Šventasis Raštas apie homoseksualius santykius atsiliepia neigiamai. Tad Kanzaso valstijos Vičitos mieste augęs ir uoliai bažnyčią lankęs vaikinas pasijuto išduotas savo tikėjimo.
Tikintys homoseksualai, sekdami Bažnyčios mokymu, negali turėti partnerio ar sukurti šeimos, nes jų santykiai laikomi nuodėme.
Kodėl krikščionių mokymas apie atsidavimą, meilę, pasiaukojimą netradicinės seksualinės pakraipos asmenis pasmerkia vienatvei ir dvasinėms kančioms?
Šis klausimas M. Vinesui nedavė ramybės nuo pat tos akimirkos, kai jis suvokė, jog moterims yra abejingas ir kad niekada nebuvo kitaip.
Vis dėlto Harvardo universiteto filosofijos studentas nenuleidžia rankų. Prieš dvejus metus jis atidėjo studijas ir ėmė gilintis į Bibliją bei jos aiškinimus.
Vaikinas pasišovė įrodyti, kad Šventasis Raštas nesmerkia intymių santykių tarp tos pačios lyties asmenų, kai jie gimsta iš meilės, o ne besaikių geidulių.
Paskaita sulaukė populiarumo
Savo paskaitą „Gėjų debatai: Biblija ir homoseksualumas” („The Gay Debate: The Bible and Homosexuality”) M. Vinesas pirmą kartą perskaitė šių metų kovo mėnesį vienoje gimtosios Vičitos bažnyčių.
Amerikietis sumokėjo 500 JAV dolerių operatoriui, kad nufilmuotų jo 67 minučių trukmės paskaitą. Vaizdo įraše – smulkaus sudėjimo rudakis vaikinas, kuriam iš jaudulio dreba ir balsas, ir rankos.
Įrašas trunka ilgiau nei valandą, jame – jokio humoro, visada filmuojama tik iš vienos vietos.
Nepaisant to, „YouTube” paskelbtą M. Vineso paskaitą peržiūrėjo net 399 tūkst. žmonių.
Beveik 8 tūkstančiai internautų M. Vineso darbą įvertino teigiamai. Ženklelį su žemyn nukreiptu nykščiu paspaudė 400 vaizdo įrašo žiūrovų.
M. Vineso paskaita jau išversta į šešias kalbas: vokiečių, prancūzų, ispanų, japonų, korėjiečių ir arabų. Australijoje ir Pietų Afrikoje buvo surengtos viešos amerikiečio kalbos peržiūros.
Po savo debiuto M. Vinesas gimtosiose JAV tapo pageidaujamu lektoriumi daugybėje renginių.
Tradicinis mokymas – blogas?
Savo paskaitos pradžioje M. Vinesas išskiria Evangelijos pagal Matą 7 skyriaus 16–18 eilutes, kuriomis Jėzus moko, kaip atskirti gerus mokytojus nuo netikrų pranašų.
„Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali pasiskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių? Juk geras medis duoda gerus vaisius, o netikęs medis – blogus. Geras medis negali duoti blogų vaisių, o netikęs – gerų.”
„Geras mokymas negali griauti žmogaus orumo, – ištrauką komentuoja M. Vinesas. – Jis neveda į emocinį ir dvasinį išsekimą, pasitikėjimo savimi praradimą ir savęs nuvertinimą.
Tačiau tradicinis mokymas homoseksualus verčia jaustis būtent taip.
Šis mokymas neduoda jiems gerų vaisių, o sukelia neišmatuojamą skausmą ir kančias.
Jei rimtai vertiname Jėzaus žodžius, kad blogas vaisius negali būti iš gero medžio, mums turi kilti klausimas: ar tradicinis mokymas yra teisingas?”
„Negera žmogui būti vienam”
Toliau M. Vinesas kalba apie Pradžios knygoje aprašytą Adomo ir Ievos sukūrimą.
Ši istorija, anot amerikiečio, dažnai naudojama kaip argumentas prieš homoseksualius santykius.
Dievas sukūrė vyrą ir moterį, o ne du vyrus ar dvi moteris.
Tačiau pranešėjas siūlo atkreipti dėmesį į Dievo žodžius Pradžios knygos 2 skyriaus 18 eilutėje: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką.” Ir Adomui Dievas sukuria Ievą.
M.Vinesas pripažįsta, kad, kaip ir Adomui Ieva, tradicinės orientacijos vyrams išties tinkamiausia bendrininkė yra moteris. Tačiau gėjams, jo žodžiais, tinkamiausias bendrininkas yra kitas gėjus, o lesbietei – lesbietė.
Savo ruožtu tradicinis mokymas homoseksualui siūlo atstumti mylimą asmenį ir visą gyvenimą praleisti vienišam.
Vaikinas pabrėžia, jog Dievas aiškiai pasako, kas yra bloga.
Tai yra versti žmogų būti vieną. Tad tradicinis mokymas esą nesutampa su Dievo mokymu.
Atsitikimas Sodomoje
Savo pranešime M. Vinesas išskiria šešias Biblijos vietas, kuriose kalbama apie tos pačios lyties atstovų santykius, – tris Senajame Testamente ir tris Naujajame Testamente.
Visur – neigiamai.
Pirmoji vieta – Senojo Testamento Pradžios knygos 19-asis skyrius. Čia pasakojama, kaip du angelai, pasivertę vyrais, atvyksta į Sodomą. Juos pasikviečia Lotas ir pasiūlo pernakvoti jo namuose.
„Bet jiems dar neatgulus, miesto vyrai – Sodomos vyrai, jauni ir seni, visi žmonės iki paskutinio – apsupo namus ir šaukė Lotui: „Kur tie vyrai, atėjusieji pas tave šį vakarą? Atvesk juos mums, kad galėtume juos pažinti.”
Lotas išėjo pas juos už durų ir, uždaręs paskui save duris, kalbėjo: „Maldauju, mano broliai, nesielkite nedorai! Žiūrėkite, aš turiu dvi dukteris, kurios dar nėra pažinusios vyro. Leiskite man jas jums atvesti – darykite su jomis, kas jums patinka, tik nedarykite nieko aniems vyrams, nes jie įžengė mano stogo pavėsin.”
Lotas užstoja vyrais pasivertusius angelus nuo vyrų, užsimojusių išprievartauti atvykėlius, o angelai išveda Lotą ir jo šeimą iš nusidėjėlių miesto, kurį Dievas užlieja siera ir ugnimi.
Prievarta – ne meilė
Anot M. Vineso, šiame epizode vienintelis bendras dalykas tarp homoseksualų ir Sodomos vyrų – tai, kad jie ketina turėti lytinių santykių su tos pačios lyties asmenimis. O mylinčių gėjų tarpusavio santykiai neturį nieko bendra su prievarta.
„Senovėje grupinis vyrų išprievartavimas buvo naudojamas kaip būdas pažeminti ir parodyti agresiją karo metu.
Tai neturėjo nieko bendra su lytine orientacija ar potraukiu: esmė buvo sugėdinti ir nugalėti, – aiškina M. Vinesas. – Sodomos vyrų veiksmai turėjo pabrėžti jų žiaurų elgesį su atvykėliais, o ne parodyti, kad jie – gėjai.”
Studentas šią išvadą grindžia ir vėlesniuose Biblijos raštuose esančiais aiškinimais, kodėl buvo sunaikinta Sodoma.
Ezechielio knygos 16-ojo skyriaus 49-ojoje eilutėje pranašas cituoja Dievą, kuris sako: „Išties tavo sesers Sodomos kaltė buvo įžūlus išdidumas! Ji ir jos dukterys buvo pertekusios duonos ir lengvai gyveno, bet neištiesė rankos vargšui ir beturčiui.”
M. Vinesas dvidešimtyje Biblijos vietų, kuriose kalbama apie Sodomą ir Gomorą, rado tik vieną, kurioje kaip nuodėmė paminimi nepadorūs lytiniai santykiai.
Tai – Judo laiško Naujajame Testamente 7-oji eilutė: „Taip pat Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, kurie panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną, lieka pavyzdžiu, kentėdami amžinos ugnies bausmes.”
„Yra daug ištvirkavimo formų. Net jeigu šią eilutę priskirtume grupiniam išprievartavimui, apie kurį kalbama Pradžios knygos 19 skyriaus 5-ojoje eilutėje, tai vis tiek neturėtų nieko bendra su santykiais, apie kuriuos kalbu”, – teigia vaikinas.
Pasibjaurėtina – tik žydams
Antroji ir trečioji Senojo Testamento vietos, kuriose kalbama apie lytinius santykius tarp tos pačios lyties asmenų – Kunigų knygos 18-ojo skyriaus 22-oji eilutė ir 20-ojo skyriaus 13-oji eilutė.
18-ajame skyriuje rašoma: „Nesugulsi su vyriškiu tarsi su moterimi; tai pasibjaurėtina.”
O 20-ajame skyriuje skelbiama: „Jei vyras sugultų su vyriškiu tarsi su moterimi, juodu abu nusikalto bjauriu iškrypimu ir užsitraukė kraujo kaltę.”
Anot M.Vineso, šioje vietoje daugelis žmonių iš tiesų baigtų diskusijas. Bet jis apgailestauja dėl to, kad Kunigų knygoje aprašyti vyrų santykiai daugybei tikinčiųjų atrodo tarsi būtų kertiniai argumentai, kai kalba pasisuka apie homoseksualumą.
Esą pasigilinus į kontekstą tampa aišku, kad Kunigų knygoje išdėstyti nurodymai nėra taikomi visiems krikščionims, tik žydams.
Anot paskaitos autoriaus, Naujajame Testamente skiriama daug dėmesio klausimui, kokia Senojo Testamento reikšmė augančioje Krikščionių bažnyčioje.
Ar pagonys, vos prisijungę prie judėjimo, kuris iki tol buvo išskirtinai žydų religija, turi laikytis visų Senajame Testamente nurodytų taisyklių, kurių – daugiau kaip 600?
49 metais ankstyvosios Bažnyčios lyderiai susirinko aptarti šios problemos. Tuomet dvasininkai susitikime, vėliau gavusiame Jeruzalės tarybos pavadinimą, nusprendė, kad senieji įstatymai pagonims negalios.
Išpirko Kristaus mirtis
M. Vinesas pateikia pavyzdžių, kokių dar Senojo Testamento nurodymų turi laikytis žydai, bet ne likusieji krikščionys.
Plačiausiai žinomas košerinio maisto vartojimas ir apipjaustymas. Tačiau yra ir kitų draudimų, kurių krikščionys nelaiko nuodėmingais.
Pavyzdžiui, Kunigų knygos 11-ajame skyriuje parašyta, jog iš vandens gyvūnų galima valgyti tik tuos, kurie turi pelekus ir žvynus. Visi kiti – krevetės, austrės ar vėžiai – laikomi pasibjaurėtinais.
19-ajame Kunigų knygos skyriuje draudžiama sėti savo dirvoje dviejų rūšių sėklas, nešioti drabužį, pasiūtą iš dvejopo audeklo, kirpti plaukus ant smilkinių ir tatuiruoti odą kokiais nors ženklais.
Anot M. Vineso, žodis „pasibjaurėtinas” Senajame Testamente vartojamas daugeliui dalykų, kurie draudžiami žydams, apibūdinti.
Tad, jo teigimu, šis apibrėžimas vartojamas apibūdinti tai, kas kultūrine ir religine prasme skiria žydų tautą nuo kitų tautų. Tačiau tai nėra teigimas, kad viena ar kita yra iš esmės blogai.
„Beveik 2000 metų vyravo krikščionių požiūris, kad šimtus Senojo Testamento taisyklių ir draudimų išpirko Kristaus mirtis. Tad nematau priežasčių, kodėl Kunigų knyga turėtų būti išimtis”, – Senojo Testamento nagrinėjimą baigė M.Vinesas.
Kas yra prigimtiniai santykiai?
Bene svarbiausiu teiginiu Biblijoje apie homoseksualius santykius M. Vinesas laiko Naujajame Testamente išdėstytus apaštalo Pauliaus žodžius laiške romiečiams.
Laiške Paulius kalba apie visos žmonijos nuopuolį. 1-ojo skyriaus 18–36-ojoje eilutėse rašoma, kad žmonės žinojo dieviškąją tiesą, bet nuo jos nusigręžė: tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi ir tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui.
O kadangi jie nusigręžė nuo Dievo, Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai.
„Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir už iškrypimą jiems patiems būdavo vertai atlyginama”, – rašoma 26–27-ojoje eilutėse.
Ir nors daugeliui gali pasirodyti, kad tokiems teiginiams nėra kontrargumentų, M. Vinesas vėl kviečia įsigilinti į kontekstą ir atkreipti dėmesį į žodį „prigimtinis”.
Vaikinas nurodo, kad skyrelyje kalbama apie tuos vyrus, kurie nusigręžė nuo savo prigimtinių santykių su moterimis, ir apie tas moteris, kurios ignoruoja tokius santykius su vyrais.
Jie santykiavo su tos pačios lyties asmenimis, nors tai nebuvo jiems įgimta.
„Bet juk kalbame ne apie tai. Homoseksualūs žmonės turi įgimtą, nuolatinę orientaciją. Jie negali jos pasirinkti ir pakeisti. Jie neatmeta heteroseksualumo”, – aiškina M. Vinesas.
Nesaikingumo simbolis
Pranešėjas taip pat pažymi, jog lytinės orientacijos samprata apskritai yra labai nauja.
Anot jo, žmonės tai ėmė suvokti tik pastaraisiais dešimtmečiais. O senovėje homoseksualumas laikytas ne kitokia lytine orientacija, o geidulių ir aistrų pertekliumi.
Pasak M.Vineso, tikėtina, jog Paulius savo laiške romiečiams apie tos pačios lyties žmonių santykiavimą rašė norėdamas vaizdžiai apibūdinti seksualinį chaosą ir nesaikingumą.
„Ir tai visiškai sutampa su tuomete tos pačios lyties asmenų santykių samprata”, – teigia pranešimo autorius.
M. Vinesas pažymi, kad Pauliaus laiške neužsimenama apie homoseksualius santykius, kurie pagrįsti ne beribėmis aistromis, o meile, ilgalaikiu įsipareigojimu, siekiu sukurti šeimą.
„Negalėtume įsivaizduoti, kad, Biblijoje perskaitę apie heteroseksualius geidulius ir paleistuvavimą, pasmerktume ir vedybinius tradicinės orientacijos krikščionių ryšius”, – lygino amerikietis.
Galimi vertimo netikslumai
Likusios citatos iš Naujojo Testamento, kurias nagrinėja M. Vinesas, priklauso tam pačiam autoriui – apaštalui Pauliui.
Pirmojo laiško korintiečiams 6-ojo skyriaus 9 ir 10-ojoje eilutėse rašoma: „Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite!
Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei sanguliautojai su vyrais, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės.”
M.Vinesas čia iškelia vertimo iš graikų kalbos problemą. Lietuviškoje Biblijoje parašyta „sanguliautojai su vyrais”, bet angliškų Šventojo Rašto vertimų variantuose šis apibrėžimas labai skirtingas – nuo „vyrų prostitutų”, „vyrų, kurie užsiima seksu su vyrais” iki „vyrų, kurie praktikuoja homoseksualizmą”.
Pastarąjį vertimą M.Vinesas laiko visiškai klaidingu, mat terminas „homoseksualizmas” apskritai pradėtas vartoti tik XIX amžiaus pabaigoje. Kaip minėta anksčiau, lytinės orientacijos sampratos senovėje nebuvo.
Todėl lektorius siūlo pasigilinti, kokia reikšmė graikiško žodžio „arsenokoites”, kuris yra vartojamas originalioje laiško versijoje.
Užuominų į meilę nėra
Anot M. Vineso, „arsenokoites” – sudėtinis žodis, sudarytas iš dviejų dėmenų: „arsen”, kuris reiškia vyrą, ir „koites”, reiškiantis lovą su seksualine konotacija.
Problema tai, kad žodis „arsenokoites” senovės Graikijoje buvo vartojamas labai retai. Manoma, kad šio žodžio panaudojimas Pauliaus laiške korintiečiams apskritai yra pirmasis rašytiniuose šaltiniuose.
Anot M. Vineso, šis žodis gali reikšti vyro išnaudojimą, veikiausiai – lytinį, tačiau užuominų apie meile ir atsidavimu pagrįstus santykius nėra.
M. Vinesą pavadino angelu
Šį rugsėjį M. Vinesas savo paskaitą skaitė Niujorke, bažnyčioje Manhatano 5-ajame aveniu. Jo žodžių nuščiuvę klausėsi per 200 homoseksualių tikinčiųjų.
Po savo pasirodymo M.Vinesas jautėsi pakylėtas. Jis sulaukė daugybės padėkų. Viena moteris M.Vinesą net pavadino angelu.
„Prieš metus maniau, kad esu vienintelis krikščionis gėjus, o dabar atrodo, lyg visi krikščionys būtų homoseksualūs”, – dienraščiui „The New York Times” tuomet prisipažino M. Vinesas.
Vaikinas gauna tūkstančius laiškų ir klausimų, į kuriuos nespėja atsakinėti. Dažnas klausimas – kaip įrodyti savo tėvams, kad homoseksualumas – įgimtas dalykas, o ne pasirinkimas.
Neseniai ir pats M. Vinesas kankinosi galvodamas, kaip tai reikės paaiškinti motinai ir tėvui. Vis dėlto jie palaikė sūnų ir pirmieji įvertino jo paskaitą – sūnus jų akivaizdoje repetavo savo kalbą.
Kol M. Vinesas nebuvo sumanęs rengti viešų paskaitų, tėvai neprieštaravo, kai jis savo išvadas apie neva neteisingą Biblijos interpretavimą siuntė Vičitos bažnyčios dvasininkams.
Iš jų nesulaukė jokios reakcijos. O galiausiai Vinesų šeimos ir minėtos bažnyčios santykiai pablogėjo – tuomet M.Vinesas nusprendė, kad jam reikia tribūnos didesnėje auditorijoje.
Būti gėjumi – ne pasirinkimas
Savo paskaitos pradžioje vaikinas aiškina, jog galėdamas rinktis nebūtų gėjus.
„Tai – be galo didelis nepatogumas. Tai – stresas. Tai izoliuoja ir verčia jaustis vienišam, kitokiam, nesuprastam, nepriimtinam. Aš nepasirinkau būti gėjumi.
Iki šiol niekada nebuvau užmezgęs artimų santykių ir esu už susilaikymą iki vedybų. Tačiau turiu giliai įsišaknijusį troškimą vieną dieną susituokti, dalytis su kuo nors savo gyvenimu ir sukurti savo šeimą.
Tačiau pagal tradicinį mokymą aš kaip krikščionis netenku teisės į meilę, mylimo žmogaus draugiją ir šeimą. Tad kiekvieną kartą, kai man kas nors labai patiks, turėsiu jį atstumti ir likti sudaužyta širdimi.
Ir taip bus visą mano gyvenimą. Šiuo atveju įsimylėti – pats blogiausias dalykas, kuris gali nutikti gėjui”, – teigia M.Vinesas.
Homoseksualumas senojoje Lietuvoje
Baltų kultūros ir religijos tyrinėtojas, humanitarinių mokslų daktaras Dainius Razauskas teigia, kad istoriniuose šaltiniuose apie senovės baltus neaptiko eilučių apie homoseksualumą.
„Kai lietuviai dar nebuvo priėmę krikščionybės, atvykėliai į Lietuvą, patys dažniausiai būdami krikščionys, nepraleisdavo progos apie mūsų šalį atsiliepti neigiamai.
Ir jeigu jie kur nors būtų užtikę homoseksualizmo apraiškų, kuris tuometėje krikščioniškoje Europoje nebuvo toleruojamas, labai tikėtina, kad tuo tikrai būtų pasinaudoję pagoniams paniekinti: „Štai kokie jie, štai ką jie išdarinėja...”
Bet šaltiniuose apie tai nekalbama. Reikia manyti, kad tai nebuvo geranoriškas nutylėjimas. Veikiausiai tokio dalyko tiesiog neaptikta. Tad galima daryti išvadą, kad homoseksualumas, jei tokio ir būta, nebuvo reikšmingas socialinis reiškinys.
Tiesa, pirmojo tūkstantmečio pabaigos ir antrojo tūkstantmečio pradžios skandinavų sagose ši tema aptinkama.
Tais laikais Skandinavijoje būdavo kuriama tiek šlovinamoji, tiek žeminamoji, niekinamoji poezija.
Toks niekinamasis poetinis kūrinys vadintas nida. Būti pavaizduotam homoseksualiam tuomet buvo vienas didžiausių galimų pažeminimų. Tai buvo toks mirtinas įžeidimas, kad net galėdavo kilti karas tarp valstybių.
Tačiau senojoje Lietuvoje netgi tokio pobūdžio homoseksualizmo paminėjimų nebūta.
Tyrinėdami pastarųjų šimtmečių Lietuvos kaimą etnografai tai šen, tai ten aptinka žinių apie tos pačios lyties asmenų santykius. Tačiau apie tai kalbėta netiesiogiai, aptakiai.
Pavyzdžiui, pasakojama, kad viename name gyvena ne vyras ir moteris, bet du vyrai. Arba kad kažkokia moteris yra kaip vyras. Tačiau sunku pasakyti, kiek toks požiūris susijęs su homoseksualumu, o kiek – tiesiog su nesantuokiniu gyvenimu.
Tradiciniame kaime gyvenimas nesusituokus buvo vertinamas labai neigiamai, o senberniai ir senmergės pašiepiami.
Lietuvių kalboje dar yra senas žodis, apibūdinantis transseksualų asmenį: vištgaidis. Šis žodis reiškia lyties neapibrėžtumą ir turi tam tikrą neigiamą konotaciją.
Neigiamu kaimiečių požiūriu nėra ko stebėtis. Kaimo bendruomenė neigiamai vertino visa tai, kas buvo svetima ir neįprasta. Net ir į svetimtaučius – čigonus, žydus – buvo žvelgiama įtariai. O velnias būdavo vadinamas vokietuku.”
Filosofijos studento M. Vineso paskaitoje gausu spragų?
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas dr. Benas Ulevičius mano, kad dauguma Šventojo Rašto tyrinėtojų sutiktų, jog M. Vineso pateikti Naujojo Testamento ištraukų aiškinimai atspindi labiau jo paties požiūrį nei istorinę ir Šventojo Rašto tiesą.
„Iš konteksto ištrauktomis eilutėmis galima paremti pačius įvairiausius požiūrius. Tačiau reikšmingos ir greta esančios Biblijos eilutės, skyriai, net ištisos knygos.
Pažvelkime kad ir į M. Vineso minėtą Pradžios knygos pasakojimą apie vyro ir moters sukūrimą. M. Vinesas nepamini, jog netrukus po žodžių „negera žmogui būti vienam” randame ir kitą Dievo nurodymą: „Būkite vaisingi ir dauginkitės”.
Panašių spragų rastume kone kiekviename amerikiečio pateiktame aiškinime.
Pasak M. Vineso, panašiai kaip heteroseksualių žmonių „prigimtis” traukia juos santykiauti su priešingos lyties asmenimis, homoseksualių asmenų „prigimtis” traukia juos santykiauti su tos pačios lyties asmenimis.
M.Vinesui akivaizdžiai nežinoma viena ryškiausių biblinių idėjų, pasak kurios, žmogaus prigimtis yra gera, tačiau gali ir sugesti. Prigimtis nėra viskas, ką nuo gimimo jaučiame ar turime.
Naujasis Testamentas aiškiai sako, kad mūsų gėrio troškimui prieštarauja mūsų iškrypęs mąstymas ir kūne tūnančios aistros: pavydas, nesivaldymas, puikybė, malonumų, garbės, galios ir daiktų vaikymasis. Tad viskas, ką turime nuo gimimo, nebūtinai yra geriausias elgesio standartas.
Pavyzdžiui, žmogus iš prigimties linkęs labiau paisyti savo interesų nei kaimyno, o gebėjimas dalytis išugdomas vien pratybomis.
Įgimto aklumo, kurtumo ir luošumo taip pat nelaikome prigimtimi, bet greičiau prigimties defektu – įgimtu trūkumu.
Žema smerkti daltoniką, kad jis neregi spalvų. Tačiau vienodai kvaila daltonizmą laikyti žmogaus prigimties dalimi. Tai – defektas, dėl kurio žmogus negali džiaugtis vienu žmogiškos prigimties bruožų – spalvų regėjimu.
Taip ir asmuo, jaučiantis homoseksualų potraukį, jokiu būdu negali būti žeminamas. Tačiau jo potraukis priskirtinas ne žmogaus prigimčiai, bet žmogaus prigimties sutrikimui.
M. Vineso argumentuose žioji dar viena – istorinė spraga. Paprastai norėdami sužinoti, ką turėjo omenyje Senojo ir Naujojo Testamentų įkvėptieji rašytojai, žvelgiame į tai, kaip jų žodžius suprato pati pirmoji jų sekėjų karta.
Pirmieji krikščionys ne vien skaitė Naujojo Testamento ištraukas, kaip tai daro M. Vinesas, bet ir turėjo galimybę išgirsti apaštalus. Klausantis, be abejo, kildavo klausimų, ką reiškia viena ar kita užrašyta mintis.
Logika paprasta: jei pirmaisiais krikščionybės amžiais Naujojo Testamento aiškinimas būtų buvęs toks kaip M. Vineso, pirmųjų krikščionių bendruomenės būtų pripažinusios homoseksualias sąjungas.
Prisiminkime, kad graikiškosios vyrų meilės vyrams atgarsiai buvo nuvilniję per visą to meto helenistinį pasaulį.
Tad bent jau graikiškoji krikščionių bendruomenių dalis, rodos, būtų galėjusi netrikdoma pripažinti homoseksualų polinkį kaip normalų dalyką. Bet nepripažino, nes buvo paveldėjusi iš apaštalų aiškų mokymą šiuo klausimu.
