Šį rudenį Vilniaus Žvėryno gimnazijoje A. Adomėnas pradėjo 28 mokslo metus ir sako kol kas negalvojantis, kiek metų dar varstys fizikos kabineto duris. „Kol sveikata leidžia, tol mokytojausiu“, – šypsosi du kartus, 2002 ir 2006 metais, geriausiu mokytoju išrinktas pedagogas ir sutinka plačiau apie save papasakoti portalo lrytas.lt skaitytojams.
– Kaip nusprendėte tapti mokytoju?
– Mano tėvai norėjo, kad būčiau gydytojas, tačiau į mediciną neįstojau. Man buvo pasakyta: „Tamsta, esi ne komjaunuolis, bandyk laimę kitur.“ Tuomet pasirinkau fiziką. Studijuodamas penktame kurse, 1959 metais, jau vedžiau pamokas Šiaulių politechnikume, vėliau dirbau su inžineriniais projektais. Galiausiai persikrausčiau į Vilnių. Visą laiką norėjau kam nors perteikti savo žinias, todėl 1984 metais vasario 16-ąją vėl grįžau į mokyklą – dabartinėje Žvėryno gimnazijoje kaip tik reikėjo fiziko, todėl nedvejodamas sutikau. Čia dirbu iki šiol.
– Kas, jūsų akimis žiūrint, per tuos metus pasikeitė? Mokiniai, mokymosi sistema – kaip buvo anksčiau ir ką naujo galima pamatyti šiandien?
– Daug kas pasikeitė. Dabar sunku jau ir įsivaizduoti, kaip reiktų gyventi be naujųjų technologijų. Iš tiesų kompiuteris, internetas, vaizdo projektorius – visa tai labai padeda darbe. Žodžiu paaiškinti, kaip veikia, pavyzdžiui, vidaus degimo variklis, – gana sudėtinga. Jeigu žmogus neįsivaizduoja, kaip visa tai atrodo ir neturi erdvinio mąstymo, tai padaryti praktiškai neįmanoma. Per pamokas naudoju skaidres, paruošiu specialius elektroninius pristatymus – darbas tampa lengvesnis.
O vaikai visuomet tokie patys: visi imlūs, trokšta žinių. Su motyvuotais žmonėmis dirbti smagu. Tačiau man truputį gaila, kad daugelis mokinių kompiuterio galimybes išnaudoja ne mokslui, o žaidimams. Jeigu jie internetu naudotųsi siekdami žinių, užaugtų visai kitokie.
Užduodamas namų darbus moksleiviams parenku tokias užduotis, kad dėl atsakymo tektų pasukti galvą, o ne nusirašyti nuo knygos. Reikia skatinti mąstymą.
– Tiek buvusiems, tiek esamiems mokiniams esate autoritetas. Kaip tą pagarbą užsitarnauti?
– Niekaip. Kaip išeina, taip. Svarbiausia taisyklė – neapgaudinėti nei savęs, nei moksleivių. Išmanyti savo dėstomą dalyką ir pačiam suprasti, apie ką eina kalba. Aš sau neleidžiu ko nors nežinoti, nepalieku neatsakytų klausimų. Daug skaitau, ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai, vokiškai. Vaikai labai greitai pajaučia, kas yra tikra, o kas – ne. Reikia maksimaliai stengtis būti savo srities profesionalu.
– Kokias savybes turi turėti geras mokytojas?
– Reikia kruopščiai domėtis savo profesija ir norėti perteikti savo žinias augančiai kartai. Į mokyklą praktikos atlikti atvykusių studentų pirmiausia paklausiu: „Ar tu dirbsi mokytoju?“ Penki iš šešių ištaria „ne“. Tai ką tokiam žmogui reikia atsakyti? Jis į mokyklą atėjo tik dėl to, kad reikia parašo, nes reikia diplomo. Jei vesdamas pamoką jis negali atitraukti akių nuo konspekto, tai koks čia mokytojas? Aš pats niekuomet nenaudoju užrašų, man jų nereikia.
– Kas jus, kaip fiziką, labiausiai žavi ar stebina moksline prasme? Koks reiškinys, išradimas, atradimas?
– Yra geroji ir blogoji atsakymo pusė. Mane stebina beribis žmogaus protas, tačiau labai gąsdina žiaurus elgesys su gamta. Temperatūra pati sau šiaip nekyla, visi potvyniai, uraganai – visa tai žmonių elgesio padariniai. Niekas nenori galvoti, kas bus po keliasdešimties, kelių šimtų ar tūkstančių metų, tačiau jei ir toliau Žemės gyventojai taip elgsis – Žemės tiesiog nebeliks.
Kalbant apie išradimus, tai labai žaviuosi didžiuoju hadronų priešpriešinių srautų greitintuvu, norėčiau visa tai pamatyti iš arčiau.
– Mokslininkai vis kuria visokias naujoves. Kaip manote, ar vis dėlto kada nors bus išrasta laiko mašina?
– Laikas yra pats sudėtingiausias dalykas, todėl vargu ar kada nors išsipildys žmonijos svajonė keliauti laiku. Tačiau teorinė galimybė pristabdyti laiką yra, ji vadinama „Dvynių teorija“. Tarkime, kad yra du broliai dvyniai. Jeigu vienas iš jų pasiliktų Žemėje, o kitas išskristų kosminiu laivu, kurio greitis būtų lygus šviesos greičiui, tai po metų pastarajam grįžus į Žemę būtų praėję lygiai metai, o jo brolis pasentų 56 metais. Jeigu kosminis laivas skristų didesniu greičiu nei šviesos greitis, jis pralenktų laiką ir galėtų pamatyti buvusius įvykius. Pritaikęs šią teoriją sau, norėčiau išvysti Žalgirio mūšį.
– Jeigu turėtumėte galimybę nukeliauti į kitą planetą, kurią pasirinktumėte?
– Keliauti į Marsą, Mėnulį – prabangos ir prestižo reikalas. Tie, kurie gali sau leisti mokėti didžiulius pinigus už tokią kelionę, verčiau šias lėšas paskirtų sveikatai ir investuotų į naujų virusų naikinimo priemones, vėžio priešnuodį. Tačiau jeigu galėčiau rinktis, skrisčiau į Mėnulį. Kelionė truktų visai neilgai – tai tik 384 tūkst. kilometrų (juokiasi.). Pamojuočiau iš ten savo mokiniams. Norėčiau pažiūrėti į Žemę iš viršaus. Turėtų būti įspūdinga.
– Esate išvertęs ne vieną fizikos knygą, parašęs dvi vadovėlio dalis. Galbūt planuose rezgate dar kokius nors panašius projektus?
– Lietuvoje dar nebuvo tokio fizikos vadovėlio, kokį aš parašiau. Jis skirtas abiturientams, kurie ruošiasi egzaminams. Per abi knygas yra išspręsta kone 600 uždavinių. Šiuo metu rengiu uždavinyną, tačiau kokia jo ateitis, kol kas nežinau.
– Kuo norėtumėte būti, jei nebūtumėte fiziku?
– Norėjau būti mediku, bet nepavyko. Man patinka technika. Greičiausiai būčiau koks inžinierius, ką nors projektuočiau.
- Ar jums pavyksta bent kartais atsiriboti nuo fizikos mokslo ir apie jį negalvoti?
- Tiesą sakant, ne. Nesvarbu, kuo užsiimu, valgau pusryčius ar miegu – visur egzistuoja fizikos dėsniai. Nuo to pabėgti neįmanoma (juokiasi).
– Kuo dar domitės?
– Esu visiškai nemuzikalus, bet labai mėgstu muziką, ypač kantri, klasikinę muziką. Stengiuosi nepraleisti gerų koncertų, muzikinių laidų, projektų, žiūriu įvairius konkursus. Labai žaviuosi „Triumfo arka“. Žiūrėdamas ją sužinojau, kiek daug talentingų dainininkų yra Lietuvoje. Mano mėgstamiausių atlikėjų sąraše – Liudas Mikalauskas, Edmundas Seilius, Luciano Pavarottis, „Tenorų trio“, Nikolajus Baskovas. Jie – profesionalai. Apskritai vertinu žmones, kurie išmano savo darbą.
– Daugelį metų sportavote, buvote fechtuotojas. Kaip kilo mintis pasirinkti tokią netradicinę sporto šaką?
– Visuomet mėgau sportą. Savu laiku labai gerai šokinėjau į aukštį, buvau peršokęs net 1,98 metro kartį, o tai yra 12 centimetrų virš mano galvos. Tačiau vėliau patyriau kojos traumą ir treniruotes teko nutraukti. Sporto mesti nenorėjau, todėl pasirinkau fechtavimą. Laikui bėgant taip į tai įsitraukiau, kad net ketverius metus atstovavau Lietuvos rinktinei, treniravau Šiaulių komandą.
Labai mėgstu krepšinį, iki šiol nepraleidžiu nė vienų varžybų, esu didelis „Lietuvos ryto“ gerbėjas, tačiau palaikau ir „Žalgirį“.
– Ar turite kokių nors neįprastų silpnybių? Galbūt ką nors kolekcionuojate?
– Buvo metai, kai kolekcionavau įvairius ženkliukus su miestų herbais ir pan. Nesu didelis kolekcininkas, tačiau beveik 20 metų renku ir saugau įvairius anekdotus apie mokslininkus ir muziką. Prenumeruodavau žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“, daug anekdotų išsikirpdavau iš ten. Dabar dauguma juokelių beprasmiai, lėkšti. Mėgstu taiklų humorą.
– Jums – 75-eri. Kiti jūsų amžiaus ramiai išeina į pensiją ir niekieno netrukdomi mėgaujasi ramiu gyvenimu. Ar nesunku kasdien keliauti į mokyklą? Kiek ilgai dar planuojate vesti pamokas?
- Kiek ilgai tai darysiu, priklausys nuo sveikatos. Reikia pripažinti, kad nebesijaučiu taip, kaip prieš dešimtmetį ar du. Prieš kelerius metus man buvo atlikta širdies operacija, sunkiai išgyvenau, tačiau atsigavęs vėl grįžau į mokyklą. Man patinka dirbti mokytoju.
– Ko palinkėtumėte moksleiviams naujų mokslo metų proga?
– Viskuo domėtis, daugiau skaityti ir nebijoti į įprastus dalykus pasižiūrėti kitaip.
