Spalio pradžioje sala, o tiksliau – viešbučiais nusėta ir skėčiais nuo saulės nusmaigstyta šiaurinė jos pakrantė, dar gyvena atostogų sezono ritmu. Lapkritį sezonas turėtų pasibaigti, ir kurortiniai Kretos miestai apmirti keletui mėnesių iki naujojo sezono pradžios. Bet kol kas, plieskiant 30 laipsnių karščiui, aštriais akmenimis nusėtos uolėtos Egėjo jūros pakrantės ir už kelių šimtų metrų esantys lepesnių turistų mėgstami baseinai pilni gyvybės.
Miestų ir miestelių gatvėse restoranų ir tavernų šeimininkai vienas per kitą šaukia apsilankyti būtent pas juos, suvenyrų parduotuvėlės vilioja turistus graikiškomis ir kretietiškomis grožybėmis, pradedant vienos seniausių Europoje Mino civilizacijos dirbinių kopijomis, baigiant bižuterija, prieskoniais, alyvų aliejumi ir muilu. Daug kur spalį jau galima rasti nemažų nuolaidų – kai kurie pardavėjai nesismulkindami rėžia kainą perpus ir dar leidžia pasiderėti. Visgi sezono pabaiga.
Išskirtinis Kretos turistinių miestelių bruožas – kailinių parduotuvės. Saloje, kur šio drabužio neprireikia netgi pačiu šalčiausiu laikotarpiu (tuomet čia temperatūra nukrenta „net“ iki keliolikos laipsnių – šilumos, žinoma), kailių parduotuvių rasi ant kiekvieno kampo. „Šuba“, „Mech“, „Fur“, „Koža“ - rusiškais ir angliškais, taisyklingais ir netaisyklingais žodžiais mirga iškabos su šiltai apsitūlojusiomis gražuolėmis.
Suprantama, visa tai skirta turistams, pirmiausia – iš Rusijos. Kailiniai Kretoje kainuoja pigiau nei ten – nuo kelių šimtų eurų iki kelių dešimčių tūkstančių, priklausomai nuo prabangumo. Kailių pardavėjai, sėkmingą dieną parduodantys iki dvidešimties „šūbų“, jau skaičiuoja pelnus ir skundžiasi ne krize, o tik išaugusia konkurencija.
Giliau kalnuose, atokiau nuo kurortinio bruzdesio, gyvenimas slenka tykiai ir hipnotizuojančiai ramiai. Pravažiuodami kalnų miestelius, baltų akmeninių namukų mažais langeliais – čia taip šviesu, kad tokių visiškai pakanka – prieangiuose, apstatytuose gausiai žydinčiais vazoniniais augalais, mezga bobutės, o diedukai susėdę čia pat gatvėse už stalų žaidžia stalo žaidimus. „Siga, siga“ - šis posakis, reiškiantis, kad nėra, kur skubėti, mus nuolat lydi Kretoje.
Visi vyresnio amžiaus žmonės čia apsirengę juodai. Tai tradicinė kretiečių apranga, gedulą reiškianti tik iš dalies – sakoma, kad juoda spalva pasirinkta prisimenant turkų okupaciją išgyvenusios šalies gyventojus. Juodas sarikis – nerta trikampė skarelė, susukama į volelį ir rišama ant galvos sulaikyti tekančiam prakaitui – taip pat simbolizuoja tą patį. Išnerti spurgeliai sarikio kraštuose reiškia kretiečių ašaras.
Sunku suprasti, ar šiandieninė Kreta, per visą savo istoriją tik porą dešimtmečių buvusi nepriklausoma valstybe, tapatina save su Graikija, ar nori būti savarankiška. Ant valstybinių pastatų plevėsuoja Graikijos, kai kur ir Europos Sąjungos vėliavos, tačiau gatvėse ant automobilių šen bei ten galima pamatyti ir juodų.
Juodos vėliavos ypač suplazda ten, kur reikalas susijęs su kova prieš savo skriaudėjus. Jas išvydome ir paskutinę savo kelionės dieną, spalio 4-ąją, jau prieš pat paliekant šią saulėtą ir užburiančiai gražią šalį.
Likus kilometrui iki Herakliono oro uosto tapo aišku, kad toliau nebeprivažiuosime. Turistų autobusai stoja, žmonės, tempdami paskui save aliejaus, rakės ir balto vyno prigrūstus lagaminus, į lėktuvus skuba pėsčiomis.
Oro uosto prieigose vėjyje plazda juodos vėliavos, kai kur matyti ir mėlynai baltų graikiškų. Aplink stovi traktoriai, automobiliai su priekabomis. Baigiantis turistiniam sezonui, į žūtbūtinį mūšį pakilo Kretos taksistai.
Šie žmonės dėl galimybės suktis pelningame turizmo versle buvo priversti užstatyti namus ir kitą turtą – taksisto licenzija buvo tokia brangi, jog įsigyti ją prie prabangaus automobilio reikšdavo tą patį, kaip įsigyti gerą diržą prie kelnių. O vėliau buvo sugalvota licenziją atpiginti, ir visu savo gyvenimu dėl jos rizikavę žmonės liko „ant ledo“. Jeigu valdžia nesiims jokių priemonių, jų investicija nebeatsipirks.
Vis dėlto pagarba šiems Kretos žmonėms, kad jie nusprendė prabilti apie savo teises ne per turistinio sezono įkarštį. Kretiečiai apskritai labai svetingi, dėmesingi ir malonūs žmonės. Tavernos šeimininkui, visuomet ateinančiam išgerti taurelę rakės kartu su savo svečiais, o pavalgius pavaišinančiam nemokamais saldumynais, pagyrimas jo maistui svarbesnis už arbatpinigius. Kilometras iki oro uosto su lagaminu tikrai nebuvo problema ar juolab tragedija. Šiandien juodas sarikis man ant kaklo, o širdis ten, pasiklydusi kažkur kalnų tarpekliuose ir vaiskaus mėlynumo jūros vandenyse.
