Galbūt kas nors ta proga piktdžiugiškai pastebės, esą lok nelojęs, bet šuns balsas į dangų neina, kita vertus, šuns metafora čia iš tiesų nejaukiai prasimuša, išlenda iš pasąmonės dėl minėto įvykio fantasmagoriškų aplinkybių. Juk G. Beresnevičius mirė (žuvo) vežiojamas policijos mašinoje įrengtame narve, skirtame tarnybinio šuns transportavimui.
Iš tiesų, išpila šaltas prakaitas, pabandžius įsivaizduoti tai, kokias kančias patyrė stamboko sudėjimo, augalotas vyras, per prievartą sugrūstas į ankštą narvą, kokia baisi mirtis ištinka žmogų, kai užspausta krūtine žiopčiodamas negali įkvėpti oro. Be jokios abejonės, pasaulinio garso mokslininkas žuvo uždusęs, tai rodo liudijimai, jog visa mirusiojo veido oda buvo pamėlynavusi.
Nesu tikras, jog iš šio įvykio buvo padarytos kokios nors išvados dėl policininkų elgesio reglamentavimo, nes ir po to teko girdėti pasakojimų apie tai, kaip žmonės buvo kišami į policijos mašinų bagažines. Labai trokščiau sužinoti, jog po minėto tragiško nutikimo aukščiausiame policijos vadovybės lygmenyje buvo priimtas nutarimas, kad tokia žmonių, net ir stipriai įkaušusių, transportavimo praktika yra griežtai draudžiama, užtraukia baudžiamąją atsakomybę.
Tačiau vargu ar sulauksime tokio patikinimo, kai G. Beresnevičiau mirtis oficialiai, regis, yra traktuojama kaip neišvengiami, taigi toleruotini policijos darbo gamybiniai nuostoliai, - neva mišką kertant lekia skiedros. Žinoma, tai rodo visišką valdančiųjų kastos vaizduotės nususimą ir nejautros įsivyravimą.
Kita vertus, gyvenimas yra labai prieštaringas, ambivalentiškas, netelpantis į vienpuses schemas procesas. Taigi ne mažiau esu pašiurpęs, priblokštas, tarkime, egzistenciškai išgąsdintas iki pakinklių drebėjimo, kai Garliavos miniai atstovaujantys ideologai bando pasinaudoti G. Beresnevičiaus žūties istorija savo nešvankių reikalų pridengimui.
Kaip atrodo, čia iš tiesų nesunku viską užpainioti, suplakti į vieną vietą, ypač kai minia, pakurstyta turtingos kriminalinės praeities veikėjų, savo svarbiausiu priešininku vadina teisėsaugą apskritai, o ypač koneveikia policiją. Tačiau, drįsčiau taip teigti, Garliavos įkaitės išlaisvinimas yra labiausia šlovinga nepriklausomos Lietuvos policijos elitinių dalinių operacija, - tokio teiginio nevadinsite spalvų sutirštinimu, išankstinio užsiangažavimo išvarža, jeigu prisiminsite visą buvusios situacijos dviprasmiškumą, politikų talkininkavimą nusikaltėliams, kitas painias aplinkybes.
Be to, daugelį metų artimai pažinojęs G. Beresnevičių, išdrįsiu pastebėti, jog šis įžvalgus žmogus, jeigu būtų gyvas, labai tikėtina, Garliavos peripetijų falšą jaustų dar iš kelių mylių. Kitas dalykas, žinoma, yra tai, jog ne taip dažnai Lietuvos policiją lydi tokia šlovė ir garbė, labai dažnai iš tiesų būna kaip tik atvirkščiai.
Spaudoje padaugėjo pasakojimų apie neįtikėtinai žiaurius, sadistiškus žmonių sužalojimus, papuolus į policijos nagus, ypač jei toks nelaimėlis yra ne koks nors banditų pasaulio šulas (apie tokius neretai trypčiojama ant pirštų galiukų), o negalintis apsiginti paprastas žmogeliukas, neduokdie, išgėręs pavargėlis.
Nesakyčiau, kad tai yra didelis atradimas, tačiau padėkokime žurnalistams, kurie paviešina visiems žinomą faktą, jog Lietuvos policijos nuovadose, ypač provincijos miestuose ir miesteliuose, žmonės neretai yra mušami, kankinami. Gyvename visuomenėje, tarp žmonių, taigi visi daugmaž žinome, jog paviešinti faktai kalba ne apie atskirus, atsitiktinius ekscesus, o iliustruoja beveik norma tapusią blogą praktiką neelitinės policijos veiklos kasdienybėje.
Kaip atrodo, kaip tik dėl D. Grybauskaitės įtaigos įsivyravo įsitikinimas, jog didžiausia policininko nuodėmė yra pasirodymas darbe „su kvapeliu“. Nesiginčysiu, kad tai yra didelis darbo drausmės pažeidimas, keliantis klausimą dėl tokio pareigūno tinkamumo užimti bet kokias pareigas policijos organizacijos padaliniuose. Tačiau, regis, vis tik nepalyginamai didesnė bėda yra kažką panašaus į nešvankią tendenciją iliustruojantis faktas, jog minėtoje statutinėje organizacijoje vis dažniau (?) įsidarbina žmonės su sadistiniais polinkiais.
Nesu tikras dėl tokio prieštaringo teiginio, kad kartais į kunigų seminarijas stoja žmonės su homoseksualumo polinkiu, tokiu būdu neva siekdami maskuoti savo pasiją, nes įsivaizduoju tai, kokia tikra Dievo dovana yra kunigystės pašaukimas (vienas ar kitas priešinga kryptimi rodantis faktas nepaneigia pašaukimo misterijos apskritai iškilumo). Tačiau apie kokį pašaukimą kažkas dar drįstų kalbėti, kai dešimt pusgalvių daboklėje su klaikiu pasimėgavimu daužo kažko neįtikusį, atsitiktinai čia patekusį žmogelį.
Nesakykime, kad tokiu būdu, žalojant visiškai bejėgę būtybę, kažkas kažkam nori parodyti savo vyriškumą, šaunumą. Greičiau čia tokiu būdu prasimuša į paviršių lytinio iškrypimo, vadinamo sadizmu, kompleksai, taip apie save praneša nešvanki žmogaus prigimties perversija. Taigi, kalbant apie mūsų policijos bėdas, regis, ne viskas susiveda tik į žemą atlyginimą ir nepakankamą darbuotojų išsilavinimą, kaip atrodo, sprendžiant tokia bėdas reikėtų taip pat didesnės psichologų ar net psichiatrų pagalbos.
Kiek anksčiau kalbėjau apie vaizduotės nuskurdimą ir nejautros įsitvirtinimą. Savo ruožtu sadizmas, žinia, yra savotiškas jautrumas, galima sakyti, baisus suinteresuotumas, užvaldanti nešvanki aistra. Prisimenu liūdną atvejį ir iš savo patirties, kai studentavimo metais mano, nelaimėlio, baisingai supūliavusį rankos pirštą tvarkė, valė, po to lupo nagą viena miela medicinos sesutė. Dar ir dabar stovi akyse, kaip šis medicinos angelas, matydamas paciento kančią, nuo skausmo iškreiptą veido išraišką, čia pat „užsikaifavo“, užvertė galvą su išnarintomis akimis, visu kūnu nuvinguriuodama orgazmo konvulsijose (liūdnai galvoju, kažin ar tikrai visoms savo gyvenime sutiktoms moterims esu suteikęs tokią progą nenusivilti, pateisinęs visus lūkesčius).
O baigdamas vietoj moralo noriu pastebėti, kad pasitaiko taip pat ir moralinio sadizmo, kaip tos pačios perversijos porūšio, atvejų, kai, nenaudojant tiesiogiai fizinės prievartos, bejėgis žmogus yra žeminamas, skriaudžiamas, išnaudojamas net ne dėl kokios nors projektuojamos naudos, o siekiant iškrypėliško pasitenkinimo, užaštrinto pasismaginimo. Galima spėti, jog šitaip kartais elgiasi ne tik kietasprandžiai vyrai, bet ir švelniaširdės moterys.
