Į panašią padėtį pateko ir du olimpiečiai. Agentūra „Associated Press“ ir solidūs dienraščiai, tarp jų „USA Today“ bei Vokietijos „Die Welt“ paskelbė: Graikijos lengvaatletis Vaula Papachristou turėjo olimpinį kaimelį palikti už rasistines replikas socialiniame tinkle „Twitter“. Šie leidiniai taip pat aprašė ir Vokietijos irkluotojos, Nadjos Drygall atvejį.
Kaip užvirė visa košė dėl Nadjos? Tiems, kas aklai gina aistruolį iš Lietuvos, būtų sunku patikėti. Juoba pati 23 metų irkluotoja čia niekuo dėta. Bet esama tam tikrų aplinkybių. Vokietijos radijas, vykstant Žaidynėms, paskleidė žinią, kad Nadja maždaug prieš metus buvo atleista iš darbo Vokietijos policijoje, nes jos draugas, pasak Maklenburgo-Vakarų Pomeranijos VRM yra Nacionalinės Vokietijos Partijos (NPD) narys (Vokietijoje laikoma kraštutine dešiniąja partija) ir priklauso judėjimui, besivadinančiam Rostoko nacionalsocialistais.
Tai buvo patvirtinta Maklenburgo-Vakarų Pomeranijos VRM pareigūno, priduriant, kad už tai Nadja dar praėjusį rudenį buvo atleista iš darbo Vokietijos policijoje. Su kuo bičiuliaujasi olimpiečiai, jų privatus reikalas. Irkluotoja pabrėžė, kad pritaria Olimpinei chartijai (kurios I-5 ir II-6 pasisako prieš bet kokią diskriminaciją ir neapykantos kurstymą), bet palieka Olimpinį kaimelį, kad „nebūtų našta“ vokiečių komandai.
Taigi, nepakantumas bet kokioms sąsajoms Olimpinėse su neonacizmu vyrauja ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir Vokietijoje. Manau, lygiai tokia pat būtų ir, tarkime JAV ir Prancūzijos reakcija į panašius atvejus tarp jų fanų ar sportininkų. Dalyvavimas Olimpinėse yra tam tikra privilegija, kaip rašė šiuo atveju „USA Today“ žurnalistė, ir jos bet kada galima netekti.
Štai į kokį kontekstą patenka lyg ir nesusivokiantis, o toks įspūdis susiklosto iš jo interviu „Lietruvos rytui“, Petras Leščinskas iš Lietuvos. (Londono teisėsaugai, bičiuliai, nusispjaut, kokie svečių įpročiai, jie, pasakykit chebrai, tai traktuoja savosios kultūros ir jų gyvenimo reiškinių kontekste.)
Gaila, kad nepamatėme interviu su teisėju. Apskritai paėmus, britų teisėsaugininkai nusimano, kas yra fair trial (teisingas teismas) ir būtų primityvoka jiems primesti Lietuvoje vyraujančią mąstyseną, neva anglų policija taip pasielgė dėl to, kad kad kažką kažkam norėta įrodyti, o liudijimai prieš poną su trispalve ant galvos yra nepatikimi. Ko gero, tai viena iš priežasčių, dėl kurios nematėme ryžtingesnės mūsų URM reakcijos.
Beje, visam pasaulyje yra pagarsėję britų futbolo chuliganai, tarp jų, kiek žinau, nemažai idėjinių skustagalvių, ir, pasigilinę rastume pavyzdžių, kad ir jiems Londone netaikoma jokių nuolaidų.
Tiems, kurie aklai gina britų teismo nubaustą lietuvių sirgalių vertėtų šiek tiek susimąstyti apie viešojo bendravimo kultūrą užsienyje ir, ypač Olimpinėse. Ir persiskaityti Olimpinę chartiją, įsigaliojusią nuo 2010 metų (nors tikėtina, kad žodis žodis „kultūra“ kai kuriems jų, ko gero, kelia alergiją, tad jie greičiau atsikirstų: nepudruok ma, brač, smegenų, juk, blin, tie anglai Lietuvoje apmyžo Prezidentūros kampą!).
Ar Lietuvos sporto aistruoliai, lankydamiesi užsienio šalių sostinėse, išmoksta tik skanduoti ir „skleisti beždžionės garsus“, kaip rašė spauda (matyt, stebėtojams susiklostė toks įspūdis) apie šį atvejį, ar jie nepraplečia akiračių, ar jie nepasimokė per dešimtmetį, prisimenant ankstesnius skandalus, krepšinio ir futbolo srityse, dėl trenerio Vlado Garasto replikos apie tamsiaodžius krepšininkus ir dėl barbariškų šūkių, Kauno fanų iškeltų per futbolo mačą Prancūzija – Lietuva.
Žiūrint plačiau, vakarietiškos, ir mūsų geopolitinio regiono, kurio būdingas atstovas ES yra Lietuva, kultūrų skirtumai per Nepriklausomybės metus nenunyksta, net ir tokioje srityje kaip reagavimas į rasizmo ar nacizmo apraiškas. Išvedžiojimai, kad dešinės švystelėjimas priekin delnu žemyn suglaustais rankos pirštais tėra senovės romėnų pasveikinimas yra toks pat odiozinis (arba veidmainiškas), kaip ir kadaise Klaipėdos teismo nutartis, kad svastika tėra senovės baltų genčių ženklas.
Tai kodėl ne koks nors kitas senovinis kringelis, juk ornamentų būta visokių. Yra mėgėjų ir ginti plakatų kaukolę ekstremistų maršuose, neva čia matome ilgo amžiaus simbolį. (Tai kodėl ne gyvatė, kuri, kaip ilgaamžiškumo simbolis, žinoma plačiau?).
Nederėtų, ponai, apsimetinėt nežiniukais pasaulio akyse. Hitleris savąją atributiką (įskaitant ir romėnišką arą, nešamą legiono priešakyje) ne nuo lubų ėmė. Ir esmė ne čia. Ardykimės dėl sporto, o ne dėl naujausiais laikais liūdnai pagarsėjusių simbolių.
Pavasarį nuskambėjo panašus atvejis, menuose. Vokiečiai aptiko, kad tradicinio Bayreuther Festspiele -Bayreutho festivalio svečias, rusų operos dainininkas Jevgenijus Nikitinas, turi ant sprando išsitatuiravęs mažytę svastiką (jos nuotrauka buvo žiniasklaidos tiražuojama).
Nepadėjo solisto aiškinimai, neva čia tik jaunų dienų blūdas ir subkultūros Rtusijoje atributas, jis taip ir nesudainavo arijos iš Skrajojančio Olando“ šiame jo svajonių festivalyje. Jį pavedė jo nesusivokimas kultūriniame kontekste, tai, kokį pasipiktinimą kelia tokia atributika daugumai Vakaruose, ir festivalio nepažinojimas. Bayreutho festivalius organizavo XIX a. kompozitorius Wagneris, istorikų laikomas nacizmo įkvėpėju (kas nereikštų, kad jis nėra pripažintas muzikos genijumi), o Beureutho festivalius pamėgo Hitleris, atidundėdamas čia pasiklausyti „arijų“ muzikos.
Tačiau tarptautinis įvykis, kurį naciai plačiausiai išnaudojo savo ideologijai skleisti buvo Berlyno Olimpinės žaidynes 1938 (kas, manau, yra viena iš priežasčių atitinkamų humanistinės kultūros skirsnių įtraukimo. į dabartinę chartiją). Kas dėjosi tuo metu pasaulyje, kai JAV juodaodis Joe Louisas nokautavo nacių išgarbintą Maksą Schmelingą! Pats vokiečių boksininkas, beje, nebuvo joks nacis ir senatvėje, atstovaudamas „Coca Colai“, rėmė finansiškai savo buvusį priešininką, jau sergantį ir ligotą – štai kur pasireiškė kilni, reali olimpinių dvasia.
Žinoma, dėl to, kad lietuviai neįžiūri kai kurių praeities šešėlių kalta ir Geležinė uždanga, pusei amžiaus atitvėrusi Lietuvą nuo Vakarų ir ilgam palikusi aktualias praeities temas nepaliestomis mūsų švietimo sistemos. Tačiau Geležinė uždanga išnyko. Svečiams iš Rytų Europos, patenkantiems Vakaruose į objektyvus, laikas pasitempti ir baigti apsimetinėti aplinkybių aukomis, nežiniukais ir išsiblaiviusiomis Dievo avelėmis.
Labiau pasitikintys savimi ir neagresyvūs žmonės sugeba pripažint ir klaidas - karūna nenukris.
Yra ir gilesnės zero tolerance politikos Olimpinėse priežąstys, ir tai pavojingiau už bet kokį nevaldomą plyšojimą. Tai ypatingas šios vasaros kontekstas. Bulgarijos policija, nuodugniai ištyrusi turistinio autobuso sprogdinimą, pareiškė, kad čia gerai parengtų teroristų tinklo išpuolis. Be to, sukanka penkiasdešimtosios metinės nuo tų olimpinių, kuriose buvo išžudyta bene visa Izraelio komanda.
Londono autobusuose ir metro prieš keletą metų vasarą islamistai sprogdino nekaltus civilius. Nekalbant apie sprogmenų, ginklų sandėlius ir grupę įtariamųjų islamo fanatikų, areštuotų Jungtinėje Karalystėje per paskutiniuosius kelerius metus.
Štai kiek čia britų policijos ir spec. tarnybų aukščiausiojo laipsnio parengties priežasčių ir, žinia, bet kuri potencialiai konfliktinė, net ir palyginus nekalta, kaip su p. Leščinsku, situacija turi būt bemat likviduota. Zero tolerance politika, reiškia ir maksimalus nepakantumas nepakantumui.
Žinoma, aistruolis, jautę, paprasčiausiai, adrenalino poreikį, negalėjo ir neprivalėjo suprasti viso šio sudėtingo fono, kuriame atitinkamos britų tarnybos yra pastačiusios ausis ir išplėtusios akis. Tačiau tikinimai, kad jis nenutuokia, kas yra nacių „Heil Hitler“ neverbalinė išraiška turėtų nuovadoje ar teisme nuskambėti kaip elementarus makaronų kabinimas.
Kiek žinau, Vakarų kultūrose dešinę švysteli aptartu stiliumi, esant pasaulinių tele- ir kino kompanijų objektyve, tik ančiukas Donaldas, komediantai profesionalai arba prisijaukinti karveliai (filme „The Producers“, karvelidėje, neonacio įrengtoje ant dangoraižio stogo).
Humorui leistina viskas. Bet, kaip matome, ne įsiaistrinusiems sirgaliams. Ypač – svečioje šalyje.
