Jis dukart kvailys, nes teisme aiškino, kad toks elgesys Lietuvoje yra įprastas ir kad jis taip elgiasi nuolat. Ne todėl, kad saliutavimo Lietuvoje (kaip, beje, ir kitur) nebūna. Todėl, kad aiškinti teisėjai, jog nusižengimas, už kurį esi teisiamas, yra nieko baisaus, yra tiesiausias būdas sugriežtinti savo bausmę.
„Jūs nesuprantate, mūsų šalyje yra kitaip“ yra kvailiausias argumentas ir taiklus smūgis į savus vartus. Taip pat teisinosi ir teisinasi šimtai lietuvių vairuotojų, sulaikyti Britanijoje be privalomojo draudimo, techniškai netvarkingais automobiliais arba šiek tiek išgėrę. „In Lisjeinija, nou inšurans iz okei. Van glas byr iz okei. Nou problem.“ (Lietuvoje galima ir be draudimo. Vienas bokalas alaus – viskas gerai. Problemų nėra.) Jiems atrodo, kad tai – lengvinanti aplinkybė. Jie labai klysta. Tai raudonas skuduras teisėsaugai.
Automatinė bet kurio policininko, prokuroro ir teisėjo reakcija visada vienoda. „Čia mūsų šalis, čia mūsų taisyklės, čia tvarką nustatome mes, ir tuoj pamatysi, kad tikrai taip yra.“ Jie to nesakys – bet jie tikrai parodys, kas jų šalyje nustato ir prižiūri taisykles. Ką minėtasis P. Leščinskas patyrė savo kailiu.
Gali vadinti Angliją gaidžių šalimi, gali vadinti tvarką – nesąmone, įstatymo taikymą – absurdišku, gali aiškinti iki užkimimo apie saliutavo interpretavimus nuo Romos imperijos laikų iki pirmųjų naujosios eros olimpinių žaidynių, kai jokių nacių nebuvo nė užuominos.
Visa tai yra nesvarbu, nes 11 tūkst. litų sumoka ne anglai žąsinai tau, o tu – anglams žąsinams. Manai, kad sumokėjai „už nieką“? Už nesąmonę? Už nesusipratimą? Tuomet tu - dvigubas žąsinas.
Kai pasiskolini pinigų iš kokių nors slidžių sukčių ir paaiškėja, kad per metus už 1000 Lt paskolą sumokėjai 15 tūkst. Lt. palūkanų, tai kvailiai yra ne jie. Jie dabar turi keturiolika tūkstančių, kuriuos uždirbo iš tavęs, o sumokėjai tuos tūkstančius jiems tu. Kas kvailas?
Olimpinių žaidynių istorijos pabaigoje nukenčia ne jie, ne tie anglai, o tu pats dėl savo elgesio, kuris yra kvailas, nes jo pasekmės buvo aiškios ir visiškai išvengiamos. Nes visuomet reikia galvoti, ką darai. Svetimoje šalyje tai dar labiau patartina.
Visos diskusijos apie tai, ar toks elgesys yra įprastas kitur, pateisinamas, istoriškai ir tradiciškai suprantamas, yra beprasmės.
Didžiojoje Britanijoje yra savos taisyklės, pradedant nuo vairavimo dešine kelio puse (pabandyk išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą, sudaužyk kito transporto priemonę, ir tada pasiteisink, kad Lietuvoje yra kitaip, čia nesąmonė, ir taisyklės gaidiškos), ir baigiant politinio korektiškumo koncepcija ir be galo plačiu „rasistinio įžeidimo“ sampratos taikymu.
Be to, šiuo atveju visos aplinkybės buvo lietuvių nenaudai. Istorijoje buvo įvelti olimpinių žaidynių apsaugininkai. Privačių saugos firmų darbuotojai Britanijoje yra ne tie žmonės, su kuriais patartina ginčytis. Skirtingai nuo policininkų, jie retai turi gyvenimo patirties ar konteksto suvokimo, išsilavinimo – beveik niekada. Neretai jie yra patys yra užsieniečiai, kompleksuojantys dėl savo menko vaidmens ir socialinio statuso visuomenėje. Dažnai jie yra žemiausio socialinio sluoksnio atstovai, bet jau gavę uniformą, valdžios ir įgaliojimų.
Kiekvienas, pagyvenęs Britanijoje kelis ar keliolika metų, galėtų ištisą knygą parašyti apie absurdišką tvarkos palaikymą. Mano akivaizdoje vienoje iš geležinkelio stočių vaikštinėjantis apsaugininkas pareikalavo iš mergaitės išsiimti grotuvo ausines iš ausų. Kam? „Jei bus koks nors avarinis pranešimas, tu gali jo neišgirsti.“ Jis buvo bukai patenkintas savo valdžia ir tuo, kad buvo traukinių platformos viršininkėlis. Gerai, kad mergaitė nėjo su juo ginčytis.
Panašiai tie žmogeliai bando parodyti, kokie jie svarbūs, viešose vietose aiškinantys žmonėms su fotoaparatu, kad čia negalima fotografuoti. Kartais juos galima pastatyti į vietą pasakius, kad tokios taisyklės nėra, ir pasiūlius iškviesti policiją, jei jie turi problemų. Tada jie pasišalina, pabrukę uodegą.
Tačiau sporto aistruoliai nesupranta, kada ir kaip galima elgtis, ir kur kiekvienu atveju yra jėgos persvara. Teisė be galios yra verta labai mažai. Važiuodamas pagrindiniu keliu gali turėti pirmumo teisę prieš asfalto volą, išvažiuojantį iš šalutinio. Bet jeigu į jį rėšies, blogai baigsis ne volui, o tau pačiam.
Lietuviai aistruoliai nesupranta ir to, kad pakliuvę į bulvarinių laikraščių objektyvus ir spaudoje pasirodžius straipsniams „Lietuviai saliutuoja kaip naciai, o policija jos ignoruoja“, jie patenka į žaidimą, kuriame jų galimybės laimėti yra lygios nuliui.
Bulvarinė spauda lietuvių raudonkaklių juodadarbių nemėgsta, kaip ir kitų rytų europiečių. Ar racionaliai, ar neracionaliai – koks skirtumas. Nemėgsta. Bet pasakyti to negali („privažiavo čia jų pilna šalis“), kol nėra priežasties.
Kai atsiranda priežastis ir dar yra nuotrauka, gali kirsti tiems gastarbaiteriams iš rytų Europos su dviguba jėga. Ir tuomet jau nesvarbu, kad tarp pačių anglų sirgalių yra tokių, kad lietuviai palyginti yra avinėliai. Jokio skirtumo. Toną jau diktuoja laikraštis, o policija irgi niekada nenorės būti apkaltinta aplaidžiu atlaidumu – girdi, siautėja naciai, o jūs nieko nedarote.
Tuomet nesvarbu, ar ten tikrai naciai ir ar tikrai jie turi rasistinių paskatų.
Taip, iš tiesų, Didžioji Britanija yra nepaprastai, dažnai komiškai, absurdiškai jautri bet kam, kas panašu į kitų rasių ir tikėjimų žmonių įžeidimą. Nuo uždraustų šv. Kalėdų ligoninėse, kad neįsižeistų musulmonai, iki oficialiai įspėtų mokinio tėvų, nes vaikas paklausia mokytojos, ar jos oda tamsi, nes ji iš Afrikos („ne, vaikeli, tiesiog aš labai daug kaitinausi saulėje“).
Šalis, dažnai kamuojama šimtmečių istorinės kaltės dėl kolonijinės praeities, kompleksuojanti dėl savo pačios sumenkėjimo ir bejėgiškumo prieš drąsius, darbščius, agresyvius ir veržlius svetimšalius, dažnai elgiasi vaikiškai ir neracionaliai. Už tokią knygą, kaip Kazio Binkio „Jonas pas čigonus“, tikrai Anglijoje tektų daug aiškintis, jei kas nors ją išverstų ir parodytų karingesniems tos šalies lygių teisių gynėjams.
Kai vyksta toks renginys, kaip daugelį metų lauktos žaidynės su dalyviais iš viso pasaulio (maža to, žaidynės, kur saugumo užtikrinimas dėl organizatorių aplaidumo – didžiulė problema, ir kur viskas, kas susiję su saugumu, yra nemenkas skaudulys), visos reakcijos pasidaro dar impulsyvesnės.
Tokiu abejotinu atveju, kaip šis, niekas pernelyg nesigilina: teisėsauga automatiškai stoja kitos odos spalvos pusėn. Jei kas nors gali būti palaikyta rasistiniu išpuoliu, taip ir bus, ir mes čia pamatėme gyvą pavyzdį. Maža to, net ir įstatymuose yra nuostata, kad bet kuris išpuolis gali būti traktuojamas kaip išpuolis rasistiniu pagrindu, jei išpuolio aukai atrodo, kad jis buvo padarytas rasistiniu pagrindu. Pagrįstumą nustatys teismas.
Protingo elgesio variantai lietuviams sirgaliams du: arba elgtis taip, kad nepakliūtum į bėdą, arba apskritai nevažiuoti į olimpines žaidynes. Kito varianto nėra.
Taip pat, kaip oro uoste: nori skristi? Nejuokauk apie bombas bagaže. Nes iš tavęs padarys pavyzdį, ir pabūsi pora dienų belangėje, ir liksi kaltas tu, o ne oro uosto darbuotojai, nors tavo ir geresnis humoro jausmas.
Teisės nebaudžiamai elgtis pagal jūsų įpročius ir pagal jūsų supratimą niekas Anglijoje (o ir kitur) nenumato.
Norint nepakliūti į bėdą ir nemokėti tūkstantinių baudų, tai reikia žinoti ir suprasti.
Suprasti galima žinojimo ir savišvietos būdu – prieš vykstant į Londoną informaciją reikia rinkti ne iš barzdotų klounų sėklų ir ne iš bliaunančių storapilvių alaus sugėrovų, o iš ko nors, kas išmano geriau. Tačiau, žinoma, tikėtis tokių pastangų iš asmenų, kurie dabar gūžčioja pečiais ir jaučiasi atkentėję „už teisibę“ nelygioje kovoje su gaidiškos Anglijos gaidžių teisėsauga, yra mažų mažiausiai naivu.
Belieka tik mažytė viltis, kad bent jau baimė kitą kartą „papulti ant babkių“ privers kitus sirgalius suprasti, kad svetimame kieme taisykles nustato šeimininkai. Jie galės padėkoti Petrui Leščinskui už naudingą, nors ir brangią, gyvenimo pamoką.
