Provokacijomis visuomenėje garsėjantis fotografas 47 metų Saulius Paukštys tikina, kad senuosiuose Europos miestuose ant vandens įsikūrusios kavinės, galerijos ir net mažyčiai turgeliai pritraukia minias miestiečių ir turistų. Kodėl Vilnius nepanaudoja Neries upės?
Vilniaus savivaldybė pritarė sumanymui įkurti uostą miesto centre. Gal jau kitąmet nuo Karaliaus Mindaugo iki Žaliojo tilto plūduriuos naujoji plaustų krantinė.
– Kodėl sugalvojote Vilniuje kurti uostą? Ar tai dar viena jūsų provokacija? – pasiteiravo „Sostinė” S.Paukščio.
– Mintis apie uostą kilo susidūrus su žiauria realybe.
Prieš trejus metus įsigijau pontoninį laivelį „Zappa”, išlaikiau laivo kapitono egzaminus ir pabandžiau rengti plaukiojančias fotosesijas. Ir paaiškėjo, kad Nerimi neįmanoma plaukioti net 40 centimetrų grimzlės laivu.
Per 20 pastarųjų metų Neris apteko sąnašomis, šiukšlėmis ir bet kokia laivyba tapo labai problemiška. Bet kurią minutę gali užplaukti ant akmenų ir numušti sraigtą.
Keleiviai jaučiasi nesaugūs. Nuostoliai – nuo poros šimtų iki poros tūkstančių litų.
Šiais metais pirmą kartą buvo pažymėtas farvateris – saugus kelias upe ir plaukiojimas tapo truputį paprastesnis.
Susirinkę su draugais vis kalbėdavome, kad per miesto centrą tekanti upė yra vertingas objektas. Bet Vilniuje Nerį miestiečiai užmiršo.
Ji visiškai negyva: sueina valkatos, chuliganai nusileidžia išgerti, viena kita porelė ieško nuošalumo, vasarą pravažiuoja koks dviratininkas.
Krantinės apdulkėjusios, smėlėtos. Miesto tarnybos šiukšles surenka, bet gyvybės mažai.
Čia architektas Valdas Ozarinskas ir pasiūlė įrengti Vilniaus uostą ir taip pritraukti prie upės daugiau žmonių.
– Ar į tą uostą galės atplaukti ir laivai?
– XX amžiaus pradžioje Neris nustojo būti pramonine upe. Tarpukariu ji buvo paversta pramogų vieta: žmonės plaukiojo valtimis, garlaiviai plukdė žmones į maudynių vietas.
Laivybai atgaivinti reikėtų labai didelių investicijų, skaičiuojamų dešimtimis milijonų litų. Miestas skendi skolose ir tokių pinigų neturi.
Jei aš turėčiau 100 milijonų litų, tikrai neduočiau 10 milijonų Neriai išvalyti. Jokio pelno iš to nebus. Geriausiu atveju atsiras dar 5 laivai, bet kiek žmonių Vilniuje pasirengę mokėti už kelionę Nerimi kelis kartus brangiau nei už taksi?
Kita vertus, sezonas Neryje labai trumpas – nuo balandžio iki lapkričio pradžios.
Vėliau stoja blogi orai, niekas nenori plaukioti lyjant ar žvarbiam vėjui pučiant.
– O kaip tas jūsų uostas arba jo imitacija žiemotų? Juk Neris užšąla?
– Didžiausia problema – ledonešis. Todėl žiemą tektų plaustus užkelti ant krantinės, o vasarą – nukelti. Tektų įrengti specialią terasą.
– Jūs užsimojote kone į Vilniaus simbolį – Gedimino pilies papėdę. Gal iš pradžių pabandykite namelius pastatyti kur nors toliau – tarkime, prie Baltojo tilto?
– Tai – tik projektas. Galima statyti kur nori, nors ir Kaune.
Mes siūlome geriausią vietą. Laiveliai tikrai negadins vaizdo, tik papuoš. Jei jau taip norite sakralinio vaizdo, reikėtų išardyti betoninius šlaitus, kurie labai pakeitė landšaftą.
Mes siūlome naujas erdves vilniečių poreikiams.
Norime jas įrengti būtent ten, kur geras vaizdas, geras susisiekimas. Tai – ne nekilnojamasis turtas, o inžineriniai įrenginiai.
Gal geriau, kai dabar nieko nėra? O mes galėtume sutvarkyti tą ruožą.
– Kiek tai kainuotų?
– Toks projektas nekainuotų labai brangiai. Daugiausia – 2 milijonus litų. Jei viskas seksis, uostas ant vandens gali atsirasti jau kitą vasarą.
– Kur gautumėte plaustų, kas ant jų būtų užkelta?
– Plaustai būtų gaminami specialiai. Lietuvoje yra įmonių, kurios galėtų nesunkiai juos sukonstruoti. Iš pradžių pakaktų dešimties, vėliau atsižvelgtume į poreikius.
Apie namelių išvaizdą dar negalvojome. Galima naudoti ir konteinerinius namelius.
– Konteineriniai nameliai Gedimino pilies papėdėje?
– Jei norite verkti dėl Gedimino pilies, pasistatykite didelį akmenį ir ten kurstykite su vaidilutėmis ugnį.
Tarptautinės paveldo konvencijos nedraudžia plaustams švartuotis upėje.
– Kas finansuos projektą?
– Mes tik siūlome, o tada gal miestui pačiam bus įdomu tą uostą pastatyti. Būtų logiškiausia, jei uostas priklausytų miestui – būtų daugiau svertų visa tai reguliuoti.
Bet jei ten atsiras parduotuvių, kavinių, ta vieta taps gyvybingu rajonu. Turistai galės nuo Karaliaus Mindaugo tilto užeiti į uostą išgerti kavos, pažiūrėti parodos, o nuo ten – prie Baltojo tilto.
– Tad kokia jums bus iš to nauda?
– Mes gyvename ne iš statybų. Jei žinosime, kad mūsų pasiūlytas projektas tapo mėgstama vilniečių vieta, tai ir bus pakankamas atlygis.
