Ir tarptautinėje žiniasklaidoje, ir tarp analitikų netyla ginčai, ar Rusijoje milijardus susikrovęs B. Ivanišvilis gali būti Kremliaus Trojos arklys, pakeisiantis provakarietišką Gruzijos politiką.
Pats B. Ivanišvilis tiek prieš rinkimus, tiek ir po pergalės juose naudojosi kone kiekviena proga pabrėžti, kad Gruzijos pastangos tapti Vakarų pasaulio dalimi jam atėjus į valdžią ne tik nenutrūks, bet ir dar labiau sustiprės.
Jis ne kartą, ne du ir ne tris pareiškė, kad toliau aktyviai sieks Gruzijos narystės NATO, o Amerika išliks svarbiausia strateginė partnerė. Maža to, pirmąjį užsienio vizitą jis ketina rengti būtent į Vašingtoną.
Ir vis dėlto šie žodžiai iki šiol įtikino ne visus. „Rusijos Trojos arklys”, „Kremliaus projektas”, „prorusiškas milijardierius” – tai tik keli epitetai, vis dar klijuojami B. Ivanišviliui. Visus juos sugalvojo M. Saakašvilis, bet kartojami jie visame pasaulyje.
Kiek mažiau kaip prieš metus turėjau progą asmeniškai pabendrauti su B. Ivanišviliu. Po šio interviu ir toliau nuosekliai domėjausi tiek įvykiais Gruzijoje, tiek milijardieriaus pastangomis įveikti M. Saakašvilį.
Ir turiu pripažinti, kad įžvelgiau vienintelę sąsają, kuri iki šiol rimčiau sieja B. Ivanišvilį su Rusija, – milijardieriui rusų kalba vis dar gali būti artimesnė negu gimtoji gruzinų.
Nekalbėdamas ir nesuprasdamas gruziniškai, pats, žinoma, negalėjau spręsti, bet ne iš vieno žmogaus girdėjau, kad gruziniškai B. Ivanišvilis šneka nors ir laisvai, bet su esą juntamu akcentu.
Pats tapau liudininku, kad kasdieniame asmeniniame gyvenime milijardieriui, ko gero, vis dar priimtinesnė rusų kalba. Mat interviu metu B. Ivanišvilio kabinete suskambo telefonas ir modernus aparatas, atrodo, ėmė balsu skelbti skambinančiojo numerį.
Skaičiai buvo skelbiami ne gruziniškai, ne prancūziškai (B. Ivanišvilis moka šią kalbą, yra gyvenęs Prancūzijoje ir turi šios šalies pilietybę) ir ne angliškai. Balsas buvo įrašytas rusiškai.
Tai – tik pikantiška detalė, bet iš jos norintieji taip pat galėtų padaryti toli siekiančias išvadas apie B. Ivanišvilio „tikrąjį veidą”.
Viešojoje erdvėje daug dažniau aptarinėjamas kitas neva sunkiai atremiamas argumentas, rodantis, kad milijardierius ne tik palaikė, bet ir iki šiol neva naudojasi gerais ryšiais su valdančiuoju Kremliaus režimu.
Visiems žinoma, kad milijardus B.I vanišvilis susikrovė Rusijoje. Žinoma ir tai, kad be valdžios palankumo tai padaryti buvo beveik neįmanoma. Nepamirštos ir istorijos, kai iš valdžiai neįtikusių milijardierių verslas Rusijoje buvo tiesiog atimtas.
O būsimasis Gruzijos premjeras ne tik uždirbo milijardus. Jis sugebėjo ir parduoti verslą Rusijoje už rinkos kainą, kai nutarė tai padaryti praėjusiais metais pasišovęs per Gruzijos parlamento rinkimus įveikti M. Saakašvilį.
Ar tai nėra nepaneigiamas argumentas, kad B. Ivanišvilis iki šiol mėgaujasi Rusijos valdžios malone?
Nenustebkite, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo kalbėti ne tik apie nepaneigiamą, bet ir iš viso apie jokį argumentą. Nes paneigti jį padėjo ne kas kitas, o dabartinis Gruzijos prezidentas M. Saakašvilis.
Galbūt kas nors pamiršo, bet B. Ivanišvilis nebus pirmasis Rusijoje turtus susikrovęs verslininkas, atsidūręs Gruzijos valdžioje. Beveik nuo pat Rožių revoliucijos „antirusiškam M. Saakašvilio režimui”, kaip jis vadinamas Maskvoje, ištikimai tarnavo verslininkas K. Bendukidzė.
Šis turtuolis kažkada buvo laikomas netgi vienu įtakingiausių Rusijos oligarchų.
Į Gruziją jis grįžo tik po Rožių revoliucijos, bet niekas Rusijos agentu jo kažkodėl nevadino.
Taigi rusiškos kilmės turtai „prorusiškų” nuostatų Gruzijoje tikrai nelemia.
Tačiau panagrinėkime toliau. B. Ivanišvilis iš Rusijos į Prancūziją išvyko dar iki V. Putino atėjimo į valdžią. Į Gruziją jis, skirtingai negu K. Bendukidzė, grįžo iki Rožių revoliucijos. Milijardierius savo asmeniniais pinigais nuo pat pradžių rėmė M. Saakašvilio reformas ir net jo valdžios atstovus – mokėjo jiems papildomą algą.
Yra teigiančių, kad B. Ivanišvilis bent jau iš dalies finansavo ir pačią Rožių revoliuciją.
Tad ar tikrai galima patikėti, jog Kremlius buvo sumanęs keistai skambantį planą B.Ivanišvilio rankomis remti arba net į valdžią atvesti M. Saakašvilį, o paskui tomis pat rankomis jį pašalinti, kad pakeistų Gruzijos kursą?
Bent jau man tai neskamba nei įtikinamai, nei logiškai. O daugiau argumentų dėl vis dar aptarinėjamos galimybės, kad B. Ivanišvilis yra „Kremliaus projektas”, tiesiog nėra.
Be to, galima prisiminti ir panašų bandymą ilgus metus „prorusišku” vadinti dabartinį Ukrainos prezidentą V. Janukovyčių.
Tačiau jam atėjus į valdžią, nepaisant padidėjusių problemų demokratijos ir žmogaus teisių srityje, suartėjimo su Europos Sąjunga keliu Ukraina pažengė gerokai toliau negu valdant „provakarietiškajam” V. Juščenkai.
Tiesa, kaip B. Ivanišviliui seksis valdyti šalį ir pateisinti jam skirtus ypač didelius Gruzijos žmonių lūkesčius, kol kas sunku pasakyti. Sėkmingai dirbantys verslininkai tikrai ne visuomet būna ir geri politikai, tačiau bent jau B. Ivanišvilio deklaruojami principai kol kas verčia į Gruzijos ateitį žvelgti tikrai optimistiškai.
