Šiuos žodžius aš turėjau progos asmeniškai išgirsti kiek mažiau nei prieš metus – 2011-ųjų gruodį. „Lietuvos ryto” žurnalisto interviu vyko Džeimso Bondo pilimi žiniasklaidos pramintame milijardieriaus name ant kalno šlaito, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į Tbilisį.
Tačiau turiu prisipažinti, kad pats milijardierius, tuo metu dar tik rengęsis politinei kovai, man padarė gerokai didesnį įspūdį nei jo pilis.
Tiksliau, įspūdį man paliko ne pati B. Ivanišvilio asmenybė, o jo žodžiai. Esu turėjęs progų iš arti matyti ir Gruzijos prezidentą M. Saakašvilį, tad turiu pripažinti, kad šis politikas patrauklesnis nei B. Ivanišvilis.
Tačiau įspūdį tikrai darė ir tebedaro milijardieriaus principai, kurių jis kol kas nuosekliai laikėsi.
Pirmiausia Gruzijoje tikrai neįprasta buvo girdėti žodžius, kad atėjimas į valdžią kitokiu nei sąžiningų rinkimų būdu milijardieriui iš principo nepriimtinas.
„Aš nekenčiu net žodžio „revoliucija”, – sakė jis.
Tuomet iš opozicijoje buvusių politikų kitų teiginių negu apie tai, kad M. Saakašvilį būtina tiesiog nuversti, netgi tikėtis buvo sunku.
Savo pozicijos milijardierius laikosi iki šiol. Net tada, kai prieš pat rinkimus kilus kalinių kankinimo ir prievartavimo skandalui gruzinai išėjo į gatves protestuoti prieš M. Saakašvilio valdymą, B. Ivanišvilis ragino laikytis rimties.
Maža to, B. Ivanišvilis aiškina, kad keisti Gruzijoje reikia ne vieną ar kitą lyderį, o pačią visuomenę, politinę kultūrą. Ir deklaruoja, kad būtent tai yra pagrindinis jo tikslas.
Nors ir pripažįsta, kad visuomenei pakeisti gali prireikti dešimtmečių, pats milijardierius tiek ilgai valdžioje būti neketina.
Esą svarbiausia padėti pamatus, o vėliau savo indėlį jis gali įdėti ir kurdamas nevyriausybines organizacijas, kurios padėtų auginti pilietinę visuomenę. Todėl jau po kelerių metų jis žadėjo trauktis iš valdžios, net jei būtų išrinktas.
Nors ir aršiai kritikuodamas M. Saakašvilio diktatūrą, B. Ivanišvilis net nebandė neigti realių šio prezidento nuopelnų.
Panašių net daug labiau demokratijos keliu pažengusioms visuomenėms egzotiškai iš politiko lūpų skambančių teiginių B. Ivanišvilis yra pažėręs ne vieną. Todėl dabar ypač smalsu, kaip jis šiuos žodžius įgyvendins.
Jeigu iš tiesų juos pavyktų įgyvendinti, politinės „Gruzijos svajonės” šiai šaliai galėtume pavydėti ir mes Lietuvoje, ir daug ilgesnę demokratijos istoriją turinčios šalys.
