Sumanymas pasirodė labai sėkmingas – pirmojoje Lietuvoje avininkystės parodoje netrūko nei dalyvių, nei lankytojų. Renginyje buvo galima susipažinti su šalyje auginamomis avių veislėmis, paragauti avių pieno sūrių, dešrų, įsigyti vilnos gaminių, stebėti kerpamas kailiniuotąsias.
Sveikindamas į pirmąją avininkystės parodą Lietuvoje gausiai susirinkusius dalyvius ir lankytojus LAAA pirmininkas dr. Juozapas Mikutis pirmiausiai pasidžiaugė, kad dabar Lietuvoje 5,7 tūkst. laikytojų jau turi beveik 100 tūkst. avių. „Paklausa avininkystės produkcijai labai didelė.
Užsienio pirkėjai domisi, ar galime pateikti avienos, tačiau Lietuva dar augina per mažai buriukių.
Norint patenkinti užsienio pirkėjų poreikius, mums reikia turėti apie milijoną avių, ne mažiau.
Todėl mūsų parodos tikslas – visiems pademonstruoti šalies avininkystės laimėjimus, naujoves, pasidalyti patirtimi, kad ši žemės ūkio verslo šaka vystytųsi dar spartesniais tempais. Neseniai penki Lietuvos avių augintojai lankėsi Anglijoje, Prancūzijoje, kur domėjosi šių šalių avininkyste. Jie sužinojo daug naujovių, kuriomis nori pasidalyti su kitais avių augintojais“, – sakė dr. J. Mikutis.
Į parodą atvykęs žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius akcentavo, jog avininkystės plėtrą Lietuvoje pastaraisiais metais skatina tiesioginė parama, skirta gyvulininkystės sektoriui, taip pat ir kai kurios išmokų administravimo taisyklių nuostatos. Pavyzdžiui, norint gauti išmokas už pievas, neužtenka jas tik nušienauti, reikia turėti ir gyvulių.
Entuziastingai nusiteikęs ministras, kaip ir avių augintojai, tiki, kad toliau, ne mažesniais tempais nei dabar vystant avininkystę, Lietuvoje galima pasiekti, kad turėtume milijoną avių. K. Starkevičius priminė, jog 1926 m. Lietuvoje buvo laikoma net 1,5 mln. avių. O štai 2001 m. mūsų šalyje jų buvo likę vos 12 tūkst.
Avių augintojai tuos metus prisimena kaip patį sunkiausią laiką, nes niekam tuomet nereikėjo nei vilnos, nei avikailių, tik avieną šiaip ne taip buvo galima parduoti, ir tai už ją nedaug mokėta. O dabar jau atsirado ne tik avienos, bet ir vilnos supirkėjų, kailiadirbių. Avininkystės parodos dalyviai tikisi, kad sunkiausi laikai jau praeityje, o ši žemės ūkio šaka augs ir plėtosis.
Parodos dalyvius ir lankytojus taip pat pasveikino Molėtų r. meras Stasys Žvinys, Molėtų valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Leonardas Šmaukšta, VšĮ „Ekoagros“ direktorius Gintaras Nagulevičius.
G. Prapakavičiaus ekologinis 400 ha žemės turintis ūkis, kuriame dabar auginama daugiau kaip 2 tūkst. sufolkų veislės mėsinių avių ir neseniai iš Prancūzijos atsivežta pieninių buriukių, laikomas vienu pavyzdingiausių šalyje. Ūkininkas turi suformavęs savo verslo strategiją ir nuosekliai ją įgyvendina. Pastatuose, kuriose šeštadienį buvo įsikūrę parodos dalyviai, ateityje ūkininkas numatęs įrengti pieninių avių tvartą, avių pieno produktų gamybos bei pašarų cechus.
Molėtiškis, be turimų mėsinių, ateityje planuoja dar laikyti ne mažiau kaip 500 melžiamų avių.
Ūkyje jau veikia ES sertifikuota avių skerdykla. Pasak G. Prakapavičiaus, daugiausiai pajamų ūkiui duoda mėsa ir veisliniai gyvuliai. Už kilogramą jau supakuotos ir į Vilniaus restoranus nuvežtos avių skerdienos ūkininkas gauna 25 Lt.
Pirmojoje Lietuvoje avininkystės parodoje stengtasi parodyti visas šio verslo puses: pradedant avių veislėmis ir baigiant produkcija. Taip pat demonstruota avių ūkių įranga, technika, įmonės pristatė pašarų priedus ir kitus reikmenis.
Augintojai galėjo išgirsti daug vertingų žinių seminaruose apie avių ir ėriukų šėrimą, infekcinių ligų profilaktiką, virškinimo trakto parazitų kontrolę. Seminarus vedė lektoriai iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos ir užsienio.
Parodoje keliolika geriausių augintojų demonstravo beveik dviejų dešimčių veislių avis. Kaip sakė avių augintojai, nėra vienos idealios veislės, kiekviena turi savo pliusų ir minusų. Todėl norintiems avis laikyti ūkininkams patariama pirmiausia rinktis tos veislės gyvulius, kurie atrodo gražūs ir yra prie širdies.
„Rinkitės tas, kurios patinka, kad būtų malonu jas auginti, prižiūrėti. Avių veislė turi atitikti jų augintojo charakterį“, - sakė biržietis ūkininkas Jūris Milišiūnas. Nors Lietuvoje daugelis avių augintojų nori įsigyti grynaveislių gyvulių, užsienyje, pavyzdžiui, Latvijoje, vertinami ir mišrūnai.
LAAA duomenimis, dabar šalyje auginama net 31 veislės avys. Iš lietuviškų veislių paplitusios Lietuvos juodgalvės (apie 28 tūkst.) ir vietinės šiurkščiavilnės (22 tūkst.). Visos kitos veislės įvežtinės iš užsienio.
Populiariausios – Romanovo (18 tūkst.), sufolkai (apie 5 tūkst.). Kiek mažiau auginama Vokietijos juodgalvių, baltagalvių bei merinosų, prekosų, berišon diušer, mėsinių merinosų, vilšyrhornų, tekselių, Lenkijos žemunų, ostfryzų, šarolė, Oksfordo žemumų, skudų ir kitų veislių avių. Rečiausios veislės, kurių mūsų šalyje turime tik po kelis egzempliorius, yra Koburgo lapinės, Jakobo, Kveslando salos, Kerry Hill bei Gotlando avys.
Lietuvoje pagrindinė yra mėsinės avininkystės kryptis, bet pastaruoju metu populiarėja ir melžiamos avys. Parodos lankytojai galėjo paragauti ir nusipirkti bent kelių rūšių avių pieno sūrių, dešrų. Nors produktai nepigūs, juos parodos lankytojai šluote iššlavė. Pavyzdžiui, brandinto avių sūrio kilogramas kainavo 70 Lt, švieži sūriai – 30-40 Lt/kg. Panaši ir įvairių dešrų, pagamintų iš avienos, kilogramo kaina.
Avių sūrius pristatė Sigita Kuorienė iš Vilniaus r. Moteris pasakojo, kad laiko 17 melžiamų ostfryzų veislės avių. Iš pieno gaminami švieži ir brandinti sūriai, jogurtas. Pieno produktai gaminami tik metus, tačiau ūkininkė šiuo verslu nenusivylė, nors darbas sunkesnis negu atrodė iš pirmo žvilgsnio.
„Avys reikalauja nuolatinės priežiūros, daug laiko atima melžimas, nors šiam darbui turime aparatus. Sūrius gaminti irgi reikėjo išmokti patiems, nes nėra Lietuvoje sūrininkų mokyklų. Todėl žinių ieškojome internete, forumuose.
Patys išmokome iš savo klaidų. Realizuoti produktus irgi gana sudėtinga, nes lietuviai dažniausiai iš viso nežino, kad avių pienas vartojamas.
Todėl reikia vartotojus šviesti. Tą ir darome. Produktus bandome pardavinėti betarpiškai, šviečiame žmones, tobulėjame patys“, – sakė S. Kuorienė.
Avienos produktus parodoje pristatė Biržų r. ūkininkas Jūris Milišiūnas.
Jis augina apie 1,5 tūkst. trijų veislių pieninių ir mėsinių avių. Iš avių pieno gaminami sūriai. Ūkininkas mėsines avis tiekia vienam cechui, su kuriuo sudaręs paslaugų pirkimo sutartį. Ten gaminamos avienos dešros.
„Didžiausias pirkėjas tas, kuris atvažiuoja į namus. Be to, nedidelių prekybos vietų turime Vilniuje, tiekiame produktus į gurmanų krautuvėles“, – sako jau dvidešimt metų avis auginantis biržietis.
Paklausus, ar avininkystė pelningas verslas, ūkininkas atsakė taip: „Kai avis augini jau tiek metų ir nesiblaškai nuo vienos srities prie kitos, apie pelningumą per daug negalvoji. Būna sunkesnių, būna lengvesnių metų. Išgyvenome laikus, kai avių produkcijos niekam nereikėjo. Dabar ji jau reikalinga. Tą rodo ir ši paroda. Tad einame į priekį.“
Vienas įdomiausių parodos reginių – profesionalus avių kirpimas. Šį itin sunkų darbą užsienio avininkystės ūkiuose dažniausiai atlieka profesionalūs avių kirpėjai, kurių paslaugas ūkininkai užsisako, o jie reikiamu laiku atvyksta į ūkį. G. Prakapavičiaus ūkyje avis kirpo trys miklūs vyrai – lenkai ir zelandietis. Jų padėjėjas, pagavęs avį, ją apversdavo ant nugaros ir nutempdavo iki stovo su elektrinėmis žirklėmis.
Pradėjęs nuo papilvės kirpėjas vienos avies kailinius „nuimdavo“ per minutę, kartais užtrukdavo kiek ilgėliau. Pasaulio avių kirpimo rekordas – avis per pusę minutės. Už vienos avies nukirpimą vyrai ima po 5 Lt. Per dieną vienas profesionalas nukerpa ne vieną šimtą buriukių. Taip darbuodamiesi avių kirpėjai ir važiuoja iš vieno ūkio į kitą. Kaip sakė ūkininkas G. Prakapavičius, Lietuvoje profesionalių avių kirpėjų kol kas nėra.
Nors tai pelningas, bet itin sunkus darbas: reikia mokėti taip laikyti avį, kad ji nespurdėtų, o kita ranka švelniai, kad neįpjautų, greitai kirpti. Negana to, visą laiką dirbama pasilenkus. Taigi fizinis krūvis organizmui didžiulis. Avių kirpėjais dažniausiai dirba vyrai, nors yra ir moterų. Paprastai avys kerpamos kartą per metus, prieš ėriavimosi sezoną, o tai būna rudeniui baigiantis, žiemai prasidedant.
Avių vilnos augintojų džiaugsmui irgi tampa vis reikalingesnės. Vieni amatininkai verpia vilnonius siūlus, kiti siuva antklodes, išdirbami ir avių kailiai, iš kurių taip pat siuvami kailiniai, šilta apranga medžiotojams, žvejams. Kūrybingos moterys iš vilnos gamina įvairius papuošalus, suvenyrus.
Parodos lankytojai galėjo pamatyti, kaip vilnas verpė mūsų senelės.
Senovinius ratelius pasistačiusios to mokė Elžbieta Verikienė ir Stefanija Rackevičienė iš Inturkės sen. Kaip sakė E. Verikienė, ji verpti išmoko jau būdama ištekėjusi ir tai daro iki šiol. Vilnonių siūlų reikia kojinėms, kurias dovanoja vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiui. „Verpti nesunku, man patinka. Galima greitai išmokti, tačiau jaunimas tuo nesidomi. Moku ir veltinius velti. Visada laikėme avelę, tik pora metų jų jau neturime“, – pasakojo E. Verikienė.
Kita verpėja S. Rackevičienė sakė, kad šį darbą moka nuo jaunystės. Dirbdavo kartu su mama. Dabar mažai beverpia, nors turi gerą uošvio padarytą ratelį. Norint, kad siūlai išeitų lygūs, reikia pripratimo. Ir vilna svarbu. Jeigu gerai iškaršta, tai lengviau.
Šalia verpėjų savo rankų darbo veltinius demonstravo panevėžiečiu Antanu prisistatęs parodos dalyvis. Už tikrai kokybiškų veltinių porą jis prašė 140 Lt. Panevėžietis pasakojo, kad veltinius velia jau dvi dešimtis metų.
Dabar užsakymų taip pat netrūksta, nespėja visų laiku įvykdyti, nes velti nėra lengva, o rankos jau ne tokios stiprios kaip jaunystėje. Vilna – nuosavų avių, kurių vyras laiko 15.
Pats prižiūri jas, pats vilnas kerpa. Pasak vėlėjo, ne visų veislių avių vilna tam tinka. Geriausios senųjų veislių – Lietuvos juodgalvių, šiurkščiavilnių. Tinka ir Romanovo veislė. Norint suvelti porą veltinių užtrunka apie keturias dienas. „Iš tokio rankų amato nepraturtėsi, man tai tik papildomo pajamos prie nedidelės pensijos, kad galėčiau žiemą mokesčius už butą mieste susimokėti“, - sakė panevėžietis.
Molėtiškė Beta Vižinienė į parodą atvežė pasiuvusi vilnonės patalynės – pagalvių, įvairaus dydžio antklodžių. Jos kainavo nuo 130 Lt iki 160 Lt. Moteris pasakojo, kad ji pati jau trejus metus miega užsiklojusi vilnone antklode ir ja negali atsidžiaugti.
Parodoje dalyvavusi ukmergiškė Giedrė Pupšienė sakė, kad jų šeimos įmonėje (UAB „Litwool“) verpalus gamina jau trečioji karta.
„Pradėjo mūsų seneliai, vėliau dirbo tėvai, o dabar – mano šeima. Vilnoniai siūlai paklausūs. Populiarūs tiek natūralūs, tiek dažyti“, - sakė ukmergiškė. Įmonė siūlus parduoda mugėse, turi parduotuvėlę Vilniuje. Parodoje kilogramas vilnonių nedažytų siūlų kainavo 25 Lt, spalvoti buvo 10 Lt brangesni. Įmonė teikia ir vilnų karšimo paslaugas.
Parodoje buvo galima pamatyti nedidelę karšimo mašiną. Iškaršti ja kilogramą vilnos kainuoja 7 Lt. Pramoninėje linijoje vilnos apdorojimas kaštuoja 10 Lt.
Dar vienas netradicinis Lietuvoje avių vilnos panaudojimas – jurtų gamyba. Prieš penkerius metus tą daryti sumanė Antanas Poška iš Klaipėdos r. „Gaminome kitus vilnos gaminius, todėl norėdamas pritraukti žmonių dėmesį kaime pastačiau pirmąją jurtą. Vėliau atvažiavo rimtų žmonių, gavau daug patarimų, atsirado pirmųjų užsakymų. Jau esu pastatęs apie 15. Tai tapo verslu.
Kelmės r. yra pastatys kaimo turizmo jurtų kaimelis. Jose žmonės gyvena, poilsiauja. Jurtas darome tik iš Lietuvos avių augintojų supirktų vilnų. Visiems atvežusiesiems vilnų pasiūlau veltų čiužinukų, kurie labai teigiamai veikia sveikatą“, - pasakojo A. Poška.
Pasižvalgius pirmojoje avininkystės parodoje susidaro įspūdis, kad ši agroverslo šaka per daug nesiafišuodama (kaip kai kurios kitos) ir nedejuodama dėl problemų (nors jų yra visur) tvirtai žengia į priekį ir turi gerų perspektyvų.
Avių augintojai žino, kad iš šio verslo tokio greito ir didelio pelno, kaip iš kai kurių kitų (pavyzdžiui, grūdininkystės) neturėsi, todėl jo ir nesivaiko. Supranta, kad avininkystė sunkesnis užsiėmimas už kitus, todėl jo nesiims norintieji lengvesnės duonos, o rinka greitai nepersipildys produkcija.
Tad pasiraitoję rankoves ramiai, bet užtikrintai dirba toliau. „Dabar Lietuvoje avininkystė yra gero starto pradžioje. Manau, kad pasiekę milijoną avių, turėsime stiprų šalies avininkystės sektorių. Avininkystės produkcijai paklausa didžiulė, jos reikia tiek Vakaruose, tiek Rytuose“, - parodai baigiantis sakė ūkininkas G. Prakapavičius.
