UNESCO nusižiūrėjo idėją?
Su O. Vištakiu susitikome mokykloje. Sekmadienį vyras į mokyklą atėjo darbuotis – vienoje pastato dalyje dingo elektra. Jis paaiškino, kad tokius darbus atlieka savaitgaliais, nes taip paprasčiau – mokiniai netrukdo dirbti: „O ką aš veikčiau, jeigu nedirbčiau mokykloje? Drybsočiau ir tiek. Esu įpratęs anksti atsikelti, tai ateinu ir septintą valandą ryto atrakinu mokyklą. Man nesunku, juk čia pat gyvenu.“
„Sovietų Sąjungoje egzistavo įvairios šventinės dienos pagal profesiją: geležinkelininkų, tankistų, žemdirbių ir pan. Mokytojų dienos tarp jų nebuvo“, – pasakojo, kaip kilo Mokytojų dienos idėja, pašnekovas.
1963 metais jis paėmė popieriaus lapą ir parašė užklausą-pasiūlymą švęsti Mokytojų dieną. Ją nusiuntė į laikraščio „Izvestija“ redakciją, o ši pasirūpino, kad laiškas patektų į reikiamas rankas. Neilgai trukus lietuvis sulaukė atsakymo. Švietimo, aukštųjų mokyklų ir mokslo darbuotojų profsąjunga jo prašymą patenkino.
O. Vištakio siūlymu Sovietų Sąjungoje Mokytojų diena buvo švenčiama pirmąjį spalio sekmadienį. Štai ir Tarptautinė mokytojų diena šiandien švenčiama spalio 5-ąją. Teigiama, kad šią šventę 1966-aisiais pasiūlė UNESCO Tarpvyriausybinė konferencija, pripažindama lemiamą mokytojų vaidmenį švietimui, asmenybės formavimui ir dabartinės visuomenės raidai, siekdama visose šalyse garantuoti mokytojų padėtį, atitinkančią jų svarbą, ir parodyti deramą pagarbą.
„Kadangi ir dabar Mokytojų diena yra švenčiama spalio pradžioje, tai aš taip kartais pagalvoju, kad, matyt, SSRS atstovai taip pat dalyvavo toje Tarpvyriausybinėje konferencijoje ir jie pasiūlė šią datą. Juk ji maždaug sutampa su mano pasiūlyta“, – svarsto Olijardas.
Mokytojų dieną buvo rengiamos ekskursijos ne tik į gretimus miestus ir miestelius, bet ir Sovietų Sąjungos respublikas. Tačiau O. Vištakis tikina nė nepastebėjęs, kada mokyklose prasidėjo tradicija mokiniams vesti pamokas Mokytojų dienos proga. Anot jo, tai yra dar gana nauja idėja.
„Pamenu, mes pykdavome, nes tądien mokykloje būdavo netvarka: mokiniai daug ką sulaužydavo, prišiukšlindavo klases. Vienu metu leisdavo ir dienyną neštis į klasę. Po to ir dvejetų, ir penketų iš niekur atsirasdavo“, – šypsojosi O. Vištakis.
Per 60 metų mokiniai nepasikeitė
O. Vištakį žino kelios Papilės S. Daukanto gimnazijos mokinių kartos. Vieni jį pažįsta kaip mokyklos direktorių, kiti – kaip mokytoją, treti – kaip ūkvedį.
„Neilgai dirbau mokyklos direktoriumi. Vežant mokinius į saviveiklos apžiūrą įvyko avarija. Pasisekė, kad niekas nežuvo, bet keturios mergelės iškrito per sunkvežimio bortą. Pamenu, vairuotojas buvo toks kvailokas kolūkio darbininkas. Tačiau, aišku, merginos taip pat buvo kaltos dėl šios nelaimės“, – prisiminė O. Vištakis.
Po šio įvykio švietimo ministro nurodymu jis buvo nušalintas nuo direktoriaus pareigų. Vis dėlto vyras mokyklos nepaliko, jis buvo paskirtas karinio rengimo mokytoju. Šį dalyką Olijardas dėstė 17 metų. Tiksliau, dėstė tol, kol karinis rengimas buvo išbrauktas iš mokymosi programos.
Tuomet O. Vištakis tapo direktoriaus pavaduotoju ūkiniams reikalams. Šias pareigas po 20 metų perleido jaunesniam vyrui vos pernai, tačiau jis ir toliau dirba gimnazijoje.
„Likau tvarkyti dokumentų, tad sėdžiu savo kabinete ir rašau įvairius planus. Štai praėjusią savaitę tvarkiau popierius dėl mokyklos šildymo. Bus daugiau ką veikti, kai prasidės šildymo sezonas. Tuomet reiks dar ir orą iš radiatorių išleisti“, – įprastu darbų sąrašu dalijosi O. Vištakis.
Užsiminęs apie radiatorius vyras iškart prisiminė mokinių eibes. Nors tiesiogiai su mokiniais O. Vištakis jau senokai nebesusiduria, dirbdamas ūkvedžiu jis matydavo, kiek mokiniai padaro žalos mokyklai. Pašnekovas juokėsi, kad mokinių išdaigų, piktybinių ar iškrėstų visai netyčia, netrūksta: tai ima ir sugadina durų spynas, tai mėgina patvindyti koridorių, tai pažeidžia elektros instaliaciją, tai suskaldo gipso plokštėmis dengtas sienas.
„Visada taip buvo. Ir ką jiems padarysi?“ – atsisveikindamas nusišypsojo mokyklos senbuvis ir nužingsniavo tvarkyti elektros lizdo.
