Pusantro mėnesio tęsiasi Lietuvos institucijų, atsakingų už šalies oro erdvės apsaugą, Valstybės sienos saugumą, galų gale už valstybės saugumą, desperatiškos pastangos įrodyti, kad nieko neįvyko.
Net politikai nepasibodėjo pareikšti savo nuomonės - Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė pranešė, kad jos vadovaujamos ministerijos atsakingos tarnybos jokių pažeidimų – nei šalies oro erdvės, nei valstybės sienos - neužfiksavo.
Kitaip mano Civilinės aviacijos administracijos vadovybė. Jų teigimu, švedų pilotuojamas lėktuvas, pakilęs iš Pociūnų aerodromo ir po to kirtęs valstybės sieną, padarė net keletą pažeidimų. Jei šie pažeidimai būtų padaryti skrendant šalies oro erdve, jie būtų traktuojami kaip nedrausmingumas, kraštutiniu atveju – oro chuliganizmas.
Tačiau šiuo atveju buvo kirsta valstybės siena. O valstybės sienos kirtimas be leidimo ar be tam skirtų procedūrų atlikimo, pagal savo pobūdį, yra nusikaltimas.
Tai ką padarė švedų ekipažas, kurių pilotuojamas lėktuvas du kartus neteisėtai kirto šalies sieną? Pažeidimą ar nusikaltimą? Ir kas šį faktą turėjo fiksuoti ir tirti? Štai dėl ko niekaip nesusitaria Lietuvos institucijos.
Jei šalies oro erdvės pažeidimo nebuvo, kaip teigia R. Juknevičienė, ar tai reiškia, kad švedų pilotuojamas lėktuvas du kartus kirto valstybės sieną jos vadovaujamos ministerijos institucijoms leidus?
O kad tose institucijose vyrauja chaosas, liudija Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas, savo interviu „Žinių radijui“ pareiškęs, kad dėl visko kalti estai, nes jų pamaina tą dieną budėjo Oro erdvės kontrolės centre Karmėlavoje.
O kas saugojo Lietuvos oro erdvę 2005 metais, kai rusų naikintuvas Su-27, ginkluotas visą Seimo pastatą su jame esančiais Seimo nariais galinčiomis sunaikinti raketomis įskrido į Lietuvos oro erdvę ir netrukdomas pusvalandį joje skraidžiojo, kol kuro pritrūkęs nukrito?
Kas nepastebėjo oro baliono su žvalgybine įranga, paleisto iš Kaliningrado srities, perskridusio visą Lietuvos teritoriją ir dėl techninių gedimų nukritusio Latvijoje? Apie šį atvejį niekas ir sužinojęs nebūtų, jei rusai savo spaudoje nebūtų atvirai pasityčioję iš Lietuvos oro erdvės kontrolės tarnybų.
O kas kontroliavo Lietuvos oro erdvę 2011 metų vasarą, kai net trys verslo klasės lėktuvai, pilotuojami vokiečių, iš Lenkijos be leidimo įskrido į Lietuvą, perskrido visą jos teritoriją, ir tik latvių radarams juos užfiksavus, NATO pajėgų naikintuvai privertė juos nutūpti Latvijoje? Ar visais šiais atvejais budėjo „estų pamaina“?
Iš tiesų, problema slypi giliau. Ir ne tik žmogiškasis faktorius lemia šią problemą. Lietuvos oro erdvės kontrolė vykdoma pasenusiais, dar sovietų laikus menančiais radarais. Yra ir keletas šiuolaikinių radarų, įsigytų už šimtus milijonų litų.
Tačiau jie labiau tinka ne oro erdvės stebėjimui, bet paukščiams lizdus juose sukti. Nors buvo įsigyti dar 2004 metais, jie iki šiol deramai neveikia, kadangi jų techniniai parametrai nesuderinami su kitais oro erdvės kontrolės įrenginiais. Būtent dėl šios priežasties 2005 metais rusų naikintuvas Su–27 pusvalandį netrukdomas raižė Lietuvos padangę.
Pusantro mėnesio politikai ir įvairių institucijų vadovai mėtosi pareiškimais, prieštaraujančiais vieni kitiems. Politikai nesutaria kaip reaguoti į incidentą – tradiciškai smerkti Baltarusijos režimą, ar tirti valstybės sienos pažeidimo faktą, kaip ir dera teisinei valstybei.
Institucijos kratosi atsakomybės dėl Valstybės oro erdvės ir sienos pažeidimo tyrimo vykdymo.
Aišku, lengviausia dėl incidento apkaltinti „estų pamainą“. Tik nežinia, ar oficiali Estijos nuomonė šiuo klausimu sutampa su Lietuvos politikų nuomone. Ir ar Estija nepareikš Lietuvai pretenzijų dėl kaltinimų „estų pamainai“.
***
Pulkininkas Jonas Marcinkus - buvęs Karinių oro pajėgų (KOP) vadas, iš profesinės karo tarnybos atleistas 2005-ųjų rugsėjį.
