kada ir atskirą knygą apie tai parašysiu). Liaudiškai pasakius, „sėdau ant baltų arklių“. Po penkių dienų atsidūriau psichiatrinėje ligoninėje. Papildomai surišę, gydytojai mane apramino vaistais.
Po šio įvykio, į mano galvą, panašiai kaip į DVD grotuvą, buvo įdėta plokštelė, kuri, beveik šešerius metus, nuolat grojo mano galvoje mirtiną mantrą: „Užmušiu, išprievartausiu, užmušiu...“ Jaučiau, kad tai ne mano mintys, aš jų nenorėjau, tačiau jos nesiliovė. Kartu su alkoholiu pradėjau daugiau vartoti narkotikų ir visokių raminamųjų vaistų.
Pavargęs nuo šitokio gyvenimo, alubaryje, kuriame buvau gerai žinomas, sąmoningai įžūliai apiplėšiau žmogų. Taip sėdau į kalėjimą antrą kartą. Per aštuonerių mėnesių ikiteisminį laikotarpį kalėjime visą kūną išpaišiau tatuiruotėmis. Tokiu būdu, to nežinodamas, šėtonui suteikiau dar daugiau valdžios savo gyvenime.
Po teismo, jau „zonoje“ mečiau rūkyti ir daug sportavau. Pirmą kartą perskaičiau Naująjį Testamentą. Skaičiau slapčia, o Luko Evangelijoje perskaitęs apie sūnų palaidūną verkiau.
Grįžęs į laisvę vėl gyvenau su ta pačia sugyventine ir elgiausi taip pat kaip anksčiau. 1994 m. gulėjau tėvų bute kankinamas tų pačių, normaliam žmogui nematomų balsų ir vaizdų. Atėjo girta sugyventinė ir užmigo greta ant kilimo. Grėsmingas balsas įsakė man ją smaugti ir pačiam šokti iš penkto aukšto. Priešinausi, bet baimė buvo stipresnė.
Padariau tai – pasmaugiau ir iššokau. Atgavau sąmonę po devynių parų. Man buvo pašalinta didelė dalis kaukolės. Vėliau sužinojau, kad nukritau žemyn galva į pievą, esančią po balkonu, atsistojau ir bėgiojau po kiemą. Pas kažką iš namo gyventojų buvo atvažiavusi greitoji medicinos pagalba, jos ekipažas ir nuvežė mane į ligoninę. Nuo smūgio man niekas nelūžo, tik galvoje plyšo kažkokia plėvelė, į smegenis išsiliejo kraujas. Giminės jau buvo viską suruošę laidotuvėms.
Sesuo pasakojo, kad kai antrą dieną po įvykio mane aplankė reanimacijoje, atvėriau akis ir atsiprašiau jos už tai, kad neaplankiau ligoninėje (ji prieš tai gulėjo ligoninėje ir aš žadėjau ją aplankyti). Vėl koma. Aš to įvykio neatsimenu, o sesuo liko sukrėsta. Teismo metu atsiprašiau sugyventinės motinos, bet ji mane prakeikė.
Tėvas pasirūpino, kad nuimtoji mano galvos dalis būtų įstatyta atgal į savo vietą. Tai buvo daroma Šv. Jokūbo ligoninėje, saugant policijai. Galvoje turiu 27 siūles. Po operacijos, jau gulėdamas Lukiškių kalėjimo ligoninėje, parai praradau kalbos dovaną, – galvojau, kad išprotėjau, bet supratau, kad jei galvoju, tai reiškia tik tai, kad negaliu kalbėti. Ligoninės kieme pamačiau vaikštant kunigą ir vienuolę, sužinojau, kad čia būna aukojamos šv. Mišios. Kalba grįžo.
Patekau į šv. Mišias ir priėjau išpažinties. Kaip atgailą gavau į rankas Šventąjį Raštą ir turėjau perskaityti vieną skyrių. Grįžęs iš mišių padėjau šv. Raštą ir pagalvojau: kalėsiu ilgai, tad atgailai laiko turiu. Turėjau pririnkęs 10 tablečių stiprių raminamųjų vaistų, suvalgiau jas ir atsijungiau. Pabudau girtas ir ėjau į tualetą. Tuo metu vyko patikrinimas. Prižiūrėtojai įtarė vartojus kvaišalus ir nusivedė pas save ištirti, bet per kažkokį stebuklą išsisukau. Patikėjo, kad praradau orientaciją dėl galvos traumos.
Ryte atsibudęs po šio įvykio, prisiminiau apie atgailą. Atsiverčiau šv. Raštą, skaitau, bet nieko nesuprantu. Taip priėjau prie Antrojo Petro laiško 21 ir 22 eilučių. Ten parašyta: „Jiems būtų buvę geriau iš viso nepažinti teisumo kelio, negu, jį pažinus, nusigręžti nuo jiems duoto šventojo įsakymo. Jiems yra nutikę, kaip teisingai sako patarlė: šuo sugrįžo prie savo vėmalo ir išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purvyne“. Supratau, kad aš ir esu ta kiaulė. Nuo to laiko Šventasis Raštas neduoda man ramiai gyventi; taip, kaip geidžia mano kūnas. Dėkoju už tai Dievui.
Po šių įvykių mane perkėlė į Alytaus pataisos namus. Traumos ir operacijų pasekmės buvo tokios: sutrikusi orientacija ir sulėtėjusi reakcija. Žaidžiant kamuoliu nepastebėdavau kaip kamuolys perrieda, ar perskrenda iš vienos vietos į kitą.
Dešinė ranka drebėjo – nė laiško namo negalėjau parašyti, buvau išsekęs, rūkiau. Ši būsena man nepatiko. Su tėvuku sudariau sutartį: aš mesiu rūkyti, o jis man kiek galėdamas padės. Zonoje nuolat kreipdavausi į gydytojus, kurie išrašinėjo man stiprius raminamuosius. Meluodavau, kad nemiegu dėl galvos skausmo. Surinkęs didesnį kiekį tablečių, jas parduodavau. Matydavau kaip prižiūrėtojai areštuoja apsvaigusius kalinius. Mane tai slėgė.
Tuo metu jau sportavau, pamažu sugrįžo reakcija, meldžiausi bėgiodamas, skaičiau Šventąjį Raštą ir kasdien lankiau koplyčią. 1995 m. gruodžio mėn. per išpažintį pasakiau apie veiklą su tabletėmis. Kunigas parodė man gerą kelią, bet apsispręsti kaip pasielgti leido pačiam, sakė, kad aš turiu laisvą pasirinkimą. Spjoviau aš į tą jo „laisvą pasirinkimą“ ir sukausi su tom tabletėm, kaip ir anksčiau. Nors tai mane slėgė vis labiau, tačiau vis tiek dariau savo.
1996 m. sausio 25 d., vakare ruošiausi sportuoti. Tuo metu gyvenau sekcijoje, kur nuolat būdavo apie 25 žmones. Nuolatiniai keiksmažodžiai, dūmų kalnai, radijo grotuvai, televizoriai visu garsu, vienu žodžiu, – pragaras. Taigi, toje aplinkoje persirengiu sportiniais rūbais, atsikeliu nuo lovos (škonkės) eiti, bet staiga kokia tai nematoma jėga mane pasodina atgal.
Akyse pamačiau lyg miglą ar debesį ir išgirdau balsą, – tokį švelnų, pilną meilės, gailestingumo, tuo pačiu ir galingos jėgos, lenkų kalba: „Valduk, numesk šitą naštą“. Mane stipriai sukrėtė. Savo spintelėje turėjau paslėpęs 50 tablečių ir pasiryžau jas išmesti. Kitas, toks biurokratiškas, balsas man kišo kitas mintis: o ką tu valgysi, juk nerūkai, sportuoji ir pan.
Pirmas balsas buvo Jėzaus, aš tai iš karto supratau, nors jo nė karto negirdėjau anksčiau. Jis buvo toks artimas, pažinojo mane dar negimusį. Man sunku tai perteikti savo kalba.
Antrasis balsas buvo velnio, kuris kalbėjo išnaudodamas mano silpnąsias vietas. Aš suabejojau, palikau tabletes spintelėje ir nuėjau bėgioti. Bėgant automatiškai įsijungė malda (iki šiol bėgioju, o bėgant, arba važiuojant dviračiu kalbu rožinį). Nė pusės savo bėgiojimo normos neįvykdžius, kažkokia jėga mane privertė grįžti į sekciją, paimti tabletes, nunešti į tualetą ir išmesti.
Tualetas buvo užsikimšęs, tabletės plaukiojo vandenyje. Pagal kalinių įstatymą, jei pakeltum, būtum pasmerktas į žemiausią kastą. Kai tai padariau, pasijutau laisvas. Ėjau koridoriumi atgal į sekciją ir buvo gera. Girdėjau kalinių balsus: „Koks tai pavažiavęs tokią prekę išmetė į „parašą“.
Staiga mano galvą palietė nematomas pirštas ir išgirdau žodį: „Neužmušk“. Visą kūną, iki pat gelmių persmelkė suvokimas, kad visų pirma aš save, kaip žmogų, užmušinėjau per rūkymą, alkoholį, narkotikus, keiksmažodžius, masturbaciją, svetimavimą, paleistuvystę, burtininkavimą ir kitus dalykus, vedančius į mirtį.
Po dviejų dienų nuėjau išpažinties ir kažkodėl pasakiau, kad nuo mažens masturbuojuosi, nors to ir neskaičiau už bloga. Po mėnesio kaliniai gavo porno kasečių, žiūrėjo mano sekcijoje, aš supratau, kad esu laisvas nuo šito ir turiu jėgos atsispirti šiai pagundai. Užmerkiau akis ir pradėjau kartoti maldoje: Jėzau, pasitikiu tavimi. Užmigau kaip kūdikis. Ryte mane apėmė pergalės džiaugsmas, jaučiausi nugalėtoju. Tačiau mirtina mantra vis tiek gyveno mano mintyse.
1996 m. gegužės mėnesį atvažiavo tėvas į ilgalaikį pasimatymą. Jo metu aš pasiūliau tėvukui kartu pasimelsti. Tai buvo pirma mūsų bendra malda. Po pasimatymo grįžau į zoną. Tą pačią naktį mane užvaldė ta pati baisi baimė, kokia buvo kilusi ir žmogžudystės metu. Norėjau atsikelti, bet negalėjau net akių atmerkti ir tuomet širdyje išgirdau labai labai tylų balsą: „Jėzau, pasitikiu tavimi“. Pradėjau mintyse kartoti šią maldą.
Po kurio laiko atsikėliau ir eidamas į tualetą pamačiau, kaip mane keikdamas iš mano galvos išeina baisus padaras. Geras šešias valandas verkiau džiaugsmo ašaromis, dėkodamas Dievui už išlaisvinimą iš apsėdimo ir šėtono valdžios.
Po pasimatymo su tėvu ir išlaisvinimo iš šėtono valdžios noriu paminėti dar du, mano manymu, reikšmingus įvykius.
Tai buvo 1996 metų lapkričio 23 dieną. Mes, kaliniai, laukėme Birutės Žemaitytės, nes ji žadėjo per Kristaus Karaliaus šventę pakviesti kunigų į mūsų koplyčią zonoje. Tą dieną buvo penki kunigai ir Birutė. Mišių metu ji skaitė Evangeliją pagal liturginę seką (Mt 25, 31–46). Klausydamas šio skaitinio aš praregėjau, to pasekoje gimė šis liudijimas ir naujas gyvenimo būdas.
Po savaitės priėjau viso gyvenimo išpažinties. Kai pasakojau apie save konfesionale, mačiau kaip iš mano sielos aukštyn kilo juodos dėmės, tarsi kažkoks srautas jėga traukė jas į save. Po išpažinties kunigas mane apkabino ir pasakė, kad už mane kažkas stipriai meldžiasi ir, tikriausiai, ne iš šio pasaulio. Po šių žodžių, savo vaizduotėje pamačiau dar gyvą mamą ir tetą Ievutę su bobute, kurios jau buvo iškeliavusios anapilin. (Mama su šypsena veide mirė ant mano rankų 2001 metų lapkričio 23 dieną, kai aš jau buvau laisvėje). Man tai buvo ženklas ir dieviškos tikrovės patvirtinimas.
Antras įvykis buvo toks. Sugyventinė turėjo daug brolių, kurie sukosi nusikalstamame pasaulyje. Sėdėdamas turėjau tą vidinę įtampą– kaip pasielgti, kai vienas iš jų pateks į Alytų. Atėjo ta diena. Buvau koplyčioje. Klausėmės Dievo žodžio apie Jėzaus mokymą, kad prieš nešant Dievui auką, reikia susitaikyti su savo artimu. Buvo etapo iš Lukiškių diena. Man kaliniai pasakė, kad kažkas manęs ieško.
Supratau, kad tai vienas iš sugyventinės brolių. Pasiryžau pasakyti jam tiesą į akis. Mačiau jo vidinį skausmą. Jis man atleido, tai parodė laikas. Prieš tą įvykį rašiau malonės prašymą, kad mane greičiau paleistų į laisvę. Valstybė malonę atmetė, o Dievas davė man sugyventinės brolio atleidimą.
Laisvėje esu jau 13 metų. Gyvename dviese su tėvuku Kalniškių kaime, 15 km nuo Vilniaus. Priklausau Anoniminių alkoholikų bendrijai, kuri padeda man išlikti blaiviam. Dabar žinau, kad blaivybė, tai didžiulė dovana, kuri man padeda integruotis į visuomenę, pažinti nuostabius žmones.
Rašiau, kaip drebėjo rankos ir nenulaikiau pieštuko, neturėjau orientacijos. Dabar (nuo 2002 m.) turiu B kategorijos vairuotojo pažymėjimą, prieš 5 metus pradėjau groti gitara. Lenkų kalba baigiau teologijos universitetą su pedagogine pakraipa. Prieš 4 metus atėjau į Veikliųjų žmonių bendrijos Vilniaus skyrių.
Čia sutikau tikrai veiklių žmonių, su kuriais kiekvieną savaitę vykstančiose sueigose galiu sutvirtinti savo tikėjimą. Taip pat turiu galimybę liudyti žmonėms apie nuostabius Dievo darbus mano gyvenime, nes noriu būti krikščionimi. Turiu sūnų, esu išsiskyręs, sūnus auga pas buvusią žmoną. Santuoką su ja bažnyčia pripažino negaliojančia.
Šiuo metu, po dviejų tarnystės metų, atsisakau zakristijono pareigų. Noriu sukurti šeimą.
Pasakojimas spausdintas Veikliųjų žmonių bendrijos žurnale „Atsakymas“.
