Ir laidų autoriai, ir prodiuseriai, ir aktoriai, kurie vienaip ar kitaip yra susiję su televizija ar matomi ekrane, turi gerai žinoti, kuo maitina žiūrovus.
Pats ilgai ir daug dirbu televizijoje ir tuo džiaugiuosi. Pirma, man, kaip aktoriui, tai yra puikus būdas pragyventi iš savo profesijos. Antra, galimybė turėti žiūrovų ir pasireikšti.
Televizijoje susiduriu su skirtingais žanrais: garsinu filmus, vaidinu humoro laidoje, filmuojuosi serialuose, kartais vedu ir režisuoju renginius.
Televizija — tai vieta, kur susitinku su daugybe žmonių: talentingų kūrėjų, režisierių, aktorių. Čia gausu įvairaus darbo, iš kurio turiu galimybę atsirinkti tai, kas įdomu man ir galėtų būti įdomu žiūrovams.
Bet kurioje srityje iš savęs reikalauju kokybės. Siekiu, kad tai, ką darau, būtų skoninga ir profesionalu. Tikiu, kad tuomet ir žiūrovams rezultatas atrodys nepigus, nelėkštas.
Tuščias šurmulys ir blizgesys sklinda ne tik iš televizijos — šiais laikais tam yra daug priemonių. Turime galimybę prieiti prie bet kokių informacijos šaltinių, todėl šiuolaikiniam žmogui svarbu išmokti atsirinkti, o ne kimšti viską, kas siūloma.
Nekeikiu televizijos ir kaip paprastas žiūrovas. Mano principai to neleidžia. Jeigu turiu laiko, žiūriu tai, kas turi išliekamąją vertę, ar tai, kas tuo metu aktualu.
Pavyzdžiui, įdėmiai stebėdavau eterį užkariavusias rinkimų laidas ir apžvalgas.
Laidoms, rodytoms per LRT televiziją bei „Lietuvos ryto“ TV, ir profesionaliems jų vedėjams priekaištų neturiu. Jose buvo galima ir susipažinti su politikais, ir susidaryti apie juos nuomonę.
Jeigu atidžiai sektume visuomeninį gyvenimą, galėtume aptikti ir tam tikrų dėsningumų. Tik kažkodėl mes greitai pamirštame dalykus, kurie dar neseniai buvo viešumoje ir ne kartą rodyti per tą pačią televiziją.
Visur ir visada galima rasti gerų pusių. Televizijoje — taip pat. Man visada įdomiau žiūrėti tai, kas originalu, o ne plagijuojama ar kuriama pagal pirktą formatą.
Kai per visus kanalus rodomos tos pačios ar panašių temų laidos — nuobodu, o ypač jei jos neturi išliekamosios vertės.
Vertingos autorinės laidos, kuriose sužinai daug įdomių ir netikėtų dalykų. Kaip, pavyzdžiui, jau daugybę metų Nijolės Baužytės kuriami „Mūsų miesteliai“ (LRT televizija).
Originalios ir muzikologo Viktoro Gerulaičio laidos, kuriose muzikos kūrinių istoriją jis pateikia netikėtais aspektais.
Dalykų, kuriuos jis pasakoja, taip lengvai nesužinosi — reikia ne tik pasiskaityti, bet ir gerokai paplušėti ieškant informacijos.
Domina istorijos laidos ir dokumentika, rodoma per „Viasat History“ bei „Discovery“ kanalus. Tai įdomiai nufilmuotos, kokybiškos laidos. Geros dokumentikos taip pat galima rasti LRT televizijos ir „Lietuvos ryto“ TV programose.
Kartais pasižiūriu ir humoro laidas. Šmaikščiai pateikiamos aktualijos žmonėms padeda lengviau susigaudyti, kas, kur ir kaip vyksta.
Domiuosi ir vaikiškomis laidomis, nes turiu tris vaikus. Kartu žiūrime „Gustavo enciklopediją“ (LRT televizija), nes tai įdomi, turininga ir linksma laida. Animacinius filmus parenku, kad nebūtų be turinio.
Pasižiūriu ir lietuviškus serialus — juk reikia suvokti bendrą jų lygį ir pasidomėti kolegų darbu.
Iš užsienio serialų mane labiau domina išsiskiriantys originaliu stiliumi. Pavyzdžiui, sukurti pagal Agathos Christie kūrinius, „Puaro“ ir kiti.
Žavi senovinė jų stilistika, kalba, teatrališkumas, žmonių santykiai. Tai saviti ir profesionalūs darbai.
Nemėgstu dažnai rodomų smurtinių serialų ir filmų, kuriuose šaudoma, gaudoma ir fontanais trykšta kraujas.
Galbūt pasigesčiau mąstančių ir skoningų žiūrovų ugdymo laidos — tokios, kuri keltų bendrą lygį. Norėtųsi dažniau matyti ne iš televizijos sklindantį spindesį ir blizgesį — šito gero jau turbūt atsižiūrėjome visi — bet prasmę, turinį.
Lietuviškos televizijos siūlo daug dalykų, visko net nesu gerai išstudijavęs. Tačiau manau, kad kiekvienas žiūrovas tikrai gali rasti tai, kas jį sudomintų. Esu praktiškas žmogus, todėl manau, kad pasiūla yra tada, kai jaučiamas poreikis.
