Daug maldininkų - vyrai, moterys ir vaikai iš 189 valstybių -
per naktį stovyklavo ir meldėsi didžiulėje lygumoje aplink šį
kalną, kai kurie jų - pasistatę mažas spalvingas palapines.
Tačiau dauguma hadžo dalyvių atvyko auštant.
Prie kelių taip pat matėsi elgetų ir gatvės prekiautojų,
ieškančių dosnių sielų tarp 2,5 mln. šiemetinės musulmonų
piligriminės kelionės dalyvių.
„Atvykome iš Mekos. Nuo Didžiosios mečetės nuėjome į Minos
(lygumą), o tada autobusais atvažiavome prie Arafato. Visa tai - iš
meilės pranašui“, - sakė vienas egiptietis, drauge su savo šeima
sėdėdamas ant šiaudinio demblio.
„Kuo labiau pavargstame, tuo labiau Dievas mus apdovanos“, - sakė
jis.
Po madų auštant maldininkai patraukė prie kalvos Arafato
lygumoje, kuri vadinama Arafatu - „Malonės kalnu“. Kai kas įsitaisė
tarp didžiulių jos akmenų, daugelis meldėsi, ašaroms tekant
skruostais.
Būtent šios kalvos papėdėje, kaip tikima, musulmonų pranašas
Mahometas pasakė paskutinį prieš savo mirtį hadžo
pamokslą.
Minioje buvo matyti ir maldininkų iš Sirijos su didele
sukilėlių vėliava - metus ir septynis mėnesius trunkančio
sukilimo prieš prezidento Basharo al Assado režimą
simboliu.
Saulei nusileidus maldininkai patrauks į Muzdalifą tarp Minos ir
Arafato, kur rinks akmenukus, kuriuos penktadienį mes į Šėtoną
simbolizuojančius stulpus. Penktadienis bus pirmoji iš keturių Id
al Adhos (Aukojimo) šventės dienų.
Po simbolinio akmenų metimo į Šėtoną maldininkai rituališkai
paaukos po kokį nors gyvulį, paprastai - ėriuką.
Per likusias tris hadžo dienas maldininkai tęsia ritualinį
akmenų mėtymą, apeina Kaabos šventovę Mekoje ir išvyksta namo.
Hadžas yra vienas iš penkių islamo stulpų; jį bent kartą
gyvenime turi atlikti visi išgalintys ir fiziškai pajėgiantys
musulmonai.
