Internetinius komentarus galima vertinti kaip emocinę iškrovą; kaip diskusijos formą; kaip viešojo gyvenimo valstybėje imitaciją; kaip karnavalinės kultūros apraišką; kaip iš anksto suplanuotą viešųjų ryšių kompanijos dalį arba kryptingos agresijos prieš konkretų asmenį, instituciją ar idėją, įrankį.
Šių apibrėžimų kuriamos prieštaros neturėtų stebinti. Internetinis komentaras yra veidrodis, kuriame rodomas vaizdas nuolat kinta, nelygu kas ir kokių tikslų genamas prisėda prie kompiuterio klaviatūros. Todėl akimis perbėgus po konkrečiu straipsniu išsirikiavusių internetinių komentarų eilę tampa akivaizdu, kad jie atspindi ne vieną, o daug realybės formų arba lygmenų.
Veidrodyje išryškėja jo kūrėjo bruožai
Nepaisant to, kad po straipsniais nusidriekiančios internetinių komentarų džiunglės beveik visada jose klydinėjančiam skaitytojui kelia ne pačius geriausius jausmus, šioje žodžių draikalynėje yra dalykų, į kuriuos derėtų įsižiūrėti įdėmiau.
Internetiniai komentarai padeda rekonstruoti dalies visuomenės mąstymo ir elgsenos stereotipus, kurie, savo ruožtu, įgalina kalbėti apie tam tikro vidutinio statistinio internauto portretą arba bent jau tokio portreto kontūrus.
O pastarųjų kontūrų braižymas leidžia geriau suvokti, kokie dalykai internete savo nuomonę bei emocijas reiškiančiam Lietuvos piliečiui, yra aktualūs, kaip jis žiūrį į save bei jį supantį pasaulį, kokiais būdais nori prisidėti prie asmeninės ir visuomeninės gerovės kūrimo arba – kodėl nemato prasmės to daryti ir renkasi vidinę arba išorinę emigraciją.
Taigi, internetiniai komentarai yra svarbūs tiek istorikams, tiek antropologams, tiek politologams, kurie tyrinėja posovietinės transformacijos procesus išgyvenančius individus bei visuomenes ir bando suprasti, kodėl ir kaip nutinka tam tikri dalykai, kuriantys mūsų dabarties formas.
Vakaruose humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai jau ganėtinai ilgai dirba, tyrinėdami internete susiformavusias bendruomenes ir jų www pasaulyje paliekamus „pėdsakus”. Lietuvoje skirtingų akademinių disciplinų atstovai taip pat mokosi skaityti internetiniuose komentaruose užšifruotą informaciją.
Keli štrichai internete gyvenančio lietuvio portretui
Bene svarbiausias internete aktyviai besireiškiančio lietuvio autoportreto bruožas – jam labai svarbu, kas jis yra ir kaip atrodo kitų akyse. XXI a. lietuvis vis ieško žodžių bandydamas išreikšti, ką jis galvoja bei jaučia.
Kokie konkretūs lietuvio bruožai išryškėja pasiskaičius internetinius komentarus, šias XXI a. kronikas, užrašomas anoniminio „mažojo žmogaus” klaviatūra?
XXI a. lietuvis gyvena nuolat patirdamas nemenką stresą, kuri dar apsunkina ganėtinai nuodinga viešoji erdvė, visokeriopai akcentuodama negatyvias ribines patirtis bei jausenas. Šio streso išdavas galima įžvelgti komentaruose - nusakydamas savo tapatybę lietuvis visų pirma pabrėžia esąs nelaimingas, piktas ir pavojingas.
Kovodamas su stresu lietuvis bando užsidaryti „apgultoje tvirtovėje”, t. y. – atsiriboti nuo grėsmingų dalykų ir aiškiai nužymėti, kas yra „mes” ir kas yra „jie” (ne tokie kaip „mes”, keliantys pavojų). Pastaroji perskyra padalija Lietuvos visuomenę į daugybę salų, kurios gyvena nuolatinio konflikto internete sąlygomis: kaimas kovoja su miestu; Vilnius oponuoja Kaunui; apsisprendę likti Lietuvoje kviečia į virtualias dvikovas emigrantų bendruomenę; „runkeliai” kas dieną išeina į karą prieš „elitą”; „tautos grynumo” saugotojai medžioja „tolerastus” ir t. t.
Internetiniai veidrodžiai rodo, kad lietuviai yra asmeniškai aktyvūs ir kolektyviškai pasyvūs; ginantys savo asmenines teises ir abejingai žvelgiantys į darbą bendrojo gėrio vardan; darbštūs, taupūs, mielai kaupiantys nuosavybę ir nemėgstantys „kitų” sukurtų sėkmės istorijų; sutinkantys materialinio gerbūvio vardan paaukoti itin daug.
Lietuviams internete daug svarbiau yra atrodyti nei iš tikrųjų būti.
Kodėl interneto veidrodžiai rodo nemalonius dalykus?
Ką tik aptarti internete ryškėjantys lietuviškos tapatybės bruožai neturėtų stebinti. Lietuviškų internetinių komentarų erdvė primena megapolį naktį, kuriame išjungta elektra, o viešąją tvarką turintys palaikyti pareigūnai išsidangino nežinia kur.
Todėl tamsoje skendinčio miesto gatvėse vyrauja stipresniojo tvarka, o lemiamas žodis dažnai priklauso nežinia iš kur pasirodžiusioms „trolių” gaujoms. Akivaizdu, kad tokioje slogioje atmosferoje visų pirma išryškėja (arba itin sureikšminami) negatyvūs dalykai.
Atsakomybę už tai, kas vyksta internete turi prisiimti tiek visuomenė, tiek žiniasklaida, tiek viešosios erdvės ir jos paribių „sanitarinėmis sąlygomis” turinčios rūpintis institucijos.
Kita vertus, ne viskas priklauso vien nuo pavienių žmonių arba jų grupių, internetinių žiniasklaidos priemonių redaktorių arba tam tikrų institucijų geros valios ir pastangų. Jeigu vieną dieną būtų atjungta galimybė rašyti internetinius komentarus, daugelio jų autorių savijauta ir savivoka nepasikeistų.
Mes vis dar gyvename sudėtingų politinių, ekonominių ir socialinių permainų laikotarpiu, kuris esmingai (ir dažnai negatyviai) veikia tai, kaip mes suvokiame save ir mus supančią realybę. Kitaip sakant, XX ir XXI a. istorija lietuvius nuolat vertė ir tebeverčia patirti didžiulį stresą, palikdama arba vis pagrąsindama palikti mus, kalbant futbolininkų terminais, geopolitinėje, kultūrinėje, ekonominėje „nuošalėje”. Visi šie iššūkiai ir sukrėtimai įsirašo į visuomenės „istorinį DNR” ir nuolat prasiveržia neigiamomis emocijomis ir į save bei kitus nukreiptos agresijos forma.
Gyvenant permainų laikotarpiu internetiniai veidrodžiai dažniausiai rodo sutrikusių, kamuojamų nepriteklių, pavargusių, bijančių dėl savo ir savo artimųjų ateities žmonių paveikslus.
Ar įmanoma ką nors pakeisti?
Ne viskas taip vienareikšmiškai blogai. Lietuviškas internetas pakeitė lietuvį ir tam tikra prasme padarė jį laisvesnį bei mažiau jautrų manipuliacijoms, pilietiškesnį, socialiai aktyvesnį.
Akivaizdu, kad itin daug mūsų viešąją erdvę įtakojančių ir keičiančių dalykų pastaruoju metu sukuriama būtent internetinėje erdvėje, o prie šios kūrybos nemažai prisideda ir tie, kuriems istorija įprastai skiria „tylinčios daugumos” vaidmenį.
Be to, galima teigti, kad negatyvias emocijas ir destruktyvias idėjas skleidžiantys pavieniai asmenys arba suinteresuotos grupės patys užsidarė ir užsibarikadavo ankštame gete. Tai įvyko tiek dėl interneto bendruomenės išprusimo augimo, kurio nepastebėti tiesiog neįmanoma; tiek dėl paties interneto kaitos – internetinių žiniasklaidos priemonių pastangų įtakoti internetinių komentarų džiunglėse vykstančius procesus; tiek dėl socialinių tinklų, kuriuose anonomiškumą pakeičia asmeniškumas, atsiradimo ir sparčios skvarbos. Būtent socialiniuose tinkluose formuojasi žmonių salos, kurias apjungia ne noras būti „prieš”, o paskata susirasti bendraminčių, dalintis informacija ir kurti.
Taigi, tam tikri pozityvūs poslinkiai vyksta savaime. Tuo tarpu siekiant juos paspartinti galima rinktis iš kelių alternatyvų. Aišku viena – bandant spręsti internetinės erdvės „higienos” problemas lengviausia yra ką nors uždrausti, nubausti arba iš viso atjungti. Tačiau tokios drakoniškos priemonės, galėjusios suveikti telegrafo ir laidinių telefonų amžiuje, vargiai tinka pasaulį globaliniu kaimu pavertusio interneto laikais.
Siekiant keisti internetinių komentarų erdvėje vyraujančias tendencijas reikia pradėti nuo, iš pirmo žvilgsnio, paprasto, tačiau daug pastangų reikalaujančio dalyko. Pažvelgę į internetinį veidrodį turime konstatuoti, jog mūsų viešojoje erdvėje daugiau nei du dešimtmečius karaliavęs Ostapo Benderio principas „Daugiau cinizmo, ponai. Žmonėms tai patinka!“ yra trumpalaikę naudą nešantis, tačiau tikrai ne pats teisingiausias mąstymo ir kalbėjimo apie save bei pasaulį būdas.
