Ne, jie ne vien loja, jie ir stipriai kanda: savo pažadus anksčiau ar vėliau ištesi, bet nubausti taip ir nelieka. Apskritai gyvūnų žudikai dievobaimingoje, krikščioniškas vertybes puoselėjančioje Marijos žemelėje jaučiasi privilegijuoti ir turintys teisę susidoroti su silpnesnės rūšies būtybėmis.
Anksčiau rašiau, kad šuo – beteisis padaras mieste. Šiandien sakau, kad jis ne beteisis, o išvis nepageidaujamas. Dabartinę padėtį gyvūnų atžvilgiu galima palyginti su pačios primityviausios formos darvinizmu ir rasizmu, už kurio kyšo ir genocido šešėliai.
Priimtos naujos, iš pirmo žvilgsnio lyg ir skaisčiomis atrodančios Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo pataisos tik dar labiau patręšė lysvę, kurioje nelyginant piktžolės sėkmingai išvešėjusi mūsų politikų pasėta neapykanta šunims ir jų augintojams.
Pirma antsnukiai, paskui – reikalavimas šeimininkams nešioti jų augintinių kakų sklidiną permatomą maišelį kaip įrodymą, kad jie aplinkos neteršia. Nuo tada, galima laikyti, buvo patiestas kelias tūžmingiems piliečiams kabinėtis prie keturkojų augintojų.
Užtenka tik, kad šuo pakelia koją, ir su trenksmais link jo atrieda atbilda keiksmažodžių ir grasinimų lavina. Jei, instinktyviai atlikdamas pareigą, amsius dar ir užloja, tai jau kviečiama policija, siunčiami raštiški skundai valstybės institucijoms.
Na, o palaidam ciuciui ir jo šeimininkui gresia linčo teismas. Kitą kartą geriau ten pat su savo ištikimu sargu neiti, nes didelė tikimybė, kad ant žemės voliosis nepriekaištingai veikiantys žiurkių ar kitiems parazitams skirti nuodai.
Beje, gyvūnų nuodijimas pas mus nelaikomas jokiu nusikaltimu. Veikiau atvirkščiai – gali būti, kad net skatinama šitokiu būdu apvalyti miestą. Kai tik artėja kokio nors labai svarbaus asmens vizitas ar iškyla, tarkim, metro reklaminė būdelė, žiūrėk – iš pasivaikščiojimo po tas žaliuojančias viešąsias erdves vienas po kito suserga ir gaišta keistomis aplinkybėmis lauke „kažko užėdę“ šunys. O po balkonu 10 metų besiglaudusios ir niekam netrukdžiusios katės paryčiais, kai atsiveria plyšiai tarp pasaulių, išnyksta fantastiškai nepastebimai.
Apskritai naminių gyvūnų galabijimo kultūra Lietuvoje turi gilias tradicijas. Nunuodyti ar aplieti verdančiu vandeniu kaimyno ar praeivio, su kuriuo kartais tenka prasilenkti, augintinį vien dėl to, kad ano snukis nepatinka arba tas per garsiai loja, o gal negražiai miaukia, laikoma tokiu pat normaliu, net skatintinu reiškiniu, kaip ir atsikratyti savo paties globotinio, kai šis tampa per didele finansine našta.
Vien jau kokį puikų pavyzdį rodo dar besiformuojančiam jaunimui į privalomos literatūros sąrašus įtraukti sadistiniai Jono Bilūno darbai „Brisiaus galas“ ir „Kliudžiau“.
Taigi, ir nuo šiol įsigalėjęs draudimas daugiabučiuose auginti tam tikrų veislių šunis yra tik prieš gyvūnus nukreiptos politikos tąsa. Postūmis konfliktams tarp pačių šunų augintojų ir žalia šviesa gaivalų apsėstiems pikčiurnoms terorizuoti kaimynus.
Nuo šiol priekabių ieškotojai brazdinsis apie butų, kuriuose gyvena keturkojai, duris ir jų šeimininkus šokdins, reikalaudami pamojuoti veislę liudijančiais dokumentais. Ot klius iš gyvūnų globos namų paimtiems mišrūnams bei jų gelbėtojams...
Prognozuoju be jokios ironijos – įstatymų leidėjai, kurių kai kurie pritvinkę neapykantos gyvūnų rūšiai, ir toliau nenurims – pastarąja pataisa, kuri iš esmės dar nėra labai šiurkšti, neapsiribos.
Juk net valstybiniame lygyje pas mus išsikerojusi filosofija, kad reikia drausti ir naikinti viską, ko pats bijai ir ko nepažįsti, nežinai.
Savo problemos nenorintys pripažinti žmonės ja mėgina užkrėsti aplinkinius ar net permesti ją kitiems. Yra tokių, kurie pelių bijo labiau nei dramblių, todėl trokšta, kad kitiems nebūtų leidžiama namuose auginti žiurkėnų ir jūrų kiaulyčių. Yra žmonių, paniškai bijančių musių, ir jei tik galėtų, tai įstatymais uždraustų joms zyzti.
Panašiai ir su šunofobais, kurie įsipynę ir į valdžią. Užuot kreipęsi į specialistus dėl juos iš vidaus graužiančių kompleksų ir mėginę atsikratyti liguistos baimės, o paskui skatinę visuomenę tapti šiek tiek pakantesne gamtai, jie verčiau toliau mėgausis savo pačių subrandinta fobija ir, sėdami pavojaus nuotaikas, dės visas pastangas, kad ir kiti naminiams gyvūnams imtų jausti antipatiją. Tokiu būdu jie pamažu pasieks, kad miestuose išvis nebūtų auginami keturkojai padarai.
Tad kitas žingsnis – drausti auginti daugiabučiuose didesnius nei maži šunis. Greitai pavojingais ir kenksmingais bus paskelbti ne tik į vilkus panašūs vokiečių aviganiai, bet ir koliai, labradorai, Berno zenenhundai, Tibeto mastifai, niufaundlendai... Vien dėl to, kad anie įspūdingų gabaritų ir gauruoti.
Paskui bus pasikėsinta į pudelius, biglius ir liūdnonojo žvilgsnio basetus. Galiausiai klius aršiesiems taksams, plokščiasnukiams pekinesams, ir, be abejo, šnopuokliams prancūzų buldogams. Prie aksesuarų tinkantiems Jorkšyro terjerams – ir tiems bus trukdoma normaliai gyventi.
Tuomet daugės suvaržymų, apribojimų ir draudimų nuosavuose namuose šunis laikantiems piliečiams. Privalomi voljerai, būdos ir trumpa grandinė uždarame kieme – tik pirmi reikalavimai. Nebebus leidžiama turėti skardžiai lojančių padarų veislių, paskui – ir tų, kurie, kaip sarginiams įprasta, mėgsta su dideliu nepatiklumu stebėti anapus tvoros šmirinėjančius praeivius.
Žodžiu, tęsti scenarijaus nebereikia. Dar keli į diktatorinį valdymą linkusių politikų išsišokimai, ir Lietuvoje išvis nebeliks vietos keturkojams gyvūnams, o juos paslapčia laikę demaskuoti piliečiai piniginėmis baudomis neatsipirks – augintiniai bus išplešiami tiesiai iš rankų ir nuvežti į gyvūnų kankintojų reputaciją turinčią „Grindą“.
Geriausiu atveju keturkojams ir jų augintojams bus suteikiami leidimai išsipirkti gyvenamąją vietą specialiuose, spygliuota viela aptvertuose kvartaluose. Maždaug tokiuose kaip savu laiku atitarnavę žydų getai.
Tik nereikia pezėti, kad šunims mieste – ne vieta. Klausimas – kam iš tiesų ne vieta? Jei keturkojams ne vieta, tuomet kodėl iki šiol miestų grindinį trypia kur kas daugiau žalos reljefui neleistinomis statybomis pridarę ir neyrančiomis atliekomis aplinką apteršę dvikojai – tie patys, kurie sėdi pilvus išvertę Savivaldybės, Seimo bei Vyriausybės tvartuose ir kriuksi sau patenkinti kaip nepakaltinami šio gardo viešpačiai.
