Dėl elektros šoko, kurį patyrė jos besilaukianti motina, Aurelijos stuburas nelaiko kūno, nugara nuolat sulinkusi, mergina sveria vos 40 kilogramų. Tačiau nei ši negalia, nei aklumas neatėmė iš jos džiaugsmo. Greičiau priešingai – netekusi regėjimo ji dar labiau vertina tai, ką turi.
Išskirtinė Aurelijos istorija prasideda nuo nelaimingo atsitikimo. Besilaukdama antrosios dukters, motina dubenyje skalbia drabužius. Virš dubens šviečianti lemputė staiga sprogsta, į vandenį krenta žiežirbos, elektros srovė nukrečia moterį. Po nelaimės jai pradeda skaudėti pilvą, ypač dešinę pusę, ima dažniau pykinti. Dažnai kamuoja ir galvos skausmai. Gydytojai sako, kad tai normalu – nėštumo požymiai.
Po devynių mėnesių pasirodo, kad jie klydo, mergaitė gimsta su negalia. „Esu su kuprele, dešinė koja trumpesnė, ryški stuburo deformacija, raumenų nepakankamumas“, - paaiškina Aurelija.
Vežimėlio nenaudoja, stengiasi judėti, kad nenunyktų raumenys: jei atsisės į vežimėlį, gali iš jo ir nebeišlipti.
Prognozės – mirtis arba lova
Gydytojai pirmomis dienomis po gimdymo motiną pribloškia: vaikas neišgyvens. Pirma prognozė: mergaitė mirs nesulaukusi 3 metų, antra – kad 7-erių, trečia – kad nesijudins iš lovos ir bus našta iki gyvenimo pabaigos. Niūrios prognozės neišsipildo. Aurelija išgyvena, o būdama 7-erių išmoksta vaikščioti.
Į mokyklą neina. Telšiuose sovietmečiu nėra nė vienos mokyklos neįgaliesiems. Mergaitė mokosi iš sesių, lavintis padeda tėvai. Oficialiai telšiškė iki šiol neturi jokio išsilavinimo. Bet jei kas siūlo kursus, ji visada sutinka dalyvauti, nori mokytis. Kad tai įrodytų, Aurelija traukia segtuvą su drabužių eskizais, piešiniais, eilėraščiais, diplomais ir padėkomis.
2008 metų sausį mergina patiria dar vieną smūgį – plyšta dešinioji akis. „Galbūt dėl to kalta gydytoja, nepastebėjusi akies sausėjimo. Netyčia buvo stuktelėjimas į akį ir akis plyšo. Ją tris valandas operavo, tačiau po trijų mėnesių reikėjo akį šalinti“, - pasakoja Aurelija.
Netrukus pavargsta ir kairė jos akis. Nepraėjus nė dvejiems metams mergina pasineria į visišką tamsą: klodama lovą staiga pradeda matyti raudoną spalvą, kuri akyje leidžiasi iš viršaus. „Spėjau paskambinti Andriui, tuo metu jis mokėsi kitame mieste, ir mamai. Mama vežė mane į ligoninę. Iš Klaipėdos siuntė į Kauną, bet ir ten niekas negalėjo padėti“, - prisimena dieną, kai neteko regėjimo pašnekovė.
Susitikimas po 5 mėnesių
2007-aisiais nelaimėmis paženklintas gimtadienis tampa sėkminga diena. Tais metais Aurelija į šventę pakviečia Andrių – vaikiną, su kuriuo penkis mėnesius susirašinėja internetu, susiskambina. „Jis man patiko ir aš jam patikau. Aš jį vis atkalbinėdavau: kam aš tau tokia? Sakiau, neįsimylėk. Bet širdžiai turbūt neįsakysi“, - pasakoja mergina.
Ji sutinka draugą Telšių stotyje. Andrius žino apie Aurelijos negalią. Taip pat žino, kad ji žema ir sutikdama naujus draugus, su kuriais susipažįsta internete, daug žaismingai juokiasi: jai sunku patikėti, kad yra žmonių, kurie išdrįsta su tokia mergina susitikti.
„Aurelija nepasikėlusi, kaip kitos. Ji – paprasta, gera su ja bendrauti. Kalbėdavome vakarais telefonu, kol ji užmigdavo,“ - prisimena Andrius.
Dabar pora gyvena Vilniuje, kartu nuomoja butą, sekmadienį švęs penkerių metų draugystės sukaktį. Apie vestuves negalvoja – nei vienam, nei kitam tai nėra svarbu. Be to, tuoktis baisoka, Andriaus įsitikinimu, po vestuvių prasideda pykčiai.
Pora nutarė vaikų neturėti. „Pastoti galiu, bet būtų sunku išnešioti. Mes nerizikuosime, nors labai norėčiau mergytės. Jau žinau, kokį vardą duočiau – Andrelija. Kaip Andrius ir Aurelija“, - sako telšiškė.
Jei kažkas yra negerai, jiedu stengiasi kalbėtis apie tai, neužsisklęsti. Andrių ši draugystė labai keičia: „Tapau švelnesnis, draugiškesnis, anksčiau buvau šaltas.“
„Kai apakau, dažnai sėdėdavau namuose, buvo apėmęs didelis liūdesys. Nebenorėjau gyventi. Nenorėjau, kad Andrius kentėtų, šokinėtų aplink mane kaip tarnas. Jei ne Andrius, manęs gal dabar nebūtų. Jis man daug ką reiškia. Jis stengiasi, kad aš nepalūžčiau. Sakydavau: „Važiuok ten, iš kur atvažiavai. Tu sveikas, kam aš tau tokia reikalinga? Palik mane.“ O jis sakydavo: „Kol myliu, būsiu šalia“, - pasakoja Aurelija.
Neregintiems padeda internetu
Apakusi Aurelija pradėjo internete ieškoti informacijos apie neregių gyvenimą, kaip jie naudojasi telefonu, kompiuteriu, darosi arbatą, vaikšto po nežinomas vietas.
„Pradėjau ieškoti kompiuterį prakalbinančios programos. Ji buvo labai brangi, o aš tiek pinigų neturiu. Laimei, po ilgo ieškojimo vienas žmogus davė ją veltui. Greitai išmokau naudotis. Kilo mintis: o kaip kiti? Iš kur jiems žinoti visa tai, ką žinau aš?“ - svarstė Aurelija.
Taip atsirado interneto svetainė „artimi.eu“, kur mergina pasakoja apie kalbančius termometrus, telefonus, kompiuterius, skysčio matuoklius ir kitus prietaisus, taip pat nurodo, kur kreiptis, norint juos gauti. Svetainėje diskutuoti susirenka regėjimo negalią turintys žmonės. Užsiregistravusių vartotojų – 110, rugpjūtį svetainė šventė 2 metų gimtadienį.
Puslapis juodas, nes prieš apakdama Aurelija labai silpnai matė. Silpnaregiams lengviau matyti baltas raides tamsiame fone.
„Kai praradau regėjimą, sakiau, gyvenime neisiu prie dujinės, dar plaukus nudegsiu. Kiti neregiai mane drąsino: kai įprasi, ir cepelinus virsi. Taip ir buvo. Agurkus, pomidorus pjaustau, cepelinus verdu, dešreles galiu išvirti. Tiesa, mūsų viryklė ne dujinė, o elektrinė“, - pasakojo namų šeimininkė.
Ji viską daro savarankiškai: plauna indus, verda arbatą, valo dulkes, labai mėgsta dirbti kompiuteriu. Andrius dažniau gamina maistą – jam tai einasi greičiau nei Aurelijai.
Ženklas, kad reikia keistis
Tik dabar ji – daug švelnesnė nei anksčiau. „Iki 23 metų buvau kitokia – šaltesnė, kaltinau tėvus, kad tokia gimiau. Mes gyvenome nepasiturinčiai. Kai tėvai pirkdavo seserims mokyklai priemones, aš verkdavau, kad neturiu to, ką jos turi. Man mama sakydavo: „Aura, tu į mokyklą neini, tau nereikia.“ Man taip būdavo skaudu, nesuprasdavau tėvų. Elgdavausi šiurkščiai, netinkamai“, - prisiminė pašnekovė.
Būdama 23 metų su drauge smalsumo vedina nuėjo į „Vilties liniją“, kur teikiama psichologinė pagalba. „Lankiau 3 mėnesių psichologinius kursus. Tada suvokiau, kad tai ne tėvai kalti. Čia mano įsitikinimas, o ne tėvų kaltė. Kai perėjau kursus, nebekaltinau tėvų, aplink mane padaugėjo draugų ir net toje įstaigoje buvau savanorė – pusę metų savanoriškai dirbau prie pagalbos telefono“, - pasakojo telšiškė.
Kai apako, suprato, kad reikia kompensuoti jaunystėje padarytas klaidas: „Jei duodi gėrį, gėris sugrįžta atgal. Kartais nemokėjau dėkoti, elgiausi netinkamai. Tarkime, jei ne visi draugai norėdavo su manimi kažkur eiti, aš pykdavau, apkalbėdavau. Noriu visa tai kompensuoti darydama gera.“
Dabar Aurelija nori padėti Aklųjų mokyklos Vilniuje auklėtiniams. Ji norėtų vaikus iš kitų miestų, kurie savaitgaliais lieka nakvoti mokykloje, pasikviesti ir praskaidrinti jų kasdienybę. Tačiau tam jai reikia patalpų, kur savaitgaliais visi galėtų susirinkti ir kartu kažką nuveikti. „Nežinau kaip, bet gal per pažįstamus surasiu patalpas“, - su viltimi sakė Aurelija.
Ji pripažįsta, kad viena šio sumanymo nerealizuos. „Jeigu žmonės nieko nenorės, sėdės rankas nuleidę, tai ir nesistengsiu, nes visa tai darau ne tik dėl to, kad man reikia, o dėl kitų. Aš juk žinau, ką reiškia sėdėti tarp keturių sienų“, - pokalbį baigė mergina.
Atsisveikindama Aurelija linkėjo: „Džiaukimės kiekviena diena, net ir darganota, nes gyvenime ji tokia tik vieną kartą.“
Daugiau apie tai šeštadienį - dienraštyje "Lietuvos rytas"
