Kokie jie visi buki! Stori, ginkluoti ir neskiria paprasčiausių dalykų. Apsiriję mėsainių, trokštantys naftos, karo, pornografijos.
Tokiais sovietmečio propagandą menančiais stereotipais kalba ne tik anų laikų išsiilgę gegužės 9-osios paradų dalyviai, bet ir jauni, kartais netgi pačioje Amerikoje pagyvenę, užkandinėse už 7 dolerius per valandą dažniausiai padirbę tautiečiai.
Ir nors to karštai nepripažįsta, labai pavydi JAV, kurios, nepaisant praėjusio amžiaus didžiosios depresijos laikus menančio nuosmukio, vis dar yra galingiausia, turtingiausia, o daugelio amerikiečiu sveiku įsitikinimu – geriausia valstybė.
Kodėl užsiminiau apie tokį pašaipų pavydą? Nes gali būti ir kitas, sveikas pavydas. Tiek Lietuvoje, tiek JAV – pats rinkimų įkarštis: rytoj rinksime Seimą, o kiek daugiau nei po 3 savaičių JAV rinks prezidentą. Tad norėjau palyginti žmonių suvokimą apie šalies valdymą.
Kaip į aukščiausius postus besiveržiantys politikai bei juos renkantys eiliniai žmonės suvokia ekonominius procesus, vidaus, socialinę, užsienio politiką, kitas sritis ir kaip jas aiškina viešai.
Iš pirmo žvilgsnio – tai skirtingo svorio ir todėl nelyginamos valstybės. Vis dėlto yra nemažai panašumų, mat rinkimai demokratinėje valstybėje – tai tas pats veiksmas: nesvarbu, ar būtum Lietuvoje, ar JAV.
Štai Lietuvoje pastaruoju metu stebėjome reiškinį, atkeliavusį iš JAV, – tiesioginius debatus. Teoriškai tai argumentų dėstymas ir mėginimas nukauti politinius varžovus žodžiais siekiant įtikinti rinkėjus.
Žinoma, nepamirškime, jog amerikiečiai – „stori, buki, apsiriję mėsainių, trokšta naftos” ir pan. Ar kas iš JAV politikų atitinka tokius stereotipus? O kaipgi! Antai prisiminkime 2008 metų JAV prezidento rinkimų kampaniją.
Tuomet iš Respublikonų partijos į JAV viceprezidento postą buvo siūloma S. Palin. Nedaug kam žinoma politikė iš Aliaskos valstijos akimirksniu išgarsėjo visame pasaulyje. Respublikonų nelaimei, neigiama prasme.
Dėl nusišnekėjimų, visiško vidaus bei užsienio politikos neišmanymo ji tapo tikru amerikiečių stereotipų rinkiniu. Pavyzdžiu, kokie netinkami žmonės nori patekti į Baltuosius rūmus ir, jei tik prezidentą ištiktų nelaimė, galintys perimti branduolinio lagaminėlio valdymą.
Visas pasaulis šaipėsi iš S. Palin. Panašių pašaipų sulaukta ir šiemet, kai dėl Respublikonų partijos nominacijos varžėsi ne mažiau spalvingi veikėjai. Dievobaimingi R.Santorumas ir R.Perry savo kalbomis apie abortus, imigrantus bei visišku nesigaudymu šalies ekonomikos, pasaulio įvykių klausimais šiurpino net liberalesnius amerikiečius.
Net ir daugiausia respublikonų simpatijų sulaukęs ir su B. Obama JAV prezidento rinkimuose susikausiantis M. Romney kelia daug abejonių. Tiek dėl savo įvaizdžio, tiek dėl svarbiausių šaliai klausimų išmanymo.
Bet reikia pripažinti, jog yra vienas esminis skirtumas tarp lietuvių ir amerikiečių. Pastarieji turi gana aukšto lygio debatų kultūrą, kurioje rinkėjų palankumą lemia ne šiaip kalbėtojo pozicija, bet ir argumentai – kaip jis savo nuomonę geba apginti.
Pažiūrėsite JAV rinkimų debatus ir palyginę su Lietuvoje vykusiais pastebėsite, jog net ir aršiausi priešininkai rinkimuose – o JAV šį kartą yra pasidalijusios į priešingas stovyklas labiau nei bet kada anksčiau – sugeba gerbti vienas kito nuomonę ir atsakyti į varžovo argumentus savais. Apie kokius argumentus galima kalbėti Lietuvoje?
Už tokį apgailėtiną vaizdą, kai į Seimą besiveržiantys politikai tiesioginiame eteryje ne tik nesugeba atsakyti į elementarius klausimus, bet ir nepajėgia suregzti rišlaus sakinio, baisiau yra tik už 20 litų parsiduodančio rinkėjo abejingumas: „O ką? Man jis patinka.”
Ir tai – daugumos paradoksas. Mat juk būtent Lietuvoje visų galų ekspertų, besiskundžiančių šalies problemomis, netrūksta. Tų, kuriems nepatinka Lietuvos socialinė, užsienio politika, nors vežimu vežk. Lietuvis, regis, yra šiaip jau racionalus žmogus, bet kažkodėl labai dažnai vadovaujasi su realybe prasilenkiančiais pažadais.
Nesvarbu, kad kandidatas viešai nusišneka, meluoja ar net atsisegęs kelnių prarėžą čiurlena į akis ir sako, jog lyja. Nei tuo metu, nei rinkimų dieną dažnas net nepasuks smegenėlių ir balsuos už gražesnį. Nereikia nei savo, nei ekspertų išvadų, kas geriau pasirodė debatuose.
O štai JAV tokie dalykai neįsivaizduojami. Kiekvienas nusišnekėjimas, populistinis pažado paleidimas į viešumą kerta per reitingus. Jei politikas susikompromituoja, priešingai nei amnezija dažnai linkusioje susirgti Lietuvoje, JAV jis iš tikrųjų tampa politiniu lavonu.
Žinoma, mitų, paskalų gali būti prisiklausiusi dalis rinkėjų visose šalyse – nei Lietuva, nei JAV ne išimtis, juolab kad politinė branda nėra lengvai pasiekiama. Tačiau kai kitą kartą JAV rinkėjus kaltinsime bukumu, visuomet pažvelkime, kuo vadovaujamės, ką renkame patys.
Mat debatai – tai ne šiaip rinkimų kampanijos dalis, bet ir galimybė atskirti pelus nuo grūdų. Tad iš amerikiečių tikrai yra ko pasimokyti.
