Knyga – tai pokalbiai su Algirdu Vileikiu, kuris 16 metų buvo miesto meras. Palyginimui – Leonidas Brežnevas buvo Sovietų Sąjungos vadovas 18 metų (1964 – 1982), tai štai, kas Brežnevas buvo Tarybų Sąjungai, tas Vileikis buvo Vilniui. Anais laikais, žinoma, nebuvo tokio pavadinimo „meras“, buvo Liaudies Deputatų Tarybos Vykdomojo Komiteto Pirmininkas, bet darbas buvo toks pat, kaip dabar Artūro Zuoko. Gal net ir valdžios daugiau, nes anais laikais tokie žmonės privalėjo turėti šalies valdžios palaikymą, arba jie nebūdavo savo poste.
Vienu žodžiu, tema dėkinga. Prisiminkite, kas buvo 1974 metai, kai Vileikis atėjo į valdžią Vilniuje. Lazdynai tik tais metais gavo Lenino premiją, kaip naujas super rajonas. Karoliniškės baigtos statyti 1976 metais, jau nekalbant apie kokią Šeškinę ar Pilaitę, kur Vileikio atėjimo į valdžią metais ošė girios ir lakstė stumbrai, vaikomi kur ne kur dar likusių pagonių. Na, gal ne visiškai taip. Bet Vilnius buvo visiškai kitoks. Keista statistika (baisiai politiškai nekorektiška, pagal mūsų laikus) – 1974 metais Vilniuje žmonių su tautybe „lietuvis“ buvo 33,6 proc., o 1990 metais – tokių jau buvo 52,4 proc..
„Tapęs pirmininku, buvau prisiėmęs nerašytą nuostatą – pasiekti, kad Vilniuje gyventų ne mažiau kaip 50 proc. lietuvių“, pasakoja Vileikis. Šiandien pagalvotum, Dieve mano, koks kliedesys: miesto valdžia etninį valymą (arba etnininę inžineriją) vykdo, o anais laikais buvo natūralu apie tai manyti: žinoma, kai į „sąjunginio pavaldumo“ gamyklas atvažiuodavo iš visos saulėtos sovietijos. Tais laikais klausimas „ar Vilnius bus Lietuvos“ dar nebuvo galutinai tapęs retoriniu. Karas buvo pasibaigęs mažiau, nei prieš tris dešimtmečius: pagal anuos tempus, tai buvo neilgas laiko tarpas.
Jums įdomu žinoti visokias detales apie Vilnių? Man – nepaprastai. Man įdomu tai, kaip augo miestas, kodėl buvo nuspręsta, kad Antakalnio gatvei su jos srautais užteks keturių automobilių eilių, iš kur ėmė medžiagas Neries krantinei betonuoti (iš žemės ūkio statybos, nors Neris nei žemės, nei ūkis, o kraštovaizdžio elementas) ir kaip butus skirstė anais laikais, kai juos ne pirkti už pinigus reikėjo, o „vykdomasis duodavo“.
Jei ši knyga būtų daugiausia pripildyta tokių faktų ir pastebėjimų, ji būtų aukso vertės, ir nebūtų gaila ne tik 50,49 Lt, o kokių visų 500 litų, garbės žodis.
Tačiau šitokia medžiaga, deja, nesudaro didžiosios knygos dalies. Algirdas Vileikis noriausiai pasakojo (o žurnalistė Inga Liutkevičienė noriai klausinėjo) apie tuos dalykus, kuriuos dažniausiai žmonės prisimena iš jaunystės kaip anekdotus arba šiaip bravūriškas istorijas.
Juozas Baltušis rašė, su kuo valgyta druska, o Algirdas Vileikis papasakojo apie tai, su kuo buvo gertas konjakas, „Palanga“, „Malūnininkų“ ir dar visi kiti žaliosios gyvatės variantai, kuris buvo svarbi partinio ir ūkinio darbo dalis. Gerta su svečiais iš toli ir iš arti, gerta su kolegomis, gerta su įvairių konfesijų kunigais, o jei ir ne gerta, tai bent jau siūlyta.
Jei manote, kad jau pakankamai girdėjote istorijų apie tai, kaip svarbūs ponai iš Maskvos tarybiniais laikais buvo lepinami „beveik užsieniu“ laikomoje Pribaltikoje, ir kaip pasiaukojamai buvo pilami ugniniai skysčiai į gerkles bei vežiojami skilandžiai ir dešrytės, tai šioje knygoje pasiskaitysite apie tai daug ir gausiai, nors ir kiek panašiai. Man naujienos buvo dvi: kad per priėmimus Modelių Namuose moterys per neapdairumą taip prisilupdavo, kad nusirenginėdavo ir apsivemdavo (prašom visiems pasiskaityti, kas sielojasi dėl pašlijusios mūsų laikų moralės), ir tai, kad kai į Vilnių atvykdavo, pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos premjero Aleksejaus Kosygino duktė su vyru, tai buvo pakankama priežastis miesto merą (sostinės vadovą!) trims-keturioms dienoms nuimti nuo darbo, kad galėtų tą Kosygino žentą gerokai pagirdyti ir kitaip parodyti jam gerą laiką.
Apie tai užsiminiau vyresnio amžiaus žmonėms – jie man sako, ką tu čia kalbi, taip niekas neskaičiuodavo. Niekas net negalvojo taip. Suprantu, kad negalvojo, dėl to ir buvo gyvenimas, kad ir kaip mylėčiau savo vaikystę ir jaunystę, varganas ir pilkas, net jei sugebėdavo miesto valdžia pagerintus troleibusus nugvelbti (ne visiems čekiški tekdavo) arba sumaniom suktybėm gauti lenkų restauratorių, kurie už svetimus pinigus visokius Senamiesčio restoranus, a la „Senasis Rūsys“, restauruodavo (anais laikais irgi buvo problema pinigai – kažkaip mums atrodo, ypač tiems, kas tuos laikus šlovina, kad tuomet buvo jų be ribos, galima buvo statyti ką nori, kur nori, tik gauk medžiagas, o iš tiesų visą laiką visi remdavosi į pinigus, ir tai pravartu prisiminti susicukravusių smegenų sovietofilams).
Galvodavo visi kitaip. Istorija apie tiltą tarp Žvėryno ir Vingio parko, kuris buvo pastatytas ne todėl, kad jo labai reikėjo, o todėl, kad Rygoje atliko daug plieno troso, parodo viską, ką norėjote žinoti apie tarybinę planinę ekonomiką. Gerai dar, kad kur nors Taškente neatliko penkiasdešimties ekskavatorių, tai galima buvo Vingio Parke pastatyti didelį kalną, ar dar ką nors.
Atskirą vietą knygoje užima liūdnai skambantys (bet, esu tikras, daugeliui vyresnių skaitytojų rezonuojantys) prisiminimai apie ankstyvąsias sovietikų keliones į užsienius (maža to, pagardinti pačios autorės prisiminimais apie jos pačios potyrius), kur rasite visą repertuarą istorijų apie nemokėjimą atsukti krano viešbutyje iki epine tapusia baikos apie restorane išgertą vandenį, skirtą pirštams nusiskalauti. Nežinau, kaip jums, o man neatrodo, kad šie nuvalkioti pasakojimai darosi vis skalsesni nuo daugelio pakartojimų. Jie jau nusidėvėję. Gana, nebekartokim tiek daug kartų tai, kas visiems jau žinoma: kad iš Sovietų Sąjungos net elitas važiavo į užsienį kaip laukiniai, kuriuos reikia prižiūrėti kiekviename žingsnyje, kad neprisidarytų gėdos.
Man neatrodo, kad čia yra kuo girtis – nepulsim juk, sakykim, su pasididžiavimu ir pasimėgavimu prisiminti, kad dezodorantų anais laikais niekas nenaudojo, o marškinius vyrai noriai ir linksmai po savaitėlę-kitą pavilkėdavo tarp skalbimų, kol pradėdavo ant rankogalių matytis purvelis.
Kai kas tekste yra būdinga ne merui, kaip funkcionieriui, o Algirdui Vileikiui, kaip kartos ir mentaliteto atstovui. Šis pasažas yra labai iliustratyvus:
„Kelionėms į užsienį teko ruoštis, skaityti, kokia ten kultūra, menai, kaip elgtis; pastudijuoti etiketą. Žinojau, esą baltasis vynas patiekiamas prie žuvies, o raudonasis – prie mėsos. Bet nuvažiavęs į Prancūziją pamačiau, jog tai nesvarbu. Geria tokį, koks patinka.“
Pasakyti apie tai, kad visokie ten ponų supratimai apie vynus ir maistą yra ne mums, o mumi turim savo gerkles ir liežuvius ir patys išsiaiškinsim, šiandien yra privaloma maldelė bet kurioje nacionalinėje liturgijoje apie maistą ir gėrimus. Šioje knygoje panaši sodžiaus išmintis „nežinom ir nereikia“ yra pateikiama nors ir ne dažnai, bet skamba autentiškai ir gerai atspindi anos kartos šnekamąjį folklorą.
Detalių narstymu čia užsiimti neapsimoka. Galėčiau, sakykim, papasakoti, kaip keista buvo rasti buvusio mero pastebėjimą, kad, girdi, Vilniaus centre vietoje geriausios miestų saldainių parduotuvės „Svajonė“ padarė „McDonald’s“, o čia, girdi, didžiausia piguva, ir kitur miestų centruose tokių ėdyklų neįsileidžia. Pirma, geriausioji miesto saldainių parduotuvė daug metų prieš uždaroma nebuvo tokia jau gera, o prekiavo tarybiniais gerų saldainių pakaitalais – sojos batonėliais ir akmeninėmis bombonkėmis purvinos spalvos popierėliuose. Antra, jei miesto meras per daugelį kelionių nepastebėjo, kad „McDonald’s“ pasaulyje galima rasti ne tik varguolių kvartaluose, o brangiausiose miestų vietose, nuo Londono iki Niujorko iki Tokijo, tai man savotiškai gaila, kad jis tiek daug per tas keliones nepamatė ir nesuprato. Panašiai skamba tvirtinimas, kad užsienyje miesto centruose nėra didelių parduotuvių, kaip Maxima ar Rimi. Laba diena su vištiena. Galėčiau klausti, ar tikrai vertėjo tiek važinėti po pasaulį, jei vis viena matė daugiau tai, ką norėjo matyti, bet neklausiu.
Knygos stilius ir klausimai, tegul nesupyksta autorė, daugiau lengvesni, nei sudėtingi ar gilūs, ir primenantys blizgiuosius žurnalus. Yra, žinoma, vietos ir tokiam rašymui, bet didžiulė tema ir aprašomojo žmogaus asmenybė prašyte prašosi narstoma giliau ir tyrinėjama, o čia dažnai pakeltos temos baigiasi paviršutiniškais virtuviniais paklausinėjimais, kokias tarybines žvaigždes tekdavo priimti Vilniuje, ir visiškai niekiniais Sofijos Rotaru ar Armeno Džigarchaniano paminėjimais. Tuo aspektu knyga dažnai sukelia prarastos galimybės gailestį.
Tačiau vis dėlto turiu pasakyti, kad pasirodžiusi prasčiau, nei galima buvo tikėtis, ir visiškai nuvylusi kaip Vilniaus istorijos atkarpos portretas, knyga yra vertinga, kaip spalvingas ano meto nomenklatūros ir „ūkinio elito“ gyvenimo, supratimų, bendravimo tradicijų ir vertybių paveikslas. Vien dėl to ją verta pirkti ir skaityti.
Vėlyvasis sovietinis laikotarpis dar tik neseniai tapo Lietuvos istorija, dar vos susiformavo reikalingas atstumas, kad galima būtų į jį pažvelgti jau istoriko akimis, ir tokių rašymų dar labai nedaug. Ši knyga, nors ir netobulai, nors ir dažnai tingiai ir neapibrėžtai, plaukdama pasroviui, yra viena pirmųjų plytų tokios literatūros pastate.
