Jau lapkričio viduryje 31 metų V. Gurskytė keliaus į Šventojo Vincento salą Karibų jūroje, kur su savanoriais iš viso pasaulio mokys vietos gyventojus to, kas mums atrodo įprasta. Neužkasti šiukšlių paplūdimio smėlyje, nemėtyti padangų į jūrą, visam kaimui auginti ne vien pomidorus. Tokių pamokų dar reikia salos gyventojams. Bet V. Gurskytės nestebina visai kitoks pasaulis, visur tvyrantis skurdas. Savanorė prisipažįsta, kad daug sunkiau grįžti namo.
– Po filologijos ir žurnalistikos studijų, atrodo, nesunku rasti darbą Vilniuje, bet pasirinkote savanorės kelią. Kodėl? – paklausė V.Gurskytės „Sostinė”.
– Nenorėjau būti įsprausta į rėmus: baigei mokyklą, universitetą, susiradai darbą, gavai paskolą butui, ištekėjai, pradėjai gimdyti vaikus, įsigijai katę, šunį. Nepasiekiau net trečios pakopos – buto nenusipirkau. Po studijų Vilniaus universitete pradėjau dirbti kine. Ir ėmiau galvoti: arba dabar, arba niekada. Pirmiausia pusei metų išvažiavau į Daniją. Teko bendrauti su paauglėmis iš sunkių šeimų. Buvo labai psichologiškai sunku, bet ten užsidirbau kelionei ir tolesnei pusės metų savanorystei Afrikoje, Malavyje. Danijoje žmonės pasirodė šalti, mažai bendraujantys, o Afrikoje pasijutau laimingiausiu žmogumi. Pajutau, kad kai ką galiu. Kai grįždama iš Afrikos išlipau Amsterdamo (Olandija) oro uoste, net nusistebėjau. Niekas su manimi nesisveikina, niekas nesišypso, visi įlindę į savo telefonus. Žmonių daug, bet jų kaip ir nėra.
– Savanorio darbas visiškai nesusijęs su mokslais, kuriuos krimtote universitete.
– Mano savanorystės Malavyje projektas buvo skambiu pavadinimu: „Darželių plėtra kaimo vietovėse”. Teko vykti į nedidelius kaimus pietinėje valstybės dalyje, netoli Blantairo. Nors ir skambus tas pavadinimas, vis dėlto neaprėpia visų savanoriavimo subtilybių. Prieš pradėdama šį darbą įsivaizdavau romantiškai. Esą nuvažiuoja baltasis į Afrikos kaimą, paglosto neturtingiems mažyliams išsipūtusiais pilvais galveles, pagrūmoja tėveliams – eikite daržovių auginti, dirbkite, tinkamai ugdykite vaikučius darželiuose. Ir visi stengiasi, dirba dėl šviesesnio rytojaus. Vaikai sotūs ir laimingi, savanoris dar laimingesnis, išgelbėjęs visą kaimą. Bet tikrovė buvo visai kitokia. Per pusę metų, aišku, kalnų nenuversi. Užklupdavo ir abejonių: ar turi teisę brautis į tų žmonių gyvenimą, ko nors mokyti, mėginti pakeisti? Bet vaikų mirtys, ligos, skurdas nuvydavo tokias mintis į šalį. Grįžusi iš Afrikos namuose ištvėriau du mėnesius. Jau buvau čia susiradusi darbą, bet paskambinau ir pasakiau, kad neateisiu. Taip atsidūriau Šventojo Vincento saloje.
– Kaip pirmą kartą vykdama į tolimą šalį atsisveikinote su Vilniumi?
– Nebuvo baimės, nes afrikiečiai labai draugiški. Tiesa, to dar nežinojau, bet ašarų nebuvo. Labai norėjau į Afriką. Ir į Daniją dėl to važiavau. Nebuvo didelio šoko iš europietiško Vilniaus pakliuvus į Afriką. Per porą savaičių pripratau. Pamačiau, kaip žmonės gyvena, ir pati įsitraukiau į tokį gyvenimą. Šokas buvo sugrįžti. Jį pavadinčiau kultūriniu. Dar ir dabar prieš akis iškyla sustingę Afrikos vaizdai. Jie atrodo kaip nuotraukose, nors nukeliavusi kurį laiką net fotoaparato neišsitraukiau. Vis dar matau žmones pakelėse, prekiaujančius apelsinais ar nešančius didžiulius ryšulius ant galvos.
– Ar nuolatinis dėmesys baltiesiems nevargino?
– Afrikoje labai patiko, bet neslėpsiu, kad buvau ir pavargusi. Visada buvau apsupta vietos gyventojų. Vieni nori draugauti, kiti vesti, treti – šiaip pasišnekėti. Jei nueini į turgų nusipirkti pomidorų, turi pabendrauti su trisdešimčia žmonių. Žingsniuoji per kaimą – pusšimtis vaikų aplimpa. Įsėdi į mikroautobusą, juodaodis tau jau ranką glosto. Kartą užsukau į parduotuvę. Stovi pardavėjas ir trys maži jo vaikai. Pagyriau, kad mažyliai gražūs. Vyras atsakė, kad turi dešimt atžalų. Netikėtai jis man rimtai pasiūlė: „Jeigu gražūs, tai imk. Vežkis į Europą.” Visi iš pradžių ko nors nori – bendrauti, vesti arba pinigų. Kai pasakydavau, kad esu savanorė ir padedu šaliai, jie tapdavo kitokie. Tada jau buvo galima pasišnekėti rimtesnėmis temomis. Todėl grįžusi į Vilnių pajutau, kad ilsiuosi nuo per didelio dėmesio. Niekas gatvėje neužkalbina, niekas negraibsto už rankų.
– Šventojo Vincento saloje teko bendrauti ir su narkotikų prekeiviais. Ar su tokiais žmonėmis leistumėtės į kalbas čia, Vilniuje?
– Pažinojau taksi vairuotoją, kai paskambindavau, jis nuveždavo, kur reikia, nes saloje viešasis transportas kursuoja tada, kai nori. Žinojau, kad jis marihuanos prekeivis. Kartą man taksistas pasiūlė parodyti savo kanapių plantaciją ugnikalnio papėdėje. Aš jo ir paklausiau: „O tu nebijai, kad tave paskųsiu policijai?” Taksistas susimąstė: „Gerai, tada nerodysiu.” Neseniai sužinojau, kad jį nušovė. Aišku, kad dėl narkotikų. Manau, kad bendraučiau su tokiais žmonėmis ir Vilniuje. Niekada savęs neklausdavau: „Kokio velnio čia rizikuoju?”
– Tolimose šalyse teko sutikti žmonių, kurie žino, kas yra Vilnius?
– Malavyje tik keli žmonės žinojo, kad Lietuva yra valstybė, kad ji yra Europoje. Dažniausiai tokie pasakydavo, kad Lietuva netoli Vokietijos. Bet apie Vilnių niekas nežinojo. Kad būtų paprasčiau, kartais prisistatydavau, kad esu iš Europos. Juodaodžiai linkčiodavo galvą: „Žinome, graži valstybė.” Malavyje sutikau keletą lietuvių. Tai labai nustebino. Tokioje tolimoje šalyje susipažinau su lietuvių pedagogų pora, ten gyvenančia su trimis vaikais.
– Ar Afrikoje pasakojote, kad Vilniuje pasitaiko netolerancijos juodaodžiams apraiškų?
– Ne, Malavyje apie tai nešnekėjau, nes žmonės, su kuriais bendravau, kalba buitiniu lygiu. „Iš kur esi?”, „Ar turi merginą?”, „Kuo užsiimi?” – tik tokius klausimus jiems galima užduoti. Jei pereini prie kitokių temų, pastebi, kad žmonės tavęs nebesupranta. Apie netoleranciją esu papasakojusi keliems savanoriams, bet plačiau tos temos nelietėme.
Grįžusi į Lietuvą, Vaida Vilniaus universiteto Gamtos fakultete studentams pasakojo apie gyvenimą ir savanorišką darbą Šv. Vincento saloje, apie Akademiją, kurioje moko kitus savanorius, apie šalies gamtą.
Pateikiame kelias ištraukas iš jos pasakojimo:
* Akademijoje, kur mokau ir gyvenu su savanoriais, yra ekologiškas daržas, be jokių chemikalų. Sudėtinga jį išlaikyti, užauginti derlių – daug vabzdžių, kartais labai daug lyja, kartais sausa. Kasdienis rūpestis.
* Projekte dalyvauja ir 66 metų lietuvė. Ji kartu su jaunimu gyvena akademijoje, Šv. Vincento saloje.
* Dvi korėjietės nustebo, pamačiusios pomidorus. Buvo mačiusios tik supakuotus parduotuvėse. Nustebo, kad įdėjus sėklytę į žemę, iš jos išauga augalas, kuris augina pomidorus.
* Stengiamės viską užsiauginti patys, net mėsą. Auginome Saimoną – didelį paršą. Paskui pjovėme jį. Mokėmės mėsinėti. Tikiuosi, neįžeidžiu vegetarų. Korėjietės, kinietė verkė dėl Saimono. Jos šėrė jį, labai susidraugavo.
* Einame pas vietinius žmones, susipažįstame, bendraujame. Nekišame mokslų, teorijų, nepasakojame, kad klimatas keičiasi, kad reikia patraukti namą nuo jūros, nes dėl kylančio vandens lygio gali paskęsti. Nepradedame nuo to, bet nuo asmeninio santykio. Tada lengva dirbti su bendruomene ir dėstyti tai, ką norime.
* Džiunglėse stebime gamtos įvairovę. Pusiau atsipalaidavimui, pusiau šalies pažinimui. Kartais grįžtame su kuprinėmis, pilnomis šiukšlių, kurias džiunglėse palieka žmonės.
* Bent kartą per 6 mėnesius važiuojam į gretimas salas, kur baltas smėlis, mėlynas vandenėlis, iguanos, koralai, vėžliai. Tai būna atostogos.
* Turistinis sezonas salyne – 5 mėnesiai. Per juos kaip ir Palangoje, žmonės turi užsidirbti likusiai metų daliai.
* Su savanoriais einame į kaimelių mokyklas, su žaidimais, dainom, šokiais mėginame mokyti. Vaikus mokome nešiukšlinti. Pažiūrėjus į paplūdimį – kalnai šiukšlių. Nėra jokio supratimo. Nėra šiukšlių dėžių paplūdimy. Mokome sveikos gyvensenos. Jie geria koka kolą, išsišiepę vartoja kitus nuodus.
* Oficiali kalba saloje yra anglų, bet nuo kolonizacijos laikų žmonės kalbasi dialektu. Moki tik šitas dvi frazes: mi na ki – I don't care (liet. Man nerūpi) ir mi na no – I don't know (liet. Aš nežinau). Nieko negaliu suprasti, nors gyvenu ten daugiau nei metus.
* Apie klimato kaitą sunku su jais kalbėti. Tik pirmą pristatymo nuotrauką parodžiau, vienas vidury atsistojo ir pradėjo kalbėti: „Kokia čia klimato kaita? Eik į bažnyčią, Dievas viską pasakys, jis viskuo pasirūpins.“ Toks įspūdis, kad jei išmetei šiukšlę, Dievas ją pakels.
* Kviečiame mokyklas į akademiją, parodom ekologišką daržą. Visoje saloje iš 100 tūkst. gyventojų tik vienas ūkininkas augina ekologiškai, nenaudodamas jokių chemikalų.
* Šiukšles jie įpratę užkasti paplūdimyje. Daugiausia plastikinius butelius. Sudeda šiukšles į maišus ir užkasa. Taip neva maskuoja šiukšles. Vėjas paskui jas atkasa. Kartą radom net šaldytuvą užkastą. Valtį, metalo. Net nesugalvotum – batų, rūbų, valčių variklių, inkarų.
*Bent kartą per 2 mėnesius organizuojame paplūdimio valymo akcijas. Kartą išvalėme, duodam vietinių gyventojų vaikams, kurie atėjo padėti, bananų ir sausainių. Tuoj pat vaikai popieriukus nuo sausainių numetė ant žemės. Dar kartą sukvietėme juos ir paprašėme surinkti.
* Šiemet paplūdimį valėm su rekordiniu skaičių žmonių. Dažniau dalyvauja vaikai, suaugę sėdi, rūko marihuaną. Sako, viskas bus gerai, tu tik nesijaudink. Alutį maukia, romą gurkšnoja. Pamato baltas merginas savanores, atsikelia, vienoj rankoj marihuanos suktinukas, kita – kelia smėlyje užkastą šaldytuvą.
* Ar perdirba šiukšles? Ne. Viską verčia į vieną didelę duobę saloje, nerūšiuoja. Neapsimoka šiukšles kažkur gabenti perdirbti. Padangas degina. Nesurenka tiek, kad apsimokėtų plukdyti perdirbti. Surenkam iš paplūdimių ir suverčiam į tą bendrą duobę.
* Prieš keletą mėnesių atsidarė firma, kuri už kilogramą plastikinių butelių moka 2 Rytų Karibų dolerius. 2,6 tokio dolerio yra 1 JAV doleris. 1 koka kolos buteliuką gali nupirkti už du kilogramus plastikinių buteliukų.
* Per mėnesį dauguma jų neuždirba 100 dolerių. Ūkininkė per mėnesį uždirba 80 vietinių dolerių. Visi jie augina tą patį ir nėra kam parduoti.
* Kasmet daro olimpines žaidynes vaikams iš aplinkinių miestelių. Per tokius renginius gali pasiekti bendruomenes. Taip susipažįsta, o paskui eina kartu dirbti. Fakelu uždega olimpinę ugnį automobilio ratlankyje. Kokios rungtys? Bėgimas, stalo tenisas, rankinis, futbolas, virvės traukimas, grumtynės prisirišus pagalves prie pilvų, bananų valgymo varžybos, kas daugiau per 3 minutes suvalgys. Laimėtojas suvalgė 13 bananų, didžiausias iš visų valgytojų, paauglys.
* 66 metų lietuvė, 62 metų rusas. Vokietis anksčiau parūkydavo dėl atsipalaidavimo, iš pradžių pasakė, kad negalėtų neparūkęs gyventi. 6 mėn progrma kainuoj 2 tūkst. dolerių. Kartais duoda žmonėms stipendijas. Venesuelos žmonėms visada duoda stipendiją, ten sunkiau užsidirbti nei kokioje Amerikoje.
* Akademija internetą turi kiaurą parą, turi skalbimo mašiną, stengiasi gyventi patogiai, kad buitiniai rūpesčiai atimtų kuo mažiau laiko.
* Šv. Vincento sala neturi tarptautinio oro uosto, ji pasiekiama nedideliu lėktuvėliu. Nuskristi ten iš Lietuvos kainuoja apie 1000 dolerių.
* Man buvo nemažas iššūkis – išmokti priimti kitą kultūrą ir gerbti. Pakęsti – gali, bet gerbti kitokį yra labai sudėtinga. Sunku persilaužti, esame pripratę gyventi individualiai. Ten visi esame kartu, reikia gyventi ir dirbti su bendruomene. Sunku persilaužti, sunku sutikti su kito nuomone. Europiečiai kreivai žiūri į brazilus, kurie lėtesni, pramiega. Europiečiai labiau organizuoti. O po šešių mėnesių būna geriausi draugai.
* Akademijoje turime tik virėją, kuri gamina maistą. Visą kitą – valyti, plauti – reikia patiems.
* Temperatūra saloje – virš 30 laipsnių karščio. Vidutinė metų temperatūra – 27. Miegam su ventiliatoriais. Iš pradžių visą laiką prakaitavau, paskui pripratau.
* Niekada nebuvau aplinkosaugos aktyvistė, bet kai matau paplūdimyje šiukšles, norisi jas visas susikrauti į kuprinę ir dar apšaukti visus žmones, kodėl jie šiukšlina.
* Pamatau, kokia turtinga esu. Mes esame turtingi – turim namus, maisto, nesame tie, kurie gyvename už 1,5 dolerio per parą.
