Liepos 1 dieną po rekonstrukcijos atidarytą Stelmužės bažnytinio meno muziejų vos per tris mėnesius aplankė daugiau kaip 2 tūkst. lankytojų. Dauguma jų atvažiuoja pažiūrėti bažnyčios. Ypač daug latvių.
Vyras su meksikietiška skrybėle
Automobilių stovėjimo aikštelėje mane pasitinka baltas autobusiukas pravertomis durimis. Netoliese pamatau ant seno medinio suoliuko sėdinčius vyrą ir moterį. „Greičiausiai, muziejaus darbuotojai“, - topteli. Nusprendžiu paklausti, kur yra tie nauji suolai ar kiti atnaujinimai, apie kuriuos man užsiminė zarasiškiai.
„Mes irgi atvykome pasižiūrėti, nieko daug nežinome“, - patikina brandaus amžiaus pora. Prie mūsų prieina ir kitas ekskursantas, pasipuošęs spalvinga meksikietiška skrybėle.
„Tas ąžuolas dar 500 metų neišgyvens“, - tarsi žinodamas, kokiu klausimu atvažiavau, pradeda pokalbį nepažįstamasis. Jis papasakoja apie ąžuolo šakas, kad jos paremtos ąžuoliniais ramsčiais, kad greičiausiai nuo pat mažens augo vienas, nes šakos plačiai išsikerojusios, nusistebi, kodėl šalia pasodinti uosiai.
„Aš – atsitiktinis keleivis, tik dabar šį tą perskaičiau, - paaiškina. - Mes čia su ekskursija. Vienas vyras iš Čikagos atvažiavęs. Jam norim aprodyti Lietuvą.“
350 kilometrų dėl Stelmužės
Iš baltojo autobusiuko išlipa dvi merginos. Viena jų – iš Jurbarko, kita – iš Vytėnų. Mano kalbinta pora, kuriuos palaikiau muziejaus darbuotojais, – ūkininkai iš Suvalkijos Donatas ir Vida Tautkevičiai.
„O aš – Vytas iš Zanavikijos sostinės, Šakių. Buvęs fotokorespondentas“, - pristatęs visus ir pats pasisako, kas esąs.
Mane sužavi vyro skrybėlė. Paklausiu, ar jis sutiktų nusifotografuoti prie ąžuolo. „Jūs čia atsistokit ir nufotografuokit, bus geras kadras“, - vyresnis fotokorespondentas pamoko jaunesnę. Taip pat paprašo nufotografuoti ir kitus ekskursijos dalyvius, iki Stelmužės keliavusius per 350 kilometrų.
Varpinei gėda šalia bažnyčios
„Turiu surasti kokį nors darbuotoją ir paklausti apie naujoves, - sukirba mintis. - Ąžuolas stovi kaip stovėjęs, naujienos nėra, tai gal bent apie atnaujinimus parašysiu.“
Nudžiugina informacinis stendas. Jame rašoma, kad Lietuvos Respublika ir ES sutvirtino Šv. Kryžiaus bažnyčios pamatus, restauravo laiptus, rūsį, langus, duris, kolonas ir kitą.
„Po rekonstrukcijos duris atidarėme liepos 1 d.“, - patvirtina Stelmužės bažnytinio meno muziejaus kasininkė-prižiūrėtoja Aldona Šakalytė. Ji - taip pat ir gidė, galiu tą suprasti, nes jau vedžioja ir pasakoja detales.
„Viduje pakeistos grindys, patvarkytas rūsys. Po poros metų sakyklą remontuos - ir sienas, ir lubas, - kalba stelmužietė. - O restauravimo darbai – lauke. Ir stogas buvo kiauras, ir kolonas priaugino. Bažnyčia apdažyta. Atrodė anksčiau taip pat, kaip varpinė. Dabar varpinė nelabai kaip atrodo prie bažnytėlės.“
Lietuviai nesupranta, kur žiūrėti
Vis bandau pagauti ją nufotografuoti. Prižiūrėtojai tai labai nepatinka: „Man nereikia reklamos. O vietovė ir taip labai žinoma.“
Po rekonstrukcijos čia jau buvo ir vestuvininkų, ir krikštynų delegacijų. Apie 2 tūkst. lankytojų apsilankė. Buvo ir 160 žmonių vienu metu. Rugsėjo 30 dieną muziejus užsidarys.
Daugiausia, anot bilietų pardavėjos, žmonės atvažiuoja pažiūrėti altoriaus ir sakyklos – viskas padaryta iš medžio, išdrožinėta. „Žmones iš Vokietijos, iš Latvijos traukia meistrų darbai. Daugiausia žmonių atvažiuoja iš Latvijos, nes bažnyčią statė kaimyninės šalies meistrai“, - pasakoja Aldona.
Jos teigimu, lietuviai užeina ir nesupranta, kur žiūrėti: „Jiems tai nėra vertybė. Klausia, kur muziejus – viršuj ar apačioj?“
Kada atvažiuoti žurnalistams?
Kol Stelmužės kaimo nebuvo, vietovėje dygo vokiečių kapai. Kai prasidėjo namų statyba, antkapius žmonės panaudojo pamatams. Liko trys nedideli kryželiai – vokiečių traukos objektas.
„Šiemet labai gražiai žaliuoja ąžuolas“, - prie paskutinio svarbaus objekto apsistoja mano gidė. Ji pasakoja, kad per artimiausius dvejus metus ketinama nuimti tvorelę aplink ąžuolą, aptverti visą parką, atitverti didesnę zoną aplink medį, kad žmonės nemindžiotų ąžuolo šaknų.
Mergina džiaugiasi, kad gali dirbti šalia gražuolio šimtamečio. Jai patinka Stelmužės ramybė, paukščiai, žaluma. „Zarasuose – sirenos, triukšmas. O čia – mano šaknys, čia ir pasiliksiu“, - pasakoja stelmužietė. Ji žemės ūkio mokykloje mokosi būti virėja. Darbas prie Stelmužės milžino – sezoninis. Reikia amato žiemai.
28-erių stelmužietė taip užkalba man dantį, kad net pamirštu paklausti, kiek metų ji duotų ąžuolui, kiek jis dar stovės. Kada prasminga atvažiuoti žurnalistams, taip ir lieka neaišku.
