„Iš Lietuvos Rusijos kariuomenė buvo išvesta anksčiau nei iš Latvijos, Estijos ar visų Varšuvos pakto šalių. Mes buvome patys pirmieji, už tai dėkui P. Gračiovui”, – „Lietuvos rytui” kalbėjo A. Butkevičius.
– Ar dažnai matydavotės su P. Gračiovu?
– Nuo 1992 metų birželio iki 1993-iųjų lapkričio su juo matydavomės du tris kartus per mėnesį. Tai nebuvo tik kalbėjimas prie derybų stalo.
P. Gračiovas buvo draugas, kuriam buvo galima bet kada paskambinti. Aš tuo naudojausi ir skambindavau netgi vidurnaktį, prašydamas spręsti vieną ar kitą problemą. Man jis skambindavo rečiau, kartais irgi kai ko paprašydavo.
– Generolo ryšiai su Lietuva buvo išskirtiniai?
– Sovietmečiu P. Gračiovas tarnavo Kaune ir vadovavo desantininkų divizijai. Jis gerai orientavosi šiame mieste ir pažinojo daugybę kauniečių.
Aš buvau su juo pažįstamas iš matymo, nes lankėme tą patį sporto klubą.
Vėliau bendravome kaip du pareigūnai. Galiu sakyti, buvome ir draugai. Abu buvome įsitikinę, kad Lietuva ir Rusija neturi tapti konfliktuojančiomis valstybėmis.
– Ar derybose dėl kariuomenės išvedimo reikėjo ir dovanų?
– Tai buvo ne to rango santykiai. Tai, kad mes pakeldavome po bokalą, dar tikrai nereiškia dovanų.
– Kokį bokalą?
– Gero armėniško konjako.
– Ar Rusijos kariuomenės išvedimas vyko sklandžiai?
– Tikrai ne. Nesklandumų buvo nuo pat pradžių.
Kai 1992-ųjų birželį susitarėme, kad galėtume pasirašyti sutartį dėl kariuomenės išvedimo tik tarp dviejų ministerijų, apie tokią galimybę informavau tuometį premjerą Aleksandrą Abišalą.
Kartu nuvykome pas Vytautą Landsbergį į Palangą, kur jis atostogavo. Ten buvęs dvišalių derybų delegacijos vadovas Česlovas Stankevičius iš karto pranešė savo partneriams Rusijoje, ir į dviejų ministerijų susitarimą buvo įtraukta tarpvalstybinių derybų delegacija.
Iškart buvo primesti kiti klausimai, pavyzdžiui, kompensacijos. Toks posūkis stipriai viską komplikavo.
Rugpjūtį pasirašant sutartį Rusijos derybų delegacijos vadovas užprotestavo pasirašymą. Č. Stankevičius irgi ėmė protestuoti.
Viskas būtų pasibaigę liūdnai, jei ne P. Gračiovas. Matydamas, kas darosi, nulėkiau į Rusijos gynybos ministeriją.
P. Gračiovas galėjo bet kada įeiti pas Rusijos prezidentą Borisą Jelciną.
Jis tuo pasinaudojo ir pasakė, kad Lietuvos pusė sutinka su variantu, kuris buvo ruošiamas anksčiau: sutartį pasirašys tik gynybos ministrai.
Aš stipriai blefavau sakydamas, kad viskas suderinta.
– Ar tada iš Lietuvos išvedant Rusijos kariuomenę nebuvo provokacijų?
– Buvo daugybė situacijų, kai Rusijos valdininkai pareikšdavo, kad išvedimas stabdomas.
P. Gračiovas man tuomet sakydavo: „Tu tiktai rūpinkis, kad užtektų geležinkelio platformų.” Ir procesas nesustodavo.
Kariuomenė 1993 metais buvo išvesta.
– Ar buvote susitikę ir vėliau?
– Mes matėmės po to, kai jis buvo išstumtas iš posto. Jis turėjo šiokį tokį verslą, dirbo su jaunais karininkais Riazanėje. Sakyčiau, ieškojo savo vietos.
Rusijoje nėra lengva pritapti žmogui, buvusiam gynybos ministru tokiu metu.
