Drevinė bitininkystė - tai bitininkavimo metodas, kai bitės laikomos natūraliose arba dirbtinėse medžių drevėse. Paprastai drevės įrengiamos pušyse. Pastarąjį šimtmetį labiau išpopuliarėjo kitas būdas - bitės imtos laikyti kelminiuose aviliuose.
Šiuo metu Musteikoje (Varėnos r.) bitininkams pats darbymetis. Paskutinį kartą šiais metais apeinamos bitės ir dravės. Bitės gauna papildomo maisto – sirupo, išimamas medus, o esant reikalui įdedama ir vaistų.
Akmens amžiaus palikimas
Netoli Ispanijos miestelio Bikorpo, greta Valensijos, kalnuose urve ant sienos rastas piešinys, vaizduojantis, kaip žmogus su talpa rankoje eina prie bičių. Bites jis veja rūkydamas dūmus. Mokslininkai spėja, kad prieš 15 tūkst. metų tame urve gyventa mūsų protėvių. Vadinasi, jau tada žmonės naudodavo bičių medų, o nuo jų pačių apsigindavo dūmais.
Dravė su bitėmis atitekdavo tam, kas pirmas ją rasdavo. Savininkai savo draves žymėdavo tam tikrais ženklais, iškirstais drevinio medžio kamiene. Tai būdavo vienintelis nuosavybės įrodymo dokumentas. Tokia savotiška paprotinė teisė gyvavo ilgokai. Pažymėtų dravių nebūdavo galima pasisavinti net gavus ar nusipirkus tą žemę, kur stovi medis. Nusipirkus mišką, dravė vis vien likdavo senajam šeimininkui. Draves būdavo galima tik paveldėti arba gauti dovanų.
Bites saugodavo nuo lokių
Drevės anga iškapojama maždaug 8 m aukštyje nuo žemės. Toks nepatogus aukštis pasirenkamas nuo senų laikų, mat taip bitininkai savo dreves saugodavo nuo lokių.
Maždaug 30 cm ilgio ir 10 cm pločio drevėje jie įtaisydavo skersinukus koriams lipdyti. Viršutinėje drevės dalyje, beveik per vidurį, pritaisydavo karteles koriams apsaugoti nuo trūkinėjimo. Uokso anga būdavo užsklendžiama skląsčiu su skyle bitėms landžioti. Kartais bitininkai viename medyje įtaisydavo kelis uoksus.
Dabar kai kurie bitininkai žiemai drevių angas apriša eglišakėmis - taip bitės apsaugomos nuo meletų. Šie paukščiai, pajutę gyvybę, gali iškapoti uoksą ir sunaikinti visą bičių šeimyną. Taigi eglišakės trukdo šiems geniams ieškoti sau maisto.
Senais laikais iš vienos drevės būdavo gaunama iki 16 kilogramų medaus ir iki 300 gramų vaško. Medus būdavo brangi prekė ir skanėstas, o vašką žmonės naudodavo žvakių liejybai.
Nemažas bitininkų rūpestis būdavo pavasarį išsaugoti išskrendančius bičių spiečius. Žmonės spiečius šlakstydavo beržinėmis vantomis, pildavo smėliu arba smilkydavo dūmais. Kad bičių spiečiai neišlėktų svetur, bitynus apsodindavo šventais laikytais medžiais - liepomis, ąžuolais, šermukšniais.
Kartais bityne ant kuolo žmonės pakabindavo arklio kaukolę - esą ji, siejama su saule bei šviesa, turėjusi galią pašalinti įvairias blogybes.
Už drevės sunaikinimą – mirties bausmė
Bitės iki šiol laikomos šventais gyvūnais. Bitininkai pyksta, kai žmonės pasako, kad bitė nugaišo. Bitės miršta.
Nuo senų laikų žmonės bites labai gerbė: vengė jų akivaizdoje bartis, keiktis, ginčytis bei nedorai elgtis. Prieš šimtą metų gyvavo papročiai - prie bičių vyrams nusiimti kepures, o mirusią bitę užkasti į žemę.
Lietuvos Statutas griežtai draudė pasisavinti dreves su svetimais ženklais, imti iš jų medų, bites. Tačiau atsirasdavo vagių, kurie kitų ženklus nutašydavo, o jų vieton uždėdavo savus. Dėl to žmonės dažnai bylinėdavosi. Bitininkų teisių pažeidėjai, ypač vagys, būdavo baudžiami. Sugautą bičių vagį dažnai patys bitininkai užmušdavo. Bičių medaus vagį, ypač jei dėl to plėšimo išmirdavo bitės, bausdavo žiauria mirtimi.
Yra žinoma labai sena bausmė: vagį prikaldavo prie kelminio avilio, kuriame dėl vagies kaltės išmirė bitės, ir nuritindavo nuo kalno. Lietuvos Statutas už drevinio medžio nukirtimą ar sudeginimą, jei jis buvo su bitėmis, skirdavo sumokėti 2 kapas grašių, jei be bičių — 1 kapą grašių.
Bites globojo senasis lietuvių dievas Bubilas ir deivė Austėja. Bet kartais jie nusigręždavo ir kai kurie žmonės išvogdavo medų ar sunaikindavo dreves. Tokio žmogaus niekas nepasigailėdavo - jis būdavo baudžiamas mirties bausme.
Medkopys – rudens darbų bitinyne pabaigtuvės
Šiuo metu Dzūkijos giriose grybautojai gali pamatyti neįprastą vaizdą - bitininką, vaikštantį viduryje miško. Seniau drevės būdavo atidaromos 2 kartus per metus. Pavasarį jos būdavo išvalomos, o rudenį – kopinėjamos.
Medkopiui bitininkai iš anksto sukviesdavo bičiulius, gimines ir gerus kaimynus su šeimomis. Paskirtą dieną svečiai rinkdavosi iš pat ryto. Prieš atkeldami avilius, visi kartu melsdavosi ir aukodavo aukas bičių dievaičiams Austėjai ir Bubilui prašydami saugoti ir globoti bites.
Vėliau, krikščionybės laikais, lietuviai ėmė melstis katalikų dievui, žegnojo avilius ir šlakstė juos švęstu vandeniu. Iškopę medų ir dalį jo palikę aviliuose bitėms, visi vaišindavosi: šeimininkė iškepdavo pyrago ir paruošdavo nedideles vaišes. Valgydavo medų su koriais, sūrį, sviestą, gerdavo alų. Be to, šviežio medaus nunešdavo kaimynams, duodavo elgetoms.
Dabar drevės atidaromos dažniau. Šių dienų bitės jau retai gali pasirūpinti pačios savimi, tad joms reikalinga didesnė ir dažnesnė priežiūra. Beveik išnyko ir senieji papročiai.
Negerbiančius bičių pamiršta ir laimė
Ne visos tradicijos ir papročiai atgula į knygas. Kai kas išlieka gyva ir šiomis dienomis. Kad ir bitės šventumas. Bitė - vienintelė iš žmonių žinomų gyvių nenugaišta, o miršta, kaip ir jis pats. Mirusią bitę senovės žmonės užkasdavo į žemę. Nepaprastai gerbdami bites kaimiečiai vengdavo jų akivaizdoje bartis, keiktis ir ginčytis.
Kai kur dar gerą šimtą metų buvo išlikęs paprotys prie bičių vyrams nusiimti kepures, taip atiduodant joms pagarbą. Negana to, tikėta, kad nepagarbiai kalbant apie bites gali ištikti nelaimė.
Su bitėmis buvo susiję daugybė tikėjimų ir burtų. Jos, kaip ir žmonės, galinčios kalbėti ar net giedoti, ypač giedančios per didžiąsias šventes. Bitės suprantančios žmonių kalbą, sugebančios atskirti blogus žmones ir jų bijančios, nuo jų prisiartinimo numirštančios. Tuo tarpu gerus žmones mylinčios.
Bitės sugebančios išburti žmonėms ateitį. Jei bitės pradėdavo mirti maru, būdavo laukiama ir žmonių maro. Sutūpus bitėms į sausą medį, žmonės tikėdavosi mirties, o nutūpus ant stogo, — gaisro.
Prieš bitininko mirtį bitės būdavusios neramios. Išlėkus spiečiui, bitės išsiųsdavusios pasiuntinį vietos ieškoti. Bitininkas bičių neužmiršdavo per svarbiausias kalendorines ir šeimos šventes. Kad vasarą bitės „eitų į darbą“, per Kūčias šeimininkai nešdavo vargšams alaus.
Vis dėlto tenka konstatuoti, kad šiuo metu išlikusi dravinė bitininkystė yra tik labai maža dalis viso to tradicijų ir papročių komplekso, kuris gyvavo prieš keletą šimtų metų. O ir pačios bitės, susimaišiusios su paprastuose aviliuose gyvenančiomis bitėmis, tapo neatsparios ir medaus duoda daug mažiau arba išvis jo nesuneša.
Džiugu tai, kad vis dar gyvas noras išsaugoti savas tradicijas ir tai daryti ne muziejuje, o praktiškai. Visi, norintys savo akimis pamatyti medkopį, tai dar gali spėti padaryti Musteikos senovinės bitininkystės muziejuje.
