Kita vertus, panašaus įniršio pavyzdžių netrūksta: gatvėse pikti, dažnai basi ir barzdoti, kažkodėl darbo dienos metu nedirbantys vyrai iki paraudonavimo staugia apie pažemintą jų religiją, tyčiojimąsi iš pranašo Mahometo, šventosios knygos – Korano paniekinimą.
Tai – kone karikatūrinis ir vis dažniau pasikartojantis vaizdas. Galima parodyti tokio protesto nuotrauką ir ji bus kone identiška, užfiksavusiai prieš mėnesį ar metus vykusią demonstraciją.
Įžeidėjai – irgi dažniausiai tie patys. Jie – nieko šventa neturintys bedieviai vakariečiai, kurie leidžia sau tyčiotis iš islamo, jo simbolių ir savo veiklą dar drįsta vadinti menu.
Bet ar tikrai dėl įžeistų jausmų musulmoniškose valstybėse siautėja jautrios sielos ir tvirtų įsitikinimų žmonės? Atsakyti nėra taip paprasta.
Viena vertus, pernelyg paviršutiniška kalbėti apie tai, jog, girdi, esama įvairių žmonių – gerų ir blogų.
O protestuojančių, Vakarų šalių vėliavas, simbolius ar netgi ambasadas su jose įstrigusiais diplomatais deginančių fanatikų tikrai yra mažuma. Nes musulmonai – šiaip jau taikūs, pakantūs, taikios religijos žmonės.
Visa tai kartota ne sykį ir niekas nenori klausytis ir nesiklauso kantriai, dažnai gal net pernelyg saldžiai ir politiniu atžvilgiu korektiškai įvyniotų žodžių apie daugumas, mažumas bei požiūrio ar kultūrų skirtumus.
Kita vertus, tai yra daugelio visuomenių yda. Nesiklausyti proto balso, pasiduoti emocijoms ir viską vertinti radikaliai.
„Visi musulmonai tokie pat – tamsūs, atsilikę, įžūlūs ir pavojingi fanatikai”, – dažnai galima išgirsti iš neva susidūrusių su islamo religijos išpažinėjais arba apie juos prisiskaičiusių „ekspertų”.
Paradoksalu, kad šie „ekspertai” neretai yra lygiai tokie pat, kaip ir tie musulmonai, kurie gyvendami atokiame kaime po kelių mėnesių sužino, jog kažkas tolimoje šalyje galbūt pasišaipė iš jiems šventos knygos.
Toks fanatikas pasigauna išgirstą žinią, interpretuodamas savaip gandą priima kaip faktą ir eina kažin kodėl deginti JAV arba Izraelio vėliavos, nors šios valstybės su pasišaipymu neturi nieko bendra.
Vis dėlto taip nutiko praėjusią savaitę, kai kilo iki šiol nerimstantis triukšmas dėl filmo „Musulmonų nekaltumas”. Daugelis sako, kad jei šiame prastos kokybės filme būtų tyčiojamasi ne iš musulmonų tamsumo, o, pavyzdžiui, iš katalikų, greičiausiai nebūtų kilę tokio pasipiktinimo.
Atrodytų keistai, jei dėl pagiežingo privataus pakistaniečių kūrėjo kūrinio apie Jėzų lietuvių katalikų seminarijos studentai priešais Vengrijos ambasadą (ji atstovauja Lietuvai Pakistane) degintų vėliavas, daužytų šlepetėmis sau per galvas ir šauktų: „Dievas yra didis!”
Būtent tokios analogiškos reakcijos sulaukta po filmo „Musulmonų nekaltumas” išplatinimo internete – radikalių musulmonų veidmainiškai niekinamoje, tačiau puikiu įrankiu platinti emocijų epidemiją tapusioje virtualiojoje erdvėje.
Tai ir yra viena kilusios protestų bangos priežasčių – gerokai permalta, savaip interpretuota ir iš konteksto ištraukta žinia pasiekė pirmiausia ypač įsitempusius musulmonus.
Kaip ir Lietuvoje, kai nusivylimą teisine sistema, gyvenimu ar kitomis problemomis reiškę žmonės rodė nepaklusnumą teisėsaugai, kėlė riaušes daužydami Seimo langus, taip ir musulmonai tiesiog rado progą kartu pasipiktinti ir išlieti savo pyktį.
Tiesa, žodį „rado” būtų galima išplėsti iki „jiems buvo sudaryta galimybė reikšti pasipiktinimą”.
Pavyzdžiui, riaušininkai, neramumų kėlėjai į protestų vietas buvo organizuotai vežami kažkieno išnuomotais autobusais, o vėliau noriai pozavo prieš fotoobjektyvus degindami vėliavas arba daužydami langus.
Įžeisti religiniai jausmai tapo tik pretekstu. „Daužau langus vardan Korano”, – tokiais plakatais sąžiningai galėjo pasipuošti „protestuotojai”.
Jais labai sėkmingai pasinaudojo įtakingi musulmonų pasaulio veikėjai. Čia nėra vienos aiškios hierarchinės struktūros, pavyzdžiui, kaip katalikybėje, kur vyskupas paklūsta kardinolui, šis – popiežiui.
Todėl kiekvienas religinis ar politinis lyderis siekia sutelkti didesnį būrį bendratikių rėmėjų. Didesnė jų dalis, beje, yra neraštingi, kaip ir jų proseneliai prieš keletą amžių tiki prietarais, gandais. O tokius sutelkus į minią lengva ant ko nors užsiundyti.
Bet nepulkime smerkti tamsuolių musulmonų. Politiniais ar asmeniniais tikslais religija vis dažniau naudojamasi ir krikščioniškajame arba ateistų pasaulyje.
Juk tiek Koraną pernai sudeginti pasišovęs pastorius Terry Jonesas, tiek musulmonų pranašo Mahometo karikatūras nupiešę menininkai siekia šlovės, dėmesio, pinigų ar visko kartu.
Privačiai ar viešai išsakyti savo nuomonę žodžiu, raštu, piešiniu pagal savo įsitikinimų supratimą yra viena. Deja, pernelyg dažnai saviraiškos laisvėmis piktnaudžiauja neatsakingi žmonės, puikiai žinantys, kokių padarinių gali sukelti jų veiksmai. Atsakomybė perkeliama: kas supyks, to ir problema.
Įdomu tai, jog abi konflikto šalys viena kitą tokiais atvejais vadina vienodai – barbarais. O jei barbarizmas – priešprieša civilizuotai visuomenei, tai turi būti ir jos griežtas balsas: apsiraminkite, idiotai iš abiejų pusių, vis tiek vienas kito nepakeisite.
